SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-01 nr. 720

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kuo gyvena mūsų mokykla

Savaitė 
• „Sostinės dienos 2006“

Muzika 
• Griežia griežynė1
• Sigitas Šilinskas
Kristupo gitaros
2
• „Muzika be sienų“ Druskininkuose
• KONCERTAI1

Dailė 
• Eglė Deltuvaitė
Prancūziškojo reportažo tradicija
• Skirmantas Valiulis
Kelias į tylą
1
• Miglė Andrulionytė
Ar meną saugos spygliuota viela?
• Ermina Taujenytė
Keraminės kasdienybės objektai
• Anthony Stellaccio
Susikryžiavę keliai
• Saulius Kuizinas
Apie parodą „Naujos kaukės“
1
• Viktoras Simankevičius (1921 02 27 – 2006 06 29)1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Naujasis cirkas: cirkas, teatras, menas1
• Kauno drama pradeda sezoną ir Palėpės salėje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Nutrauktas skrydis1
• Ieškantiems tikslo
• Moterys ir vaiduokliai
• Niekas nepasikeis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia
• Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla kviečia piešti!
• Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla kviečia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Naujasis cirkas: cirkas, teatras, menas

Jerome’o Thomas cirkas Vilniuje

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jerome’o Thomas „Lili cirkas“

Naujasis cirkas – tai reiškinys, kuris pasaulyje gyvuoja jau daugiau nei ketvirtį amžiaus, tad vargu ar žodis „naujasis“ vis dar tinka jam apibūdinti. Tačiau Lietuvoje, kur cirkas pirmiausiai asocijuojasi su dresuotomis meškomis ir sportininkus gimnastus primenančiais akrobatais, šis terminas nepraranda savo pirminės reikšmės.

Naujasis cirkas – tai cirkas. Bet ne toks, kaip įprasta. Jame nėra dresuotų žvėrelių, įprastų akrobatinių triukų ant lyno ar ore, mases juokinančios klounados, jis dažnai netgi rodomas visai ne cirko arenoje. Tai tiesiog spektakliai įvairiose erdvėse, kuriuose naudojamos cirko priemonės pramaišiui su šokiu, muzika, vaidyba. Kai kurie reginiai sukuriami tokie įstabūs, o jų atlikėjai tokie universalūs (šokėjai-žonglieriai-akrobatai-raiteliai), kad naujojo cirko nebeįmanoma priskirti vienam kuriam nors žanrui.

Žinoma, kai kurie naujojo cirko spektakliai vyksta arenoje (pavyzdžiui, prancūzo Jerome’o Thomas spektaklis „Lili cirkas“ arba velsiečių cirko „NoFit Sate“ pasirodymai), kai kuriuose netgi dalyvauja dresuoti gyvūnai (prancūzų „Zingaro“ žirgų cirkas), tačiau visais kitais požiūriais naujasis cirkas – tai teatro, šokio, pantomimos, muzikos, komedijos ir cirko sintezė.

Ši šiuolaikinė meno kryptis – labai įvairi ir itin sunkiai apibrėžiama. Tai, kad naujajame cirke gyvūnus pakeitė žmonės, pirmiausiai rodo cirko, kaip meno rūšies, atsinaujinimą. Cirko – ir naujojo, ir tradicinio – spektaklio centre išlieka kvapą gniaužianti magija, kurią sukuria ne stebuklai, o tiesiog ištobulinti artistiniai įgūdžiai.

Ieškodami naujų meninės raiškos būdų, šiandienos menininkai ėmė kurti tokį cirką, kuris formų įvairove niekuo nenusileistų senajam, būdingam dar antikos laikams. Anksčiausiai išpopuliarėjusi naujojo cirko rūšis – gatvės cirkas. Prancūzijoje tokių cirko trupių atsirado ypač daug, o jų kūrybinę veiklą įkvėpė „Archaos“ cirko trupė, savo kraupiais klounais, motociklais, rankiniais pjūklais ir pirotechnika gąsdinusi policiją ir miesto valdžią. Būtent tuo metu gimė dar viena naujojo cirko trupė – 1985 m. Velse įsisteigė „NoFit State“ cirkas, jis repertuarą papildė klasikos pastatymais „Faustas“ ir „ImMortal2“, ir tai neišvengiamai pakeitė šios meno rūšies supratimą Didžiojoje Britanijoje ir kitur.

Naujieji kūrėjai siekė padaryti cirką labiau teatrališką ir eksperimentavo senojo cirko technika ir galimybėmis tam, kad išguitų visuomenėje įsigalėjusius cirko stereotipus ir klišes. Nors kai kurie naujojo cirko spektakliai primena teatro spektaklius, paskanintus cirko triukais, yra trupių, kuriančių visai kitaip. Pavyzdžiui, „La Veillee des Abysses“ naujojo cirko trupės spektakliai labiau primena nebylųjį kiną. Kaip ir tradiciniame cirke, čia yra kvapą gniaužiančių akrobatinių triukų, bet spektaklis gvildena vieną temą kaip teatre.

Naujojo cirko lopšiais netrukus tapo Didžioji Britanija, Prancūzija, Australija ir prancūziškoji Kanados dalis. 1984 m. įsikūrusi Monrealio „Cirque du Soleil“ – turbūt plačiausiai šiandien pasaulyje žinoma naujojo cirko trupė, įkvėpusi daugelio kitų trupių atsiradimą. Ilgą laiką ji buvo garsiausia ir tarsi reprezentavo visą naująjį cirką. Šį cirką Guy Laliberet įkūrė būtent tada, kai į aktyvias grupes besiburiantys Paryžiaus menininkai siekė pasitelkę teatrą ir dailę keisti valstybės valdymo ideologiją. Daugelį radikalių to meto meninių pokyčių išjudino 1968 m. studentų sukilimai Prancūzijoje, o „Cirque du Soleil“ susikūrė paveikti situacininko Guy Debord’o retorikos ir Peterio Schumanno (1962 m. įkūrusio „Bread and Puppet“ teatrą) idėjų. Schumannas propagavo minimalistinio-ritualinio teatro modelį. Tačiau ilgainiui „Cirque du Soleil“ perėmė tą modelį, kuriam patys ilgą laiką priešinosi. Pasirodymų apimtis vis didėjo, ir trupė išsivystė į didžiulę korporaciją. Ironiška ir tai, kad „Cirque du Soleil“ centrinė būstinė įsikūrė Las Vegase.

iliustracija
„Cirque du Soleil“

Naujojo cirko kraštutinumas – britų „Circus of Horrors“, jis seka „Archaos“ trupės pėdomis ir pristato freak-show ir heavy metal muzikos lydinį bei gotiškus groteskiškus personažus. Čia gausu itin pavojingų triukų, tačiau kartu galima išvysti amerikietišką anatominį šou, kai atvirai demonstruojamos įvairios kūno dalys.

Kitos šios pakraipos trupės tampa paklausia reprezentatyvaus aukštos kokybės kultūros eksporto preke. Antai švedų „Cirkus Cirkör“ kuria kvapą gniaužiančius reginius, kurie užpildo visą įprastinių teatro scenų erdvę. Juose puikiai dera viskas – didžiulė akrobatikos menui reikalinga konstrukcija, subtilus teatrinis apšvietimas, tvirtai suręstas libretas, virtuozai atlikėjai ir įžymių choreografų ar režisierių vaizduotės raiška. Trupė vienodai sėkmingai prisistato teatro, šokio ir cirko festivaliuose.

Kaip ir nuo klasikinių kanonų nutolęs šiuolaikinis teatras, šiuolaikinis cirkas atsiduria tarp dviejų kraštutinumų: vilioja publiką efektingais, grandioziškais ir užburiančiais minias šou arba siūlo mažų formų atmosferinius, tiesioginio ryšio su žiūrovu ieškančius spektaklius. Taigi turime ir dvi naujojo cirko formas: masinius pramogų šou ir intymius atmosferinius spektaklius. „Cirque du Soleil“ ar „Circus of Horrors“ garsėja masiniais efektingais pasirodymais, prancūzas choreografas Philippe’as Decouflé sukūrė įstabų Albervilio žiemos olimpinių žaidynių atidarymo reginį, o prancūzų „Cirque Plume“ ir Jerome’o Thomas trupė bei kanadiečių „Cirque Eloize“ siūlo atmosferinius spektaklius. Šių trupių kūryba yra kur kas arčiau Schumanno propaguotų idėjų. Čia labai svarbu nuotaika, humoras ir asmeninis ryšys, dominuoja mažos formos arenoje ir gana nedidelės žiūrovų auditorijos. Prie tokių galima priskirti ir Serbijoje gimusio vengrų kilmės prancūzų choreografo Josepho Nadjio šokio teatro spektaklius, kuriuose apstu cirko triukų ir magijos. Vienas jo spektaklis netgi buvo sukurtas specialiai sukonstruotoje scenoje, primenančioje cirko areną. „Cirque Plume“ įkūrėjas Bernardas Kudlukas tvirtina, kad tokie naujojo cirko spektakliai nutiesia tiltą tarp efektingų masėms skirtų cirko pasirodymų ir tų žmonių, kurie niekada juose nesilanko.

Tokį intymųjį atmosferinį naująjį prancūzų cirką turėsime galimybę išvysti Vilniuje „Sostinės dienų“ metu (rugsėjo 8–10 d. 18 val. Sereikiškių parke). „Menų spaustuvės“ rengiamo Prancūzų naujojo cirko savaitgalio metu Lietuvoje antrą sykį viešės geriausiu Prancūzijos žonglieriumi 2003 m. pripažintas Jerome’as Thomas su savo trupe (pirmą kartą jis lankėsi 1997 m. „Rudens teatro forume“ su spektakliu „Hic Hoc“). Thomas pristatys spektaklį „Lili cirkas“ – puikų senojo ir naujojo cirko tradicijų lydinį. Spektaklyje nostalgiškai grįžtama prie cirko ištakų per žongliravimą, kurį Thomas vadina „meno vaikyste“. Įdomu ir tai, kad ilgą laiką tolęs nuo klasikinio cirko, pirmą kartą po 15 metų pertraukos Thomas pristato spektaklį tradicinėje cirko palapinėje.

Išties cirkas labai pasikeitė nuo Philipo Astley laikų. Jis gali būti orientuotas į mases ar į mažą žiūrovų grupę, o kūrybinė veikla skyla į daugybę skirtingų krypčių: nuo teatro iki retro kinematografo, nuo šiurpaus grotesko ar veik makdonaldinio kičo iki intymaus ir nostalgiško spektaklio. Vis dėlto reikia pripažinti, kad vienu aspektu naujasis cirkas visai nesiskiria nuo tradicinio: žmogaus kūnas čia yra pagrindinis įrankis ir variklis, stumiantis veiksmą į priekį. Nors naujojo cirko atstovai siekia užpildyti judesį ir veiksmą emociniu turiniu, vis dėlto jie nesigėdydami pripažįsta, kad nori pralinksminti žiūrovą ir sukelti audringą reakciją.

Parengė Kristina Savickienė

 

Skaitytojų vertinimai


15824. As :-( 2009-12-11 13:00
Aš atsakyčiau į šį straipsnį taip. Kas nemoka normaliai nei cirko nei teatro padaryti tas ir pasivadina naujuoju cirku. Ir nereikia lygintis į "cirque du soleil" cirką , nes čia yra visai kitas lygis. P.S. Autoriui. Iš kur tokios "geros žinios" cirko srityje.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
6:54:48 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba