SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-05-23 nr. 803

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Elona Lubytė
„Laisvės“ paminklas ir žydinčios sakūros
11

Muzika 
• Viktorija Rimėnaitė
Muzikos archetipai
8
• Norbert Trawöger, Judith Lewonig
Lietuviškas skambesys pakeri austrų publiką
• Tarptautinis festivalis „Jūros suvienyti“
• Styginių kvartetas „Chordos“ koncertuos Norvegijos sostinėje
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Anoj pusėj kapinių – sodai
• Nijolė Nevčesauskienė
Kas gerai sekasi vaikams
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Irena Aleksaitė
Scenos džentelmenas
5
• „Keltininko“ belaukiant
• Šiuolaikinio šokio festivalis vaikams ir jaunimui „Dansema“
• SPEKTAKLIAI

Naujosios dramos akcija 
• Noriu kovoti už utopinę visuomenę

Šokis 
 Ingrida Gerbutavičiūtė
Šventė profesionalams ar žiūrovų ištvermės išbandymas?
1

Kinas 
• Esu nelogiškas žmogus1
• Virėjų laikai
• Nusikalsti vis dar neapsimoka
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Naijosios dramos akcija
• Europos menų mokykla

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Šokis

Šventė profesionalams ar žiūrovų ištvermės išbandymas?

„Naujasis Baltijos šokis ’08“

Ingrida Gerbutavičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Po įtraukimo. Diptikas. II dalis“
M. Raškovskio nuotraukos

Šiųmetį dešimt dienų trukusį tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis ’08“ įvertinti sunku. Viena vertus, pasaulinio garso trupių vardai su nepriekaištinga šiuolaikinio šokio įvairove ir plačia spektaklių žanrine koduote džiugino, kita vertus – ramybės nedavė klausimas, ar kai kuriems saviveiklinių būrelių pasirodymus primenantiems spektakliams dera užimti vietą aukšto lygio festivalio programoje. Abejotinas programos parinkimas veda prie dvejopo atsakymo: antroje festivalio pusėje vykusio Šiaurės ir Baltijos šalių šokio susitikime „Keðja“ akcentuotas faktas, jog jaunų, mažiau žinomų šiuolaikinio šokio trupių gastrolės organizuojamos per pažintis, nei nustebino, nei pateisino pertemptą šio festivalio eigą.

Gegužės 3 d. prasidėjęs festivalis savo pirmuosius žingsnius žengė tvirtais švedų šiuolaikinio šokio trupės „Cullberg Ballet“ ir Jekaterinburgo teatro „Provincialnyje tancy“ žingsniais. Septintąjį dešimtmetį choreografės ir šokėjos Brigitos Cullberg įkurta ir vėlesniais dešimtmečiais jos sūnaus Matso Eko vadovauta trupė sukėlė tikrą revoliuciją šokio istorijoje. Tačiau kad ir kokia didi revoliucija buvo, laiko tėkmė visgi nugludino aštrias naujosios šokio leksikos briaunas, palikdama paprastą šiuolaikinio šokio figūrą. Ją spektakliuose „Negro con Flores“ ir „Tarytum“ sumodeliavo dabartinis trupės meno vadovas choreografas Johanas Ingeris.

Pirmasis trupės spektaklis pasirodė kiek chaotiškas, be aiškesnių jungčių tarp atskiras idėjas gvildenančių scenų. Spektakliui įpusėjus į sceną su gėlėmis įėjęs juodaodis šokėjas pažodžiui iliustravo spektaklio pavadinimą, tačiau pagrindinės siužeto linijos herojumi taip ir netapo. Tiek pavieniai solo, tiek duetai, tiek ir visų trupės šokėjų kombinacijos atspindėjo puikų trupės pasirengimą, tačiau nerišlūs spektaklio fragmentai sumenkino siektino įspūdžio kokybę.

Daug įdomesnis pasirodė antrasis trupės spektaklis „Tarytum“, nagrinėjantis žmonijos prigimtį, tarpusavio ryšius ir santykius su mus supančia aplinka. Scenos viduryje „sumūryta“ juoda siena tapo šokėjų judesių atspirtimi, pradžios ir pabaigos tašku, aiškia žmogaus vidinio ir išorinio pasaulio perskyra. Aplink ją besivejanti šokio „grandinė“ kartkartėmis susipindavo į dailius skulptūriškus junginius ir vėl išsipindavo. Šokėjai bėgo, lipo, sliuogė siena, tarsi bandydami įveikti savo pačių susikurtus barjerus. Spalvų spektakliui „pabėrė“ trumpi vieno veikėjo žodiniai intarpai, primenantys kažkur seniai girdėtus anekdotus ar patirtas komiškas situacijas. Šis komiškas sprendimas ne švelnino, o tik dar labiau sustiprino vidinių žmonių užtvarų problemą, galiausiai sugniuždančią ir patį žmogų. Nepaisant nepriekaištingo šokėjų judesių atlikimo, susikaupimo ir tikslios raiškos, trupės „figūra“ nublanko. „Cullberg Ballet“ repertuare pasigedau trupės „vizitinės kortelės“: gilių plié antroje pozicijoje, horizontalioje plotmėje „banguojančios“ nugaros ar „užverstų“ kojų bei plaštakų ansamblio.

Antras stiprus festivalio žingsnis – Jekaterinburgo teatro „Provincialnyje tancy“ šiuolaikinio šokio spektaklis „Po įtraukimo. Diptikas. II dalis“, apdovanotas aukščiausiu Rusijos teatro prizu „Auksine kauke“. Choreografės Tatjanos Baganovos šokio stilistika ir teatrališka ekstravagancija Lietuvos publikai gerai pažįstamos iš spektaklių „Neatsitiko“, „Vestuvės“, „Klevų sodas“, „Skrydis arbatėlės metu“, „Lazy Susan“, rodytų ankstesnių viešnagių festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ metu. Spektaklio „Po įtraukimo...“ choreografinės idėjos prakalbo pažįstamomis kombinacijomis: folklorinius šokius primenantys duetai, padailinti stipriais šiuolaikinio šokio elementais, liaudies šokių ratelius imituojantys vaizdiniai ir bareljefinės šokėjų figūros scenos gilumoje kūrė beveik valandos trukmės šokio teatrą. Deja, šiek tiek perdėtai „sužaista“ šokėjų techninėmis galimybėmis: aukšti kojų mostai, platūs, gamtos dėsnius paneigiantys judesiai kiek panėšėjo į gimnastikos varžybų numerius.

Spektaklį išgelbėjo Baganovos stilistikai būdingos metaforos. Didžiulis, dulkių siurbliu pripučiamas burbulas su princese snaigių pūgoje, tušti arbatos puodeliai su juose tarškančiais šaukšteliais, teatrališkai į šokėjos plaukus smeigiami pagaliukai, miltų „lietus“, lyjantis tiesiai ant šokėjų kūnų, ir didžiuliai, miltų pilni balionai ne tik praplėtė spektaklio prasmių diapazoną, bet ir suteikė melancholišką skambesį spektaklio idėjinei amplitudei.

Plačiai užsimojęs iš pradžių, vėliau festivalis ėmė judėti lėčiau: serbų choreografo Sašos Asentičiaus biopolitika, graikų kilmės choreografės Toulos Limnaios idealus pasaulis ir prancūzų „revoliucinės“ trupės trys solo nesudrebėjo – judėjo, tačiau iš Ukrainos kilusios choreografės Olgos Duchovnajos „produkcijos“, ispanų trupės „Lanònima Imperial“ „Aleliuja variacijos“ ir estų šiuolaikinio šokio atlikėjo Marto Kangro, taip pat vokiečių choreografės Christinos Ciupke’s laimėtojų ir nevykėlių „manifestas“ pasirodė lyg tipenimas vietoj ar net šuoliai atgal. Sašos Asentičiaus „Mano asmeninė biopolitika“, nagrinėjęs Rytų Europos šiuolaikinio šokio priklausomybę nuo Vakarų šiuolaikinio šokio, būtų idealiai tikęs „Keðjos“ seminarų programai. Šokis spektaklyje užėmė vos kelias minutes, likusi spektaklio dalis – anglų kalba skaitoma paskaita. Komiškais pavyzdžiais, rišliais angliškais sakiniais, užrašais, vazomis bei karpiniais, iš dalies iliustruojančiais pasakojamą turinį, Asentičius privertė ne tik kikenti, bet ir susimąstyti apie Vakarų mums diegiamą šiuolaikinio šokio politiką.

Vokietijoje dirbančios choreografės Toulos Limnaios spektaklyje „life is perfect“ šokio buvo daugiau: nugriuvimai, pabėgimai, pakėlimai, taip pat ir aiškiai suderintos kombinacijos priminė koliažą, jungiantį žmonių vidinį grožį ir bjaurumą, harmoniją ir smurtą. Ryškūs spektaklio akcentai – spalvotos moterų suknelės, vyrų kostiumai, moteriški bateliai ir du akordeonai – deja, labai priminė choreografės Pinos Bausch stilistiką. Tačiau kone labiausiai publiką išjudino spektaklio pabaiga, kai šokėjai vienas po kito nusimetė visus drabužius ir sugulė į „vieną tobulą visumą“.

Šiųmetis festivalis, norėdamas pritraukti kuo platesnę publiką, į Lietuvą atvežė ir kąsnelį hiphopo. Ir neapsiriko. „Menų spaustuvės“ Viena salė vos sutalpino šurmuliuojančius žiūrovus, vėliau atėjusiems teko sėstis ant laiptų ir netgi susispausti, kad tilptų visi. Ispanų choreografo Anthony Egéos sukurti trys solo hiphopu prabilo apie šokėjų geidulingumą. Giovannio Léocadie gyvuliškumas, Emilijos Sudre moteriškas patrauklumas ir paties choreografo Anthony Egéos vienatvė, pateikti kaip atskiros šokio miniatiūros, prikaustė žvilgsnį. Ir visai nesvarbu, kad vienur šokėjų emocijos buvo perdėtos, o kitur triukai užgožė emocinį šokio pagrindą, kad kartais kojos tapo itin nejudrios, o riešai formavo gimnastikos pozicijas, svarbu, kad bendras vaizdas traukė, kūnai buvo įspūdingai lankstomi it plastilinas ir nuo scenos į žiūrovų salę nuvilnijo didžiulė fizinės jėgos banga.

Maskvoje kuriančios ukrainietės Duchovnajos spektakliai „Mano kūnas – mobilusis telefonas“ ir „Paskutinė šuniško gyvenimo diena“ pasirodė labai primityvūs, tinkantys saviveiklos būrelių koncertams ar pasirodymams aktų salėje įvairių mokyklos švenčių metu. Festivalio lankstinuke įvardyta pirmojo spektaklio tema – šiuolaikinės elektrinės aplinkos poveikis žmogaus įpročiams ir ryšiams – iš tiesų tebuvo tiesmukai perteiktas meilės trikampis tarp jos (Olga Duchovnaja), jo (Sonia Levina) ir kompiuterio. Tarsi pradedančiųjų šokėjų sukurta kelių judesių kompozicija, pasikartojantys kasdieninių daiktų videoprojekcijų vaizdai ir lėkštos meilės „scenelės“ su kompiuteriu taip nuvylė, kad kilo klausimas – kur žiūri organizatoriai? Antrasis spektaklis dar blogesnis. Maivytis, stypčioti ir aukštai švysčioti kojas pagal Prince’o muziką Duchovnaja galėjo kokiame nors naktiniame klube, o ne svarbiausiame Lietuvos šiuolaikinio šokio festivalyje!

Ispanai savo ruožtu nuo sceninio chaoso irgi neatsiliko. Trupė „Lanònima Imperial“ į spektaklį „Variacions Al-leluia“ sudėjo tai, ką geriausiai mokėjo trys šokėjai: raivymąsi ant keturių, perdėtą savęs teigimą scenoje ir kojų pakėlimus ligi ausų. Išvengti banalios raiškos nepadėjo nei didžiuliai pripučiami sparnai, nei nusirenginėjimas, nei gyvai atliekama muzika su įkyriu balso stygų tampymu. Tiesa, banalumo skalėje aukštesnę poziciją užėmė spektaklis „Winners versus Losers“, sukurtas šiuolaikinio šokio atlikėjo Marto Kangro iš Estijos ir choreografės Christinos Ciupke’s iš Vokietijos. Keli pasivartymai, pasistumdymai ir daugiau nei pusę spektaklio trukęs bėgimas ratu abu atlikėjus pavertė „laimėtojais“, o iš nuobodulio „mirštančius“ žiūrovus – „nevykėliais“.

iliustracija
„Next of Kin“

Festivalinį ūpą pakėlė suomių choreografo Tero Saarineno pasaulinė premjera „Next of Kin“. Lietuvos šokio informacijos centro ir viešosios įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ koprodiusuotas spektaklis tapo pavydėtinos svarbos festivalio „stuburu“. Choreografas savo spektaklio slankstelius sunėrė iš žmones kamuojančių baimių, pasąmonės minčių srauto ir žmonių artimųjų analizės. Nepakartojami kinematografiniai vaizdai atsivėrė už permatomos uždangos, tarsi kino ekranas skiriančios žiūrovus nuo aktorių šokėjų. Grynojo šokio čia buvo tik trupinukai, tačiau turint omenyje tai, kad Saarinenas kūrė ne šokio, o veikiau draminei pjesei artimą spektaklį, paveiktą 3–4-ojo dešimtmečio filmų, – rezultatas stulbinantis. Reto grožio reginį sukūrė šviesų dizaineris Mikki Kuntu, šviesomis padalinęs sceną į bauginančias ertmes. Daugialypėse erdvėse atsidūrę šokėjai, pasidabinę dėmesį prikaustančiais Erikos Turunen kostiumais, rodėsi esantys lyg visiems pažįstamos žmones kamuojančios fobijos. Nors aštresnio siužetinio kampo spektakliui gal ir pritrūko, tačiau viską atsvėrė įspūdingas spektaklio vaizdinis aspektas.

Kaip jau įprasta, festivalis pristatė ir Skandinavijos šalių šokį. Švedų choreografas Martinas Forsbergas rodė dvi trumpas šokio miniatiūras „In Style with Pleasure“ ir „Redo“, nepasižyminčias originalia temine sklaida ar gera šokėjų technika. Norvegijos trupė „Impure Company“, vadovaujama iš Irano kilusio choreografo Hooman Sharifi, į festivalį atvežė spektaklį „Dievas egzistuoja, motina yra, bet jiems tai nerūpi“, tapusį tikru išbandymu publikai. Chaotiško vyksmo scenoje neatlaikę žiūrovai masiškai bėgo iš ir taip nedidelės Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažosios salės. Tik pabėgti nebuvo kur.

Tą patį vakarą rodytas danų trupės *[WEGO]* pasirodymas gal ir leido lengviau atsikvėpti, tačiau nieko įdomesnio neparodė. Trys šokėjai (tarp jų viena besilaukianti) be stipraus techninio pasirengimo lipo į sceną kartu su roko muzikantais ir veikiau linksmino žiūrovus, nei rodė rimtą „spektaklį koncerte“. Šį pasirodymą pateikę kaip dviejų meno formų – šokio ir muzikos – junginį, kūrėjai bandė išspręsti pagrindinę savo problemą: prastus šiuolaikinio šokio pagrindus pridengė roko muzika, patį šokį pavertė linksma parodija, o net ir menkiausią publikos nuobodulį užglaistė visus žiūrovus pajudėti verčiančia trumpa judesių seka.

Džiugu, kad tokio paviršutiniško lygio išvengė choreografė Margrét Bjarnadóttir iš Islandijos. Jos spektaklyje „Stiprybė iš drovumo“ roko muzikantų taip pat būta, tačiau pastarieji nebandė pridengti choreografinių „skylių“ ar pretenduoti į koncertą šokio spektaklyje. Choreografė temine ašimi pasirinko drovumą kaip nuolatinę kankinančią būseną. Gal į aukšto profesionalumo lygį spektaklis nepretenduotų, tačiau idėjų įforminimui, choreografinei stilistikai, šokėjų vaidybai ir išraiškingumui prikišti nebuvo ko.

Kaimyninės Latvijos šiuolaikinio šokio scenai atstovavo trys choreografės: Olga Žitluchina, Elina Breicė ir Ruta Nordmanė. Jau senokai Lietuvos publikai pažįstama choreografė Žitluchina atvežė spektaklį apie idealus. Įdomiai atrodė šviesos takeliuose išnyrančios šokėjų galūnės: pėdos, plaštaka, galva, kojos, klubas. Įdomiai skambėjo ir specialiai parinkta muzika. Tačiau trys pagrindiniai choreografiniai sprendimai, jų kartojimas nuo vieno scenos kampo į kitą pusę valandos trukusį spektaklį „Dviratis“ „numynė“ tiesiai į monotoniją. Po jo rodytas Breicės šokio spektaklis „Troškulys“ vertė muistytis kėdėje. Pakėlimai, dantimis įsitveriant į lininių suknelių skvernus, šiurpti verčiantys cypavimai, vandens gurkšnio perdavimas iš burnos į burną, „budinantis“ blogumą skrandyje, besąlygiškai užgožė stiprų penkių atlikėjų šokį. Po tokių vaizdinių į paskutinį latvių spektaklį eiti nesinorėjo, bet nuėjau, o nuėjusi lengviau atsikvėpiau. Gal dėl stipraus vyriško šokio, o gal ir dėl linksmos ilgą spektaklių maratoną liudijančios dienos pabaigos. Nordmanės šokio kvartetą „Keturiese valtimi“ atliko keturi puikiai techniškai pasirengę vyrukai, lanksčiai valdantys kūną, fiziškai iškalbingi ir ištvermingi. Šokėjai idealiai atliko choreografines kompozicijas: aukštus šuolius, kojų švysčiojimus ir nepaliaujamą varijuojantį straksėjimą. Tiksliai apskaičiuotas buvo ir flirtas su publika, ir tarpusavio konkurencija, vieno šokėjo paakyje palikusi savo pėdsakus. Salės džiūgavimas patvirtino seną įgrisusią tiesą – šiuolaikiniame šokyje trūko, trūksta ir dar ilgai trūks šokėjų vyrų.

Lietuvos šokio „turguje“ skanumynų buvo mažai. Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Tabula rasa“, sukurtas Kanados moderniojo šokio choreografės Barbaros Bourget, apetitą sužadino stipriomis grynojo šokio kombinacijomis. Nepriekaištingas šokėjų veržlumas ir žavūs skulptūriški vaizdiniai, deja, greitai nublanko, o džiaugsmingą nuotaiką pakeitę liūdesio deriniai ištįso lyg guma.

„Apkartusių daržovių“ pasiūlė Gyčio Ivanausko teatro spektaklis „8 m2“. Beprotnamio palatoje įkurdinęs Napoleoną, namų šeimininkę, transvestitą princesę, vaikystėje „užsilikusį“ vyrą ir atgyjančią pliušinę voverę, spektaklio autorius atgaivino tarybinių laikų buitį, pagražintą choreografės Brigitos Urbietytės argentinietiškuoju tango. Spektaklis, festivalio lankstinuke apibūdintas kaip „sugadintos kino juostos „brokas“, dėl idėjų tuštumo ir menkos meninės vertės pats tapo šiųmečio festivalio „broku“.

„Papuvusių vaisių“ festivaliui prigabeno ir rusų choreografo Olego Gluškovo asilėlis, tapęs vienu iš pagrindinių veikėjų naujajame Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklyje „Donkey Hot“. Lėkšti judesių deriniai, silpnos šokio kombinacijos ir koktūs grabaliojimai kėlė gal kiek nepagrįstą, tačiau skaudų retorinį klausimą: „Ar tik tokį šiuolaikinį šokį Lietuvoje teturime?“

Agnijos Šeiko sukurtas duetas „La Mariée“ savo sumanymu traukė lyg medus, tačiau atlikėjams Dovilei Binkauskaitei ir Petrui Lisauskui reikėtų geriau „susišokti“ ir nuobliuoti dar žalias spektaklio „žieves“. Aistės Kriukelytės šokio miniatiūra „Laukiant, kol jis pasirodys“, Vivaldi muzikai antrinant, pasakojo apie kūdikio laukimo dienas. Sumanymas pasirodė esantis įdomus, bet jo choreografinė forma – tuščiavidurė.

O choreografė Aira Naginevičiūtė šįsyk žiūrovams „prirovė“ Mėnulio šaknies. Premjerinis spektaklis „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ savo vienaplaniu vaizdu, prastais balsiniais intarpais ir „svirduliuojančiu“ šokiu liūliavo it valerijonas. Vienintelis nepakartojamas reginys buvo aktorės ir šokėjos Juditos Zareckaitės atliktas Mėnulio vaidmuo. Palypėjusi ant koturnų, apgaubtų ilga balta tunika, artistė lėtai ir išraiškingai piešė savąjį paveikslą buto šokio judesiais.

Tačiau visų skaniausias buvo choreografės Loretos Juodkaitės gardėsis – reto grožio ir meninio paveikumo eskizas „Miniatiūros pagal turkų ir kurdų tradicinę muziką“. Atlikdama tam tikras apeigas, Juodkaitė naująjį spektaklį įvilko į sakralumo rūbą: apiplovimo ir aprengimo ritualai priminė krikštą, o smėlio bučiavimas ir puodų žiedimas – padėką žemei už jos gėrybių indus. Plačios, idealiai apskaičiuotos ilgų kojų ir rankų pozicijos, tvirtas atlikimas ir rūstus žvilgsnis leido mėgautis ekspresyvia choreografės šokio kalba, kuri it kreminis pyragaitis greitai ištirpo burnoje. O tuomet norėjosi dar.

 

Skaitytojų vertinimai


14320. skaitytoja :-) 2008-06-12 14:25
Tiesiog idealus straipsnis-apžvalga! Viskas aprašyta labai regimai. Nebuvau, nes esu ne sostinės gyventoja. Bet vaizdą susidaryt labai galima! O labiausiai gerai, kad autorė pabaigė straipsnį skaniausio šokio gardėsiu- L.Juodkaitės šokio eskizo - /Miniatiuros pagal...muzika/ apraraįšymu ir girika! Ačiū!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
6:55:10 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba