SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-01-26 nr. 740

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Susibūrimai prie stalo

Muzika 
• „Klasika“ – labai įvairiai auditorijai
• Edmundas Gedgaudas
Savaimingas
2
• Vytautė Markeliūnienė
Temperamentingų ritmų fiesta
• Įteikti Jurgio Žalkausko baleto prizai
• KONCERTAI

Dailė 
• Vaidilutė Brazauskaitė
Atsisveikinimo portretai ir laisvė
1
 Nijolė Nevčesauskienė
Kuo įdomi Aloyzo Stasiulevičiaus tapyba?
55
• PARODOS

Fotografija 
• Apie „Neformatą“ 1

Literatūra 
• VAKARAI

Knygos 
• Skirmantas Valiulis
Kaimo veidai

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Septynios siektinos nuostatos
• Eksperimentas – „Kartu“
• Prisiminti 2006-ųjų šimtamečiai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Paryžius vertas meilės1
• Paslaptys ir pažadai
• Iš tamsos
• Meilės ir architektūros
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Judith Lewonig
Lincas tikisi naujo įvaizdžio
3

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Vėl pas rusus (su lietuviais)
14

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Kuo įdomi Aloyzo Stasiulevičiaus tapyba?

Paroda „Vilniaus vizijos“ Radvilų rūmuose

Nijolė Nevčesauskienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aloyzas Stasiulevičius. „Senas miestas II“. 1970 m.

Radvilų rūmuose, gausiai susirinkus meno gerbėjams, atidaryta tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus kūrybos paroda „Vilniaus vizijos“.

Pradėjusi rašyti parodos recenziją, delsiau. Du epizodai neleido skubėti. Pirmas – tai pokalbis su žurnalistais parodos atidarymo metu spaudos konferencijoje. Teiraudamiesi informacijos apie parodą jie klausinėjo, ką nauja ir įdomaus bus galima pamatyti dailininko parodoje. Jų nuomone, parodos tiesiog kartojasi. Antra abejonė kilo, kai meno istorijos pamokai į parodą atsivedžiau mokinių ir keli jaunuoliai, greitai apibėgę ekspozicijos sales, mestelėjo: „Mes čia nematome nieko įdomaus, mes jau išeinam“.

Nors recenzijos dėl kilusių abejonių galėjau ir nerašyti, jaunimą kažkaip sudominti dailininko kūryba parodoje privalėjau. Negalėjau leisti, kad nukentėtų mokyklos prestižas, nes jos neatsiejama meninio ugdymo dalis yra pažintis su šiuolaikiniais dailininkais, jų kūryba ir šiuolaikinio meno situacija.

Ši paroda aktualizuoja ir sovietinio laikotarpio menininkų kūrybos vertinimą. Oficialiai pripažinti dailininkai turėjo galimybes dalyvauti dailės parodose Lietuvoje, sovietinėse respublikose ir užsienyje, priklausė organizacijoms, partijai, turėjo tarnybas, dirbtuves, butus, keliavo po užsienio šalis, gaudavo premijas, apdovanojimus, jų kūrinius pirko muziejai. Šiandien jaunimas ne visai supranta, koks tas socialistinis menas buvo. Kol kas guodžiamės tuo, kad neturint nacionalinės dailės galerijos tokias parodas sunku rengti. Kalbant apie Stasiulevičių, jo kūryboje tų socialistinės tikrovės ženklų nedaug, o parodoje ir apskritai nėra. Tačiau vengiant apie tai kalbėti ir atsisakant rodyti tokius kūrinius, problema aštrėja lyg kokie saugumo archyvai – kuo ilgiau slepiami, tuo atrodo skandalingesni. Dažnai priešinamasi rodyti tokius kūrinius. Paradoksalu, bet ši 6-ojo dešimtmečio menininkų ir reformatorių karta nepriklausomybės laikų akivaizdoje tarsi perlūžo: atsivėrusių sienų, naujų galimybių akivaizdoje nedaug kas suvirškino postmodernizmo idėjas, laužančias ir net visiškai naikinančias tradicinių, išeksploatuotų dailės rūšių formas, skatinančias kūrybos transformacijoms, transplantacijoms ir kitokioms meninėms operacijoms. Šioje iš naujo pasveriamų kūrybiškumo, meniškumo, moralumo ir apskritai meno prasmių klausimų akivaizdoje A. Stasiulevičiaus kūryba žemaitiškai – stoiškai – sklandžiai išsaugojo savąjį „AŠ“.

Taigi, kas galėtų būti įdomu A. Stasiulevičiaus parodoje jaunam šešiolikos septyniolikos metų žmogui, besimokančiam dailės?

Manau, kad svarbiausias ir vertingiausias yra dailininko kūrybingumas. Jo tapybos darbų kompozicijų įvairovė neįtikėtinai plati. Tai panoraminiai vaizdai, išcentrinės arba centuotos kompozicijos, fragmentiškos, skaidomos spalvinių plotmių, skirtingų konfigūracijų, komponuojamos vertikaliai ir horizontaliai, puslankio, apskritimo formos, erdvinės, perspektyvinės, plokščios ir dekoratyvios, plakatiškos, schematiškos, su architektūros motyvais ir figūromis, ryškių ir prigesusių tonų, atliktos linijiniu ir tapybiniu būdu. Gausi įvairovė būdinga ir tapybos medžiagoms, technikai, potėpių, faktūrų, blizgiems ir matiniams paviršiams. Tokia neišsemiama dailininko kūrybingų gebėjimų skalė pelnė kritikos ir žiūrovų dėmesį ir palankumą. Plastinėje dailininko kalboje galima būtų išskirti vyraujančias aštrias, kampuotas, kontrastingai supriešintas formas, linijas, pavidalus.

A. Stasiulevičiaus kūryba gerai žinoma visuomenei, ji buvo įvertinta solidžių kritikų, pelnė ne vieną garbės vardą, ne vieną diplomą, o 2002 m. dailininkas apdovanotas Lietuvos Respublikos vyriausybine meno premija. Jo kūrinių yra įsigiję šešiolika muziejų Lietuvoje ir užsienyje.

Penkis dešimtmečius kuriančio dailininko surengtų personalinių parodų sąrašas įspūdingai ilgas. Šioje trisdešimt trečioje retrospektyvinėje kūrybos parodoje aštuoniose Radvilų rūmų salėse eksponuojami 141 tapybos darbai ir 11 išdidintų piešinių faksimilių. Daugiausia tapybos darbų eksponuojama iš autoriaus kolekcijos (124), 8 – iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių, 8 – iš privačių kolekcijų. Parodos autorė dr. Nijolė Tumėnienė akcentavo „labai tvirtai sukomponuotus piešinius ir paveikslų struktūrą, piešinius su tam tikra improvizacija, su tam tikru požiūriu į tą miestą, kurį jis piešia“. Svarbiausias A. Stasiulevičiaus ir jo kartos kolegų V. Kisarausko, L. Tuleikio, J. Švažo ir A. Gudaičio nuopelnas buvo tas, kad jie labai daug padarė siekdami pakeisti požiūrį į meną. Kartu turėjo keistis ir įsitvirtinti modernistinės tapybos formos.

Parodoje išsiskiria ciklai, suformuoti temų, filosofinės minties raiškos, spalvinių ir plastinių sprendimų. Išdidinti faksimiliniai piešiniai ir pasirinkti tapybiniai ciklai sugestijuoja mintį, kad autoriai šia ekspozicija siekė perteikti absoliučiai išgrynintas, gal net tobulas menininko kūrybines vizijas. Tokia perfekcionistinė idėja dvelkia ir iš naujo kūrybos albumo, kuriame išryškinamas leidinio estetizmas atrodo svarbesnis už platesnį ir pilnesnį visos kūrybos pristatymą.

Dailininko kelias į meną prasidėjo studijomis Lietuvos valstybiniame dailės institute 1950–1956 metais. Čia tapybos jis mokėsi pas koloristą, arsininką Antaną Gudaitį, peizažo meistrą Alfonsą Motiejūną, teminių kompozicijų kūrėją Vytautą Mackevičių, piešimo – pas skulptorių Petrą Aleksandravičių. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje vykusių laisvesnių pokyčių erdvėje dailininkas atrado svarbią sau kūrybinę aplinką M.K. Čiurlionio meno mokykloje, kur dėstė kartu su ten dirbusiais Vincu Kisarausku, Rimtautu Gibavičiumi, Vladu Vildžiūnu, Antanu Garbausku, Valentinu Antanavičiumi, Birute Žilyte, Kęstučiu Ramonu, Vytautu Ciplijausku. Tuo metu susipažino ir su Liudo Truikio scenografija: „bene svarbiausiu mokytoju tapusiu scenografu Liudu Truikiu, padėjusiu suvokti meninių formų, spalvų ir faktūrų reikšmę“ (Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba. Vilnius, 2006, p. 13.). Manau, kad ši pažintis net paveikė Stasiulevičiaus kūrinių plastines formas ir jų ritmines struktūras, pastūmėjo sukurti muzikalius ciklus, šią įtaką atskleidžia spalvų, ritmo, monumentalumo suvokimas – labai organiškas, kūrybingas.

iliustracija
Aloyzas Stasiulevičius. „Vilniaus barokas II“

Nors parodoje eksponuojami tik aštuoni kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių, svarbu pabrėžti, kad muziejus turi A. Stasiulevičiaus 53 kūrinių kolekciją, vieną iš gausesnių, kaip ir kitų sovietmečiu parodose aktyviai dalyvavusių tapytojų: J. Švažo, S. Džiaukšto, V. Gečo, V. Gražėno, V. Karatajaus, V. Povilaičio, L. Surgailio kūrinių. Nuo pirmųjų jauno dailininko bandymų įsitvirtinti to meto meninėje erdvėje, teminių paveikslų „Statybose“ (1960), „Politinių kalinių išlaisvinimas” (1964), iš svarbesnių parodų buvo nuolat įsigyjama įdomesnių tapybos darbų. Po Stalino mirties kilęs siekis išsivaduoti nuo „tikrovės pagražinimo, pompastikos ir retorikos“ (Savickas A. Nesustokime pusiaukelėje. Literatūra ir menas. 1956, vasario 18 d. Nr. 8) pakeitė to meto kūrėjų gyvenimus, nulėmė oficialaus ir užribyje likusio meno egzistavimo galimybes. A. Stasiulevičius sėkmingai kūrė oficialiose erdvėse.

Ankstyvieji Stasiulevičiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigos – 7-ojo pradžios kūriniai priskiriami impresionistiniam ciklui: impresionistinio potėpio, pilkšvo kolorito, nedidelio formato iš natūros tapyti Vytauto Šerio (1960), Merginos (1962) portretai perteikia subtilius nuotaikų, spalvų, ritmo niuansus. Dailininkas tarsi negarsiai muzikuoja, orkestre atlieka reikiamas partijas savo meninės raiškos erdvėje. Šie subtiliai lyriški portretai rodo svarbų posūkį nuo literatūriškumo prie savitesnio meninio vaizdo – individualios portretuojamojo vidinės būsenos pagavos. Tapo peizažus, kur plastiniai horizontalių ir vertikalių ritmai jau ryškėja, ir netrukus dominuos („Geležinkelio stotis“, 1961).

Pirmoje ekspozicijos dalyje pristatomi ciklai: „Vilnius iš arti“ („Sienos“), „Impresionistinis ciklas“, „Vilniaus panoramos“, „Mėlyna–Balta–Raudona“. Kitoje dalyje eksponuojami „Baroko skulptūros“, „Verbos“, „Muzikinės asociacijos“, „Kristaus kančios istorija“, „Žvaigždynų ciklas“.

Plastiškai išraiškingiausi yra „Vilniaus iš arti“ ciklo kūriniai. „Sienos“ dvelkia plastinės ir idėjos vienove, modernizmo raiškos paieška. „Vilniaus panoramos“, „Muzikinės asociacijos“ liudija užbūrusias dailininką Vilniaus istorijas, siekiančias karo metus, pokario laikų Vilnių. Jų dėka tarsi atpažįstame istorijos, architektūros vizijas, skaitytas paties dailininko M. Vorobjovo tekstuose, vaizdus, fiksuojamus romantiškose J.K. Vilčinskio litografijose, pedantiškai sąžiningose ir tikroviškose XX a. pradžios inžinieriaus V. Kamarausko akvarelėse, o menotyrininko Vlado Drėmos parengto albumo „Dingęs Vilnius“, tapusio paminklosaugos biblija, dėka atgyja ir skatina stebėti ir pamatyti tai, kas buvo sunaikinta ir kas išliko Vilniuje.

Pasirinktas A. Stasiulevičiaus architektūrinio peizažo žanras nebuvo pavaldus ideologijai, ir tai buvo jo laimėjimas. Bet lojalumas tvirtintas ir tapant, pavyzdžiui, naujų statybų triumfą, geležinkelius ir automagistrales, naujus rajonus ir tiltus. Tačiau šie laiko ženklai modernizmo duoklės labui naudoti ir kitų autorių: J. Švažo, V. Karatajaus, S. Džiaukšto, I. Piekuro.

Tapybos grafinė raiška, ypač ryški 9-ojo dešimtmečio darbuose, kartais skamba grėsmingai – sminga kaip peiliai ar ietys. Ryškėja dvilypumas: jaunystėje dramatizmas buvo atrastas per spalvą, faktūras, niuansus, medžiagų koliažinius derinius ir tarsi įgaudavo motyvuotą gilumą. Dabar išgryninta linijinė raiška ir minimali spalva atrodo neįtikinama.

Pats A. Stasiulevičius akcentuoja esąs modernistas ir postmodernistas. Jis pripažįsta, kad jam ypač svarbi meninė forma. Jis pabrėžia savo pilietiškumą ir išreiškiamą santykį su jį supančia aplinka: „Aš esu metraštininkas, nebijojau tais laikais padaryti Kristoforą su Stalinu, nebijojau padaryti „Kiaules virš Vilniaus“, kur kiekviena kiaulė yra laikraštis su atitinkamu pavadinimu“.

Deklaratyviai idėjos perteikiamos ir cikle „Kristaus kančios istorija“. Kai greta atsiranda atgaila ir pyktis, geros dailininko intencijos lieka deklaratyvios, jų neįveikia net puoselėjama tapybos kalba.

Kompozicijos su raudona spalva. Dailininko anksčiau naudoti akriliniai dažai, atrodo, prisidėjo prie sėkmingos kūrinių išraiškos. Bet pradėti naudoti aliejiniai dažai nustebino tokia natūralistine interpretuote, kad beveik galima būtų autorių pasveikinti su postmodernistiniu atradimu: permaišyti pastoziniai dariniai virsta organiniais kraujo, išskyrų dariniais. Kai Andre Serano demonstruoja savo netikėjimą ir sukuria netikėjimo iliuziją, kuri verčia krūptelėti pasaulį, aš tikiu tuo, ką matau. Bet kai sumaišyti dažai kuria meilės viziją – aš netikiu. Beje, netikiu nuoširdumu to plastinio vaizdo, vadinamo „Kiaulės virš miesto“, jo įtaiga. Jie man primena „Šluotoje“ arba „Tiesoje“ matytas karikatūras.

Kartais susidaro įspūdis, kad tobula kūrinio forma, vieną kartą sėkmingai atrasta, kitur vėl kartojama ir taip pataikaujama žiūrovo skoniui.

Paroda bus uždaroma sausio 31 d. pristatomu Vilniaus dailės akademijos leidyklos ir spaustuvės „Petro ofsetas“ išleistu kūrybos albumu „Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba“ (knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, sudarytoja Aušra Poškutė, tekstų autoriai A. Stasiulevičius ir dr. N. Tumėnienė). Nepaisant šių kritinių subjektyvių pastebėjimų, paroda ir ką tik išleista knyga svariai apibendrina menininko laimėjimus.

 

Skaitytojų vertinimai


9345. tadas :-( 2007-01-30 05:58
Gal zinote, kas ta nevcesauskiene? Nieko negirdejau apie tokia rasytoja

9346. geras ponas2007-01-30 09:55
gal žinote kas tas tadas? nieko negirdėjau apie tokį komentatorių

9353. kiskis p2007-01-30 16:20
gal girdejote toki tapytoja stasiuleviciu?

9354. netadas, neponas ir ne kiskis p2007-01-30 18:17
Tu cia ka, kiski p, bajerius metai ar jau visai is proto issikraustei, kad tokius klausimus uzdavineji?!

9355. kiskis p2007-01-30 19:09
ar negali graziai atsakyti paprastam zvereliui?

9357. mix2007-01-31 06:59
ponui Tadui: reiketu zinoti - rasytoja Nevcesauskiene yra dora lenino anuke, nusipelnusi kovoje pries burzuazinius nacionalistus, apie ja placiau galite pasiskaityti tarybines enciklopedijos 3 t.

9359. git2007-01-31 09:48
nuobodus straipsnis, o paroda gera.

9361. Trys šimtai dešimt 2007-01-31 10:17
Geras stripsnis, o paroda save pagrazinanti.

9362. logika2007-01-31 10:47
kaip gali paroda "pati save pagrazinti"?

9363. kiskis p - git2007-01-31 10:59
megstate dvieju spalvu slyksciai schematiska tapyba?

9364. mix`ui2007-01-31 11:16
patikrinau, tarybines enciklopedijos 3 tome visai kitaip parasyta. "Garsi rasytoja nevcesauskiene buvo partizaninio judejimo dalyve, veliau uzsimaskavusi sandelininke (slapyvardis "Raudonoji gelele"),triuse pogrindyje. Lietuvai atgavus nepriklausomybe, ryztingai pasitrauke is pogrindzio ir parase du straipsnius: "Kaip mes kovojom" ir "Kuo idomi Nijole Nevcesauskiene".

9366. paaiskinimas2007-01-31 14:23
save pagrazinanti reiskia vaizduojanti save grazesneje sviesoje. atsisakanti astresniu kampu, objektyvesnio vaizdo - na visai kaip tarybiniais laikais:)

9367. netadas, neponas, ne kiskis p2007-01-31 15:55
Graziai atsakau zvereliams ir nezvereliams: apie ka cia bazarinat visi, visokias nesamones pliauskinat! O is esmes nei apie paroda, nei apie gerb.A.Stasiuleviciu, nei apie straipsnio aut. taip nieko ir negebat pasakyti. Rasinejat visoki brieda! Veikt neturit ka...

9370. logika2007-02-01 00:16
paaiskinkite, kaip gali "vaizduoti save grazesneje sviesoje... atsisakant objektyvesnio vaizdo" 141 parodoje eksponuojamas paveikslas? Gal cia apie Radvilu rumu apsvietima kalba?

9371. lankytojas2007-02-01 07:35
Na, niekuo, tai juk viesa paslaptis.

9373. 3102007-02-01 21:49
Maciau tuos du Nevcesauskienes minimus tapytojo paveikslus is skandalingojo “saugumo archyvo” (ji dirba saugotoja) - Dailes muziejaus tapybos fondo.Tai visai normalus darbai, kuriu autoriniai pavadinimai, beje, buvo visiskai kitokie. Paveikslas “Politiniu kaliniu islaisvinimas” tuometinio kulturos ministro Banaicio buvo ismestas is Respublikines parodos kaip neatitinkantis socrealizmo reikalavimu. Paveikslas “Statybose” – buitine scena, kurioje vaizduojamas po karo sugriauto Vilniaus senamiescio atstatymas. Beje, autore demonstruoja nesugebejima naudotis saltiniais, nedovanotina ir septintokui. Destydama kurybines biografijos faktus, ji remiasi 2006 m. Dailes akademijos isleista monografija apie A. Stasiuleviciu ir kaskart klaidingai nusiraso :) Gal ranka vis sudrebedavo? O gal tai megstamas ponios Nevcesauskienes metodas – suplakti tiesa su melu ir subalansuoti konjukturai? Sis metodas, kurio saziningi menotyrininkai nenaudoja, vadinasi DEMAGOGIJA. Monografijoje apie Stasiuleviciu publikuojami ir ”lojalus”, anot nevcesauskienes, Stasiuleviciaus paveikslai su traukiniais ir tiltais, istraukti is akylai ponios saugomo “archyvo” Kas mato juose vien “socialistinės tikrovės ženklus”, o kas ir daugiau - cia jau pagal kiekvieno galimybes :) Miela Nijole, neverta taip tarnauti naujajai konjunkturai, bliudlaiziai negerbiami: kai busi nebereikalinga, tave tiesiog nuspirs.

9374. gyvate :-) 2007-02-01 22:01
ot ir prirase gi cia desiniu nuotaiku, matyt, gerb. Stasiuleviciaus giminaiciai... mat, pamegink tik uzkliudyti kokį tai lietuviu dailės mohikana, tai sakes... galiu tik pasakyt, kad straipsnio autore - gera dailetyrininke, beje, ne "menotyrininke", kaip kad ten kazkoks susijaudinęs ponas klykia. o jei pajutot, ponuli, kad ambicijos uzgautos, sirdi skauda del tokios neteisybes, tai pavarykit straipsni i 7md, apginkit Stasiuleviciaus garbe, parodykit "saziningos" dailetyros pavyzdi. staripsnyje issakyta kritika - normali autores pozicija, tikrai Stasiulevicius nera pats idomiausias ir vertingiausias lietuviu dailes reiskinys... va Dziaukstas, tai kas kita - ar buvot kas jo tapybos parodoj?

9376. gyvate :-) 2007-02-01 22:39
p.s. be to, prisiminkit visi sio straipsnio oponentai, kokios publikacijos rasomos paprastai apie tuos musu klasikus - nuobodus, be galo taikus, saldus, tokie, visai be kvapo straipsniukai... niekas turbut jau daugeli metu nei stasiuleviciui, nei kokiam ceponiui ir pan. niekada nera issakes jokios kritiskesnes pastabos - rasomos odes, ditirambai, vardinami ju nuopelnai. zinoma, tai ir paradoksas - lyg tai turetu ta sovietine praeitis jiems trukdyt, bet, pasirodo, ne, mes jiems ta lengvai atleidziam. o cia, siame straipsnyje tiesiog daiktai vadinami savo tikraisiais vardais, ir tiek.

9377. na na2007-02-02 07:28
Kas cia pasidare tiems musu "dailetyrininkams"? Sio straipsnio autore daro grubias klaidas, net neskiria techniku, kuriomis nutapyti paveikslai – anksciau neva Stasiulevicius naudojo akrilinius, o dabar aliejinius dazus. Pastarojo laikotarpio darbai, kiek maciau parodoje, kaip tycia tapyti vien akrilu.

9378. gyvatei2007-02-02 08:00
Straipsnio autore matyt neturi sovietines praeities, nes yra paaugle , panasu, nes raso labai chaotiskai, neislavintas stilius, daznai priestarauja pati sau. 7 md matyt nebeturi kuo uzpildyti savo puslapiu.

9379. sinekura2007-02-02 10:03
Problema yra kita: eskaluojama nuomone, neva sovietmeciu muziejuose sukaupti dailes kuriniai yra vien oficialusis menas, kad neva realiai egzistavo neoficialioji daile. Buciau nuosirdziai dekingas, jei kas pasakytu sovietmeciu, tarkim, brezniaviniais laikais, pogrindyje sukurtus ir dabar paviesintus vertingus dailes kurinius. Nuo Gebelso laiku zinoma praktika – desimt kartu pakartota netiesa tampa tiesa. Pagalvoji, kodel dabar taip isteriskai formuojama nuomone apie sovietmecio daile? Ogi prasidejo didysis musis del vietos po saule nacionalineje galerijoje, kai kas jau uzsiimineja vietas lozeje. Norima realizuoti nacionalines galerijos vizija pagal Suomijos nacionalines galerijos Helsinkyje pvz. Sio straipsnio autore, matyt, irgi nori uzsitarnauti sinekura ir toliau ramiai parazituoti.

9380. kiskis p2007-02-02 11:25
vieni budavo atmetami kategoriskai kaip koks zukas, kiti siek tiek isileidziami. o dar kiti be uzsakymo net nepradedavo. atnesdavo eskizeli uzpirkimui ir budavo ganatuoti kad nupirks muziejus. "Vartuose" buvo zuko paroda senu darbu is brezneviniu laiku, kaip jus issireiskete. ant smugio prisimenu menininku rumuose tapybos paroda ivairiu autoriu, antanaviciaus ir kitu, kuri pakabejo viena diena. kam jus cia aiskinat? gal sau paciam? kazi, ar i nacionaline galerija sunes visus leninus parodyti. ot idomu. o stasiulevicius man visuomet buvo atgrasus ir dabar toks.

9381. Suomis2007-02-02 17:58
Socrealizmo ekspozicija sutrauktu zymiai dg lankytoju nei socodernizmo:)

9382. Siūlas2007-02-02 20:20
Kiski p, labai jau daug zinai apie visokius tapytojus... gal ir pati esi tapytoja? :) O apie Stalsiuleviciu, tai ka, atidave jis duokle Vilniui, bet ar jam paciaim idomu visa gyvenima ta pati ir ta pati "trucyti"?Negi jo niekada nedomino socialines temos,arba taip mylimi peizazai: zalia plius pilka, ar milziniska figurine kompozicija, beje, gal kas mate Staliusleviciaus tapytu portretu? AS tai ne, o idomu butu pamatyti.

9383. kiskis p2007-02-02 20:37
atidave duokle vilniui. o tu siule ar atidavei duokle savo spulei? as irgi protretu nemaciau ir pamatyt nenoriu.

9384. siului2007-02-02 20:55
komentuoji net nemates Stasiuleviciaus parodos :) Taip tik ten buvo Stasiuleviciaus tapyti fantastiskai geri portretai, prisimenu Serio, Putino, dar keliu. Viena sale istisai socialine tema darbai, tas ciklas vadinasi Apre ar kaip ten, labai kabina, stipru. Taigi, nemacius paveikslu, pacios parodos, vien paskaicius prasta straipsni, neverta daryti isvadu.

9385. xi xi xi2007-02-02 21:06
Va tai naujiena - Zukas kategoriskai atmetamas :) Zukas - rezistentas, xi xi xi. Gerai prisimenu, kaip jis girtas budamas musu darbus akademijoje ismete pro langa, nes tai neva sudas. Na, po to ji pati ismete is akademijos, zinoma. Jau tada, budamas pieska studentas, taip elgesi su savo kolegomis. O dabar sventasis kankinys, zinote. Nejuokinkit zmoniu :)

9386. kiskis p2007-02-02 21:40
esu tikra kad jusu darbai ir buvo sudas. o jo tapyba jau tada buvo ne sudas ka apie ji dabar besakytumete. ji is insituto (kokia dar akademija? kliedite brangusis, buvo kokie 1977 metai) ismete gecas. jeigu zmogus sio to vertas, tegu elgiasi kaip nori su savo kolegomis, ne tai svarbiausia.

9387. ziurovas2007-02-02 21:51
paroda labai gera, linkiu sekmes dailininkui

9388. kiskis p2007-02-02 21:52
kolegos? odnako.

9389. xi xi xi2007-02-02 22:03
Gecas Zuka ismete uz chuliganizma, uz tai, kad girtas budamas sunaikino kolegu darbus. O dabar kuriamas mitas, neva taip Zukas kovojo pries tarybu valdzia. Vos tik pavojus praejo, tuoj pilnos pakampes kovotoju pries tarybu valdzia islindo, dabar pilna tokiu visokiu zuku.

9390. kiskis p2007-02-02 22:08
gecas rado preteksta ir viskas. atsikratyti nepatogiu vaikinu. kas tada girtas nesiautejo? lauzus bendrabuty kurendavo. dabar gal kovotoju pilna, o tada jis buvo toks vienas. visa galva uz kitus aukstesnis. talentu ir apsiskaitymu. gal jus labai i kolegas nesipirskite.

9391. Siūlas2007-02-02 23:10
Kiski p, matau, kad Tavo sena meilė nerūdija:)

9392. gyvate :-) 2007-02-02 23:10
Atrodo, po velniu, kad aplink vien tik lietuviu dailes specialistai, ir dar plius ekstrasensai - viska zino, viska regi - kiek tau metu, ar tu paauglys, ar sena bobute, kokios problemos kamuoja 7md... tai dar karta siulau - imkit, protinguoliai, ir isgelbekit musu kulturine spauda nuo diletantu, "dailetyrininku", kaip ironiskai juos vadinat. pavarykit, na, pavarykit, juk tai taip lengva, taip paprasta,... kur jus, nepripazintieji genijai, vunderkindai?

9393. kiskis p2007-02-02 23:20
prasovei, siule.

9394. xi xi xi2007-02-03 08:23
Kitas nepriimtas, metytas dailininkas Valentinas Antanavicius nuo 1966 m oficialiose erdvese turejo 23 personalines parodas, dalyvavo bevei 100 grupinių parodų ir Lietuvoj, ir uzsienyje (cia vien tik tarybiniais metais) Informacija is 2002 m. leisto jo albumo. Kaip "uzribyje" likusiam, kiek daugoka, ar ne? Megsta lietuviai kurti mitus, megsta. Beje, mitai pacio meno nei pagerina, nei pablogina, nebent menininko buiti. Va, jau yra visa kruva dailininku albumu, gali palyginti ir matai ko vertas ar nevertas kiekvieno ju menas. O tie dailetyrininku tekstai - tikras ekshibicionizmas, man ju demonstruojamos grozybes retai atrodo patrauklios :) Siuo atveju straipsnis irgi nieko nepasakė apie pacia paroda.

9395. fasistukai2007-02-03 09:05
paklausykite, ka kalba Kiskis p: „Jei zmogus sio to vertas, tegul elgiasi kaip nori su savo kolegomis“. Labai girdetas tas Uber Ales. Atrodo, 7 md savo ganyklose augina fasistukus.

9396. kiskis p2007-02-03 09:31
naudokite vienaskaita. cia mano asmenine nuomone. ir jokiose ganyklose as nesiganau, przepraszam.

9397. kiskis p - xi xi xi2007-02-03 09:33
nepisk proto.

9398. Siūlas kiskiui p2007-02-03 10:17
JO... DABAR SUPRANTU, KAD MOKEISI TAPYBOS KATEDROJE... TEN MERGOS VISOS SU KIAUSIAIS... NET IR PACIOS PILKIAUSIOS...

9399. Siūlas to 93842007-02-03 10:23
Atsiprasau, kad taip susivelinau atrasyti, bet as ne tik , kad parodos neziurejau, bet ir sio straipsnio neskaiciau. Nes jau prisiziurejau Stasiuleviciaus bokstu boksteliu... Na taip... turi jisai vieta Lietuvos meno istorijoje, ir niekas jo is ten nepatrauks, na bet kazkas vat... man keista jo kuryboje...labai ir netraukia, bet cia mano problemos. Jei kitiems patinka,-VALIO!

9400. Siulas tik kiskiui p2007-02-03 10:26
Klausyk, man dabar labai juokinga, bet gal tu istikruju esi ZUKAS?;)

9401. kiskis p2007-02-03 10:42
aha, man irgi juokinga, siule.

9402. kiskiui p2007-02-03 11:08
Kai Zuka mete is istituto, Kamiskaite (veliau tapusi jo zmona) tuo metu buvo Instituto komjaunimo organizacijos sekretore (sic!) Ji lakste, maldaudama rinko parasus, kad neismestu jos vabalelio. Ir butu neismete, jei Zukas butu sutikes bent atlyginti materialinius nuostolius kolegoms, juk sunaikino skulpturas ir t.t.

9403. kiskiui p2007-02-03 11:17
Atsiprasau, Kaminskaite, to Kaminsko, kuris nepriklausomybes pradzioje, kai kiti su tautinemis veliavelemis lakste ir skandavo Lie-tu-va Lie-tu-va, tyliai neslamedamas susiprivatizavo Vilniaus senamiestyje kruva nekilnojamojo turto.

9404. Siūlas2007-02-03 11:30
TAI CIA AS ATSIPRASAU, JUOKAVAU JUOKAVAU O DABAR STAI KA RASINEJA KISKIUI P, NA< NIEKO SAU???

9405. kiskis p2007-02-03 11:59
o koks man skirtumas kokio kaminsko? manes nekaso. man rupi zuko tapyba ir nieko daugiau. kai zuka mete, jis buvo kitos ponios vabalelis, astos, kuri draugiskai su juo isejo is insituto. nors buvo kiaura penketukininke. ech, zmones, kokios senos istorijos. laikas butu liautis. is tiesu juokinga. bet juokingiausia kad po stasiulevicium issivyste diskusija apie zuka. gyvenimas iskrecia pokstu.

9406. kiskis p2007-02-03 12:17
atsimenu anu laiku instituto komjaunima. kaminskaites neprisimenu.

9407. xi xi xi2007-02-03 12:17
Diskusija isprovokavo bukos nevcesauskienes klises apie meno rezistentus ir nerezistentus.

9408. kiskiui p2007-02-03 12:19
Jei neprisimeni, pakilnok dokumentus :)

9409. kiskis p2007-02-03 12:21
aha, daugiau veikt neturiu ka.

9410. Siūlas2007-02-03 13:32
na, jegu jau prabilom apie Zuka, tai mano jo tapyba labiau patinka nei jo keramika.tapyboje jo irtemos tokiosudetingos, ir koloritasrimtai atrodo, o keramikoj, taitoks jausmas , kadspalvu nemoka derinti. Na savaime, aisku, kai pradedi moli minkyti, uzsizaidi, o kai dar pakrutini reikalus su glazurom, tai is vis !super duper, bet, argi tai rimto tapytopjo menas? Aldona Salteniene puikiai derina spalvas ant savo keramikos, -galetu is jos pasimokyti. keramika puikus menas, vienas is pirmuju. Juk musu proteviai virveles ir duobutes molyje minke, o Zukas spavu nesuderina, ajajaj;) Kiski p, -nesinervink,- cia tik as taip manau:))

9411. kiskis p - siului2007-02-03 14:00
gal tu apskritai bijai spalvu?

9413. skaitytojas2007-02-03 16:49
Straipsnis tikrai prastas ir dar klaidinantis, kaip pasirodo. O diskusija vietomis visai nebloga, suzinojau daug idomiu dalykeliu.

9414. Siūlas kiskiui p2007-02-03 17:37
as spavu nebijau, bet bijau kiskiu, su dideliais dantimis ir ilgomis ausimis:)))

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:54:03 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba