SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-01 nr. 720

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kuo gyvena mūsų mokykla

Savaitė 
• „Sostinės dienos 2006“

Muzika 
• Griežia griežynė1
• Sigitas Šilinskas
Kristupo gitaros
2
• „Muzika be sienų“ Druskininkuose
• KONCERTAI1

Dailė 
• Eglė Deltuvaitė
Prancūziškojo reportažo tradicija
• Skirmantas Valiulis
Kelias į tylą
1
• Miglė Andrulionytė
Ar meną saugos spygliuota viela?
• Ermina Taujenytė
Keraminės kasdienybės objektai
• Anthony Stellaccio
Susikryžiavę keliai
 Saulius Kuizinas
Apie parodą „Naujos kaukės“
1
• Viktoras Simankevičius (1921 02 27 – 2006 06 29)1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Naujasis cirkas: cirkas, teatras, menas1
• Kauno drama pradeda sezoną ir Palėpės salėje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Nutrauktas skrydis1
• Ieškantiems tikslo
• Moterys ir vaiduokliai
• Niekas nepasikeis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia
• Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla kviečia piešti!
• Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla kviečia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Apie parodą „Naujos kaukės“

Kuratoriaus komentarai

Saulius Kuizinas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Stasio Eidrigevičiaus kaukė

Kalbant apie skirtingas menines patirtis, malonu prisiminti įspūdingas dienas, praleistas Venecijos 51-ojoje bienalėje dar netolimą praėjusią vasarą. Vykau pakviestas kaip kuratorius ir korespondentas. Tuo metu paroda „Naujos kaukės“ jau buvo kuriama, dailininkams ir fotografams buvo išsiuntinėti laiškai, siūlantys sukurti šiek tiek naujo meno kaukių tema. Beliko tik kurti, panaudojant savas medžiagas, laiką ir, žinoma, savas konceptualias skirtybes.

Todėl Venecijoje kitaip žvelgiau į ten eksponuojamus darbus. Džiaugsmingai nuteikdavo „kaukėtumo“ apraiškos didžiųjų meno kūrėjų darbuose. Anglų klasikų Gilberto ir George’o tapybinės transformacijos pagrįstos skaitmeninių efektų naudojimu, o deformacijos prilygsta kaukėtumo atspindžiams. Australo Leight Bowery karnavališka, gaivališkai groteskiška kaukių ir kostiumų dermė žavėjo ne tik labai meną vertinančius venecijiečius. Stebino ir ekscentriškų, itin polemiškų meno kūrėjų „Guerilla Girls“ didžiareikšmiškumas.

Žinojau, kad po metų turi įvykti mano kuruojama paroda „Naujos kaukės“ draugiškai nusiteikusių menotyrininkų draugijoje. Ši paroda įvyko M.K. Čiurlionio muziejaus darbuotojams patikėjus Kauno paveikslų galerijos sales.

Dešimčiai tikrų profesionalų, galinčių laisvai manipuliuoti savo meninės raiškos galiomis, pasiūliau sukurti kūrinius parodai. Lūkuriuodamas rezultatų, jau galėjau derinti dar įsivaizduojamas kūrinių sąveikas ekspozicijoje.

Parodą apie kaukes planavau kaip tęstinę ar bemaž tradicinę, rengiamą kas antri metai Kaune. Siekiau sukurti apylinksmę pramogą, naują ir vizualų dabar esančio ne tik liaudies meistrų kuriamo kaukėtumo papildymą.

Prieštaraudami nuobodžiai esamybei, sukūrėme tarsi laisvą klubą, pagrįstą elektroninio pašto korespondencijomis apie kaukių galimybes. Parodos autoriai gyveno skirtinguose miestuose. Vyteniui Jankūnui ir Johanui Simenui teko ieškotis jau savojo niujorkietiško laiko atspindžių. Stasiui Eidrigevičiui pritiko naujumo paieškos fotofiksacijomis. Paulas Hodgsonas nuosekliai kūrė liūdnuosius arlekinus Londone. Vidmantas Jusionis mėgavosi magiškojo realumo sandūromis, Artūras Aliukas poetino atsispindinčios figūros metafizines ypatybes Vilniuje. Aliukas net neieško kaukėtumo kasdienybės ar karnavališkos esmės, o tik tęsia savas vizijas literatūrinių idėjų ir tapybinių meditacijų dermėje. Itin įtempta ir dėmesinga tapysena vaizduojamos visos paveikslo esmės. Dailininkas linksmina natiurmortinio tapymo subtilybėmis: aštuonios citrinos pateikiamos bemaž kaip portretas.

Lengvi improvizaciniai Ramunės Kmieliauskaitės paveikslai kupini muzikinio ir gamtinio aidėjimo, sudėtinga jų struktūra skirta žemės apologetikai, pavyzdžiui, „Žemės veidas“. Ankstesni jos kūriniai turi tos magiškos portretiškumo iliuzijos požymių, tačiau ir šios kaukės traukia akį spalvingų dermių žavesiu.

Itin įdomus savo kūrybiniais atradimais yra V. Jusionis. Jis transplantuoja žmogiškas savybes fantastiškiems paukščiams, šunims. Jo herojai, tarsi pasprukę iš vaikiško animacinio pasaulio, tapomi žėrinčiomis spalvomis. Sukuriama apgalvota alegorizuota sąveika – taip galima suvokti jo sukurtą paveikslą „Aistros veidai“. Juo ironizuojama vizualaus reikšmingumo svarba.

iliustracija
Rymantas Penkauskas. „Suakmenėję“

Šeši Vilmanto Marcinkevičiaus didžiaformačiai paveikslai pagrįsti mitinės ir iliuzinės erdvės kūrimu. „Saulės lietus“ žėri piešininėmis mitologemomis, yra atvirai koloristinis, ekspresyvus, o spalvinė įtampa prilygsta sprogimo akimirkoms. Džiugu, kad kuriama ir išlaikoma beveik groteskinė paveikslo personažų sandara, pagrįsta komiškais kontrastais. Mėlyno milžiniško gnomo skrydis yra itin gaivališkas ir užkrečiantis atviru juoku, nes atrodo itin grėsmingas mažųjų piemenėlių atžvilgiu.

Rymantas Penkauskas savo fotografiniu ciklu „Suakmenėję“ primena žiūrovams akmens amžiaus išraiškų subtilybes, jo surasti ir parodyti lauko akmenys mums šypsosi, liūdi, kabo. Ši septynių paveikslų kompozicija turtinga fizionomiškomis kristalizacijomis. Riedulio amžius sunkiai nusakomas. Nors R. Penkauskas savo fotografines fragmentacijas ir vadina „suakmenėjusiomis“, pastorosios atrodo įgijusios žmogiškumo per netolimus amžius. Sąmoninga minimalizacija atrodo net skulptūriškai. Bravūriškas autoriaus juokavimas apie A. Dumas „geležinę kaukę“ ir akmeninę R. Penkausko teikia reikiamo optimizmo.

Keramikė Eglė Labanauskaitė rodo fotografuotinį savo studentiškų žaismių su profesine medžiaga ir savo veidu tęsinį. Ji atsargiai tiria vizualines įmanomybes, skystu porcelianu aptepto veido keistumą, kitoniškumą ir artėja prie savos kaukės reikšmingumo. Klijais, skystu moliu, kauliniu porcelianu gaubiami jos skruostai ir kakta fotografuojami – kuriama vizualių pokyčių seka. Medžiagomis žaidžiama tol, kol „kitokio veido“ išraiška tampa keistu, eižėjančiu paviršiumi. Parodos atidarymo metu ši jauna autorė „aptapė“ parodos svečius ir taip atvėrė savo meninio išmoningumo paslaptis.

V. Jankūnas šiai parodai pateikė fotografijas, atspindinčias ekspresyvius fotorealumo kaukėtumus. Jo pamatytuose veiduose spinduliuoja netikėtumo ir atsitiktinybės deriniai. Išraiškos kuriamos stiprinant meninio azarto efektus. Todėl paveikslinė šviesa yra daugiaspalvė, o fonai bemaž tapybiški. Šie eksperimentai atlikti Niujorke.

Aurelijus Madzeliauskas fiksuoja įdomesnes vietinių karnavalų kaukes. Taip švenčių baruose dokumentuojama meninė tikrovė. Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas 1974 m. kūriniu demonstruoja gana ankstyvą brandą. Jo fotografija atspindi gan netikėtą liaudiško kaukėtumo būklę.

Erdvia instaliacija Robertas Antinis stengiasi pažadinti publikos smalsumą, nuostabą veidrodinio atsispindėjimo fragmentu, jo parodiniu daugiaprasmiškumu. Veidrodžiai aukšti, dvipusiai, o išpieštos, išgremžtos žiūros „akys“ tarsi panaikina veidrodinę stebinčiųjų anapusybę. Meninis azartas kuriamas čia ir dabar. Šios „kaukės“ itin pradžiugina lingvistiškai ir nuo kasdienių kaukių vaidinimų pavargusį žmogų. Žiūrovui leidžiama įvairiais rakursais stebėti save. Gerai suprantu, kad šis paveikslinės iliuzijos konstruktas gražiausiai atrodytų, pavyzdžiui, 5 km aukštyje virš debesų skrendant. Bet tai jau kitokio žingsniavimo neįmanomybė.

Skulptorius Gintaras Kamarauskas savo kūriniais apie kaukes tarsi patvirtina abstraktoką nutolimą ženkliškumo link. Jo „kaukės“ – tai plokščia ažūrinė priedanga. Jo kuriami objektai tarsi užsklendžia „mūzą“ lengvu meniniu humoru. Parodoje rodoma G. Kamarausko grafika – tai piešiniai apie skulptūros objekto atsiradimą. Tikrovė konstruojama tarsi lengvai užsimirštant ir neigiant objektyvų dekoratyvumą. Stilistine prasme autorius artimas Okeanijos meno egzotiškumui, tačiau drausmina save vakarietišku minimalizmu.

iliustracija
Rymantas Penkauskas. „Suakmenėję“

Naujesnės raiškos gerbėjams stiklininkės Sigutės Grabliauskaitės kūriniai atrodo spalvingi ir įdomūs. Ši daugiaplokštuminė tapysena pagrįsta artimo kolorito spalvomis, o besimėgaujant ir spalviniais kontrastais bei piešinių ekspresyvumu sukuriama stilizuota lango į Veneciją regimybė. Pasakiški siužetai tėra pagalbiniai, nusakantys esminius paveikslo kodus.

Naujais kūriniais rodoma, kokios skirtingos gali būti kaukių koncepcijos ir stilius. „Kalnai rūpesčių“ – ši metafora, kaip ir kalnai, „atsirado“ seniai. Pasitelkęs sudvejintos kaukės sandarą puošiu ir prasminu kaukes miniatiūrinių kalnų viršūnių efektais. Ši nuostata neaktualizuoja kalkėjančių personažų smegenų ir roko estetikos egzotikos, bet neneigia ir tekstualumo gyvasties. Puošyba uolienų efektais man įdomi, papildanti venecijietiškų kaukių arsenalą. Parodoje rodomi ir 1989 m. žiemą sukurti vizualiniai pažeidžiamybių regėjimai. „Nepatogus smalsumo rūbas“, „Abejingumo daug kam rūbas“ yra sudaryti panaudojant lengvo skulptūrinio grotesko dermes, manipuliuojant senovinių išraiškų galimybėmis. Naujas parodoje turėjo atrodyti filmas „Venecija iš arčiau“. Tačiau informatyvumas ir be galo ilga trukmė paliko jį parodiniu fragmentu.

Nauju ir neišsitenkančiu pavadinčiau ir maestro S. Eidrigevičiaus pasirodymą. Šis autorius pateikė daugiau nei 36 menines fotografijas, savojo teatro dokumentaciją. Dirbdamas su šešiais pozuotojais, jis gan dažnai demonstruoja absurdiškas scenas ir linksmesnes būties parodoksalumo apraiškas. Teatrinį absurdą autorius pagausino alegorijomis arba naujų pasakų fragmentais. Kaip pats prasitarė, fotografuodamas jis atsižvelgia į modelių improvizacijas, tačiau bemaž nuolat pastarąsias užtvindo ir savo daugiatūkstantiniu kasdienybės sumeninimu. Kartais atrodo, kad jis parodijuoja vieną sparnuotą posakį „apie jauną lenkų režisierių, kuriantį Shakespeare’o pjeses „kabuki teatro dvasia“, ypač tuomet, kai autorius kalba apie Rytų kultūras. Tačiau Eidrigevičiaus režisūra intensyvi, papildyta specialiai kuriamomis kaukėmis ir specialiai sukurtų atributų semantika. Ekspresyviai srovenama kūryba pasižymi įvairios tekstinės medžiagos parodijavimu, iki nuogumo išrengiant smulkiuosius miesto herojus kasdienybės karnavalui. Pagrindine fotografijas jungiančia tema išlieka mintis: „Kvailumas yra ne yda, o regimybė“. Belieka laukti aiškesnių ir kitokių temų atsiradimo tikimybės.

„Naujų kaukių“ parodai solidumo vardan S. Eidrigevičius rodo ir puikias savo spindesiu pastelines kaukes, sukurtas 1990-aisiais. Šis jaunatviškumas dar kartą patvirtina, kokia rizikinga ir prasminga savojo veido vertė šiuolaikiškame pasaulyje.

 

Skaitytojų vertinimai


15673. silva :-) 2009-04-28 20:40
kodel nera tikru piemeneliu?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
6:54:44 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba