SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-03-03 nr. 698

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Jei bijai savęs, neik žiūrėti Kuckaitės
20

Savaitė 
• Ar pirksite pirmą knygą?1

Muzika 
• Lina Stankevičiūtė
Moters pasaulis per šokį
1
• Koncertuoja talentingi britų muzikai
• Iš ciklo "Alma mater musicalis"
• Mozartui skirta paroda
• "Bravissimo": susitikimo vieta – Vilnius
• KONCERTAI

Dailė 
• Virginija Vitkienė
Pokalbis prie tapytojo eskizų knygos
4
• Aistė Paulina Virbickaitė
Kam reikalinga negyva knyga
• Elena Urbaitytė (1922 06 04 – 2006 02 17)
• Pornografija, rolmopsai ir geležinis dantis27
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Grimo opera dramos scenoje
 Turi pasilikti sau žmogus6
• Scenoje – sovietinės praeities herojai
• Kauno dramos teatras kviečia į pajuodusią premjerą2
• Europos teatro sąjungos prizas Oskarui Koršunovui2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Visada gali būti dar blogiau
• Iš pradžių visada yra kraštovaizdis
• Geriausi iš geriausių1
• Kuprota svajonių baimė3
• Kitoks žvilgsnis
• Lietuviškų filmų programa Amerikos lietuvių televizijos kanalu
• Lietuviškas akcentas Prahos kino festivalyje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Turi pasilikti sau žmogus

Aktoriui ir režisieriui Sauliui Mykolaičiui (1966–2006) atminti

[skaityti komentarus]

iliustracija
Repetuojant "Mažąjį princą"
D. Matvejevo nuotr.

Būtų dar smagu pavaidinti. Jaučiuosi aktorium, jaučiuosi savo vėžėse ir dar norėčiau suvaidinti, sukurti ir teatre, ir kine vaidmenų. Jeigu niekas nepasiūlys, susirasiu pats. Žinau, kad šita fraze vėl užkertu kelią režisieriams. Žinoma, susiklosto tam tikri santykiai su režisierium. Negaliu tiesiog išeiti į sceną, kai sako "išeik dabar iš kairės". Nesuprantu. Sakau, tai taip "prosto Marija" ir išeiti? Šitaip bendradarbiavimas ir baigiasi. Kaip gali aktorius tiesiog "išeiti iš kairės", nežinodamas, kodėl, kas jis, kur jis eina?

Mano įsivaizduojamame teatre... – bet mano įsivaizduojamame teatre nėra kulisų. Ar pastebėjo kas nors, kad teatre nebėr kulisų? Nėra jų. Aš jų niekur nematau. Visiems seniai viskas atvira, visi nori matyti aikštelę, kaip viskas vyksta. Visi žino, kad aktorystė jau seniai vyksta mūsų akyse. Bandau tą padaryti "Stop mašinoje". Ignas Jonynas man sako: negesink tos šviesos, nemirksėk ta šviesa, taip įdomu žiūrėt, kaip viskas vyksta vietoj, tavo akyse. Tai apie kokius kulisus dabar gali būti kalba? Čia, aišku, irgi savotiškas teatras, ne visą dramaturgiją galima šitaip pastatyti, bet iš tikrųjų – kulisų teatre nebėr...

Atsimenu, kažkada Tuminas pasakė: žinot, nebėr "regažo", pradingo reakcija teatre. Baisiai įdomus dalykas, iš tiesų. Tas šiuolaikiškas žodis "nesiparink" išnaikino visas reakcijas. Nėra jokios reakcijos. Niekas dėl nieko "nesiparina". Juk teatre visą laiką konfliktas, kaunasi kažkokios jėgos, gėris su blogiu, žaibai spinduliuoja, iki žudynių viskas ateina. O štai viena frazė, ir nėra konflikto. Bet kaip tai baisu! Kai tau trenkiama, o tu į tai neatsakai. Išnyko reakcija į niekšybę, žmonės užsidaro, jie stengiasi tyliai spręsti savo reikalus – tai nekonfliktinė visuomenė, bet kokia ji išsigimusi!

Galvoju apie Saint-Exupéry – kaip jį pastatyti, kaip aš įsivaizduoju. Kažkada kalbėjom su Evaldu Jaru, dar pačioj pradžioj, kai buvom studentai: kaip suprasti, kad būtent šita pjesė tau, kaip režisieriui, tinka. Tai buvo tie naivūs laikai, kai jeigu etiudas pavykdavo po keturių kavos puodelių, tai kitą dieną, negavęs tų keturių puodelių, suversdavai visą kaltę jiems – kad neišgėrei. O Evaldas man ir sako: labai paprastai, jei tau patiko, bet tu nežinai, kaip padaryti, vadinasi, turi imtis. Tad aš dabar ir vadovaujuosi tuo, taip yra ir su Saint-Exupéry – man patiko, bet nežinau, kaip padaryti, todėl ir imuosi... O iš tikrųjų – taigi ten tiek teatro. Tarkim, dėžė. Nusileido berniukas ir prašo lakūno: "Nupiešk man avį". Tas nupiešė kažkokią, berniukas sako: "Per sena". Šita per jauna, ta serganti. Tada lakūnas supyko, nupiešė dėžę ir sako: "Ta avis, kokios tu nori, yra dėžėj". Tai kas tai, ne teatras? Čia, drįstu teigti, yra absoliutus teatro modelis. Niekas nieko nenori teatre matyt, jokių zuikių, visa tai yra nematoma. Tai, ką mes norime matyti, mes įsivaizduojame, ir atsiranda galimybė parodyti viską. Jeigu aš parodysiu lėktuvą, tai mane apkaltins, sakys: "O aš įsivaizdavau kitokį." Pats Saint-Exupéry tai sufleruoja. Tad kaip po jo įžangos aš galiu rodyti lėktuvą? (...)

Nereikia norėti visko susidūrus su medžiaga, su režisierium. Nereikia norėti visiškos meilės, visiško atsidavimo. Užtenka kažkokio susijungimo, kad ir nedidelio atradimo, kūrybos džiaugsmo, kad ir mažyčio. Aš išėjau iš tos kairės pusės, išeisiu dar tūkstantį milijonų kartų. Arba, jeigu kas nors tiki, kad yra kulisai – prašau. Mielai dalyvausiu tokiam pastatyme. Kažkas išgirsta muziką ir jau mato spektaklį, kažkam reikia dėžės, kažkam idėjos. Susidūrus su režisierium subordinacija būtina, būtiniausia, stoviu savo pusėj ir visiškai nesiruošiu lįst į kitas pievas. Tai, kad pastačiau vieną kitą spektaklį, dar nieko nereiškia. Va kai pradėsiu rėkti ir sakyti: "Ne, aš manau kitaip", tada, prašau, neimkite manęs ir prie teatro iš viso neprileiskite. Bet aš šitaip nedarysiu...

Tai labai paprasti dalykai: aš aktorius, taip, aš noriu vaidinti. Kaip ir bet kuris aktorius. O pastaruoju metu darbo negaunu. Tada darau kaip daugelis kitų, kad ir Birutė Marcinkevičiūtė, kuri pasirenka medžiagą, pati bando ją realizuoti, o paskui pasikviečia režisierių, kad pasižiūrėtų iš šalies. Taip ir aš. Nenoriu prastovos, nes jau kurį laiką nedirbu, o šita profesija reikalauja nuolatinių repeticijų. Nes vaidinti tai, kas padaryta, yra viena, o be repeticijos aktorius – kažkoks vaikštinėjantis gatvėmis genijus. Nenoriu toks būti, noriu darbo. Nenoriu prarasti įgūdžių, nes jie nyksta, dingsta be darbo. Noriu repetuoti. Repeticija yra trenažas, kartojimas, nuolatinis savo sugebėjimų tikrinimas. O spektaklis – kitas dalykas, spektaklis – atidavimas to, kas pažinta, sužinota. Tuminas pasakytų – to, kas tapo nebereikalinga. Žinoma, skirtingi vaidmenys reikalauja skirtingų energijos išteklių, tai irgi tam tikra prasme trenažas. Bet tai ne tas pats. Tai du skirtingi dalykai. Sakau dar kartą ir noriu pabrėžti, kad tik repeticija yra ieškojimų procesas, kuris apima daug didesnę tavo gyvenimo dalį, daug didesnę dalį tavo skaitomų knygų, tavo pasaulio stebėjimų, masę visokių dalykų. O spektaklis arba vaidmuo – tai jau atidavimas to, kas sukurta. (...)

Man visada buvo įdomu kitoks žmogus. Mikė Pūkuotukas – ir tas yra kitoks, ne toks, kaip visi. Kiek cinizmo turi Mikė Pūkuotukas, kiek pasakojimų, anekdotų prikurta apie Mikę Pūkuotuką: kai jis kiaurai peršovė Paršelį, suvarpė jį ir po to piktinosi, kad nuo to šūvio jam ausis užgulė. Bet kažkodėl visi jį myli. Ivanovas, Mikė Pūkuotukas, Griškoveco Serioža kažkuo panašūs. Serioža – šių laikų Ivanovas? Taip, pirmą kartą perskaitę galime taip pamanyti. Bet "Miestas" yra daug baisiau. Todėl, kad "Ivanovas" labai tolimas, seniai parašytas, jį reikėjo pritraukinėti prie mūsų dienų. Nelabai pasisekė, ne viskas pasisekė. O Seriožos pritraukinėt nereikia, jis mūsų gatvėmis vaikštinėja, jis panašus į daugybę žmonių. Panašus ir į Ivanovą. Papasakoti to neįmanoma, čia reikia suvaidint. Mano galva, aš darau teisingai, kad vaidinu pats. Ivanovą vaidino Jaras. Daug dalykų galima papasakoti, parodyti taip, kaip jauti, o po to džiaugtis, kad viskas vyksta ne taip, kaip tu parodei. Kiekvienas žmogus šitą laikotarpį kitaip suvokia, kitaip išgyvena. Renkuosi vaidinti Seriožą pats, o tai ir yra skirtumas tarp to, ką aš galiu papasakoti, ir to, ką gali papasakoti teatras per mane.

Valentinas Masalskis, vaidindamas šlykštumą (o jo personažai – kas stebi, gali pamatyti – niekada nėra taisyklingai susišukavę, visad šiurkštaus kirpimo), yra negailestingas sau. Bet taip jis apsivalo, susitvarko, atsisako tų dalykų. Skaitydamas pjesę, dažnai klausiu aktorių ir pats savęs: kalba žmogus, bet ar jam patinka, ką jis kalba, ar ne. Čia esminis klausimas. Jeigu džiaugiasi, kad pasako protingą mintį, tai apie jį tiek daug pasako... Jeigu nesidžiaugia – čia jau visai kiti reikalai. Žmogus gali būti pasitikintis savim, tai gražu, bet jei patenkintas – tai jau juokinga. (...)

Mes dabar pradėjom tokius planuotus dalykus daryt, daugelis režisierių. Nebematau vidinio poreikio statyti kokį nors veikalą. Juk jį brandinti galima nežinau kiek, kad ir dešimt metų. O pagal planus daryti spektaklį tokį, kokio reikia teatrui, neteisinga. Kas tu toks, kad gali padaryti viską? Kas tu – Dievas, kad gali statyti Shakespeare’ą, Sofoklį ir Saint-Exupéry? Aš galiu pastatyti tik tai, ką myliu, ką mėgstu, kas man yra reikalinga. Pagal programą negalėčiau nieko pastatyti. Menininkas pagal programą – neįsivaizduoju tokio derinio. Negaliu pastatyti to, ko nežinau. Ir nežinau, ar įmanoma ką nors padaryti pagal programą. Todėl negaliu pasakyt, ar "Mažasis princas" bus spektaklis vaikams, ar suaugusiems. Apskritai, manau, kad ten tiek daug meilės, tiek daug ašarų – ar reikia virkdyti tuos vaikus šitiek laiko? Siaubingi dalykai! Manau, kad visi pamiršo lakūną – kas jis toks? Kodėl žmonės tampa vienuoliais, skrajūnais arba atsiskyrėliais? Juk tai yra kamikadzės, gyvi savižudžiai – neturi namų, yra amžini keliaujantys kareiviai, kažkam pristatantys humanitarinę pagalbą. Visi pamiršo lakūną, visi mano, kad Mažasis princas – tai kažkoks iš debesų nusileidęs berniukas. Esu įsitikinęs, kad tai – tas pats žmogus, vaikystė, mūsų tiesa, kurią mes, suaugę, įvelkam į spalvotus kaklaraiščius, į smokingus, į tam tikras normas, traktuotes, kurios apipina žmogų ir jis pameta tiesą, dėl kurios anksčiau labai aiškiai žinojo, kas gerai, o kas blogai, dėl ko yra verkiama, ko gailimasi. Saint-Exupéry atsako į visus šituos klausimus.

Dabar aktorius pradeda priklausyti. Kažkada svarsčiau, kodėl mes, aktoriai, negauname darbo. Geri, puikūs aktoriai negauna darbo. Na, gerai, galbūt dėl asmeninių santykių mūsų Lietuvos teatro kaime, kur Petras Jonui neduoda grūdų dėl to, kad šis kažkada pabučiavo Jono žmoną. Bet tai neturi nieko bendra su pačiu kūrybos poreikiu. Aš niekam nenoriu priklausyt ir negaliu, kaip aktorius, priklausyt. Galiu pasidalyti savo žinojimu ar pasinerti į savo nežinojimą, į kūrybos procesą. "Duodant" vaidmenį manęs nereikia gelbėti nuo alkoholizmo, nuo vienatvės arba dar nuo kažko. Atsimenu Jarmusho filmą "Kava ir cigaretės" – nuostabus filmas. Susitinka du žmonės ir sako vienas kitam: "Na, kaip?" – "Gerai". – "Tikrai? Nieko neatsitiko?" – "Ne, viskas gerai, viskas normalu, viskas iš tikrųjų gerai." – "Netikiu". Jie daugiau nieko ir nešneka. Jeigu tu nesiskundi, neverki, jeigu nesuteiki darbdaviui galimybės būti mesijui, ant kurio peties paverksi ir kuris ne tik duos tau vaidmenį, bet ir išgelbės iš kažkokių situacijų, – tai nieko ir nebus.

Visiškai nenoriu iš aktoriaus lojalumo imperatoriui. Visą laiką turi pasilikti sau žmogus. Ir visiškai nesutinku su nuomone, kad aktorius turi būti kvailokas. Kai kas mano, kad aktorius turi būt toks naivuolis. Kad nelabai gilintųsi į visumą, į tai, kas vyksta. Nes tokie, kurie gilinasi, nervina, lenda, nori viską žinoti. Tegul žino vien savo scenelę. Aš nesuprantu, kaip gali būti dialogas tarp tokių aktorių ir režisierių. Mano galva, jis neįmanomas. Aš mielai vaidinčiau, nesu išrankus. Žinoma, kai tau keturiasdešimt metų, nebenori būti šeštas grybas penktoj eilėj. Tačiau ar nenormalu įsivelt į normalų dialogą?

Nevirkauju ir nevirkausiu. Bet – tau gerai sekasi, sako, žiūrėk, kelintam savo statytam spektakly suvaidini ir gerai tau sekasi. Tai ir gerai, tai tau iš Kultūros ministerijos stipendijos ir neduosim. Nes tu pats kažkaip viską susitvarkai. Jeigu nebūtų tūkstančio milijonų skambučių ir nemigo naktų, nieko ir nesusitvarkytum. Ir galiausiai aš nežinau, kaip galima iškęsti tokį nedarbą. Dabar vėl kliedžiu ir man baisu. Kad aš vėl neturiu darbo.

Tačiau vaikiško spektaklio ar tam tikros medžiagos imuosi ne todėl, kad neturėčiau ko valgyt. Ne, imuosi todėl, kad įdomu. Pats svarbiausias dalykas – įdomu. Turi būti įdomu. Jeigu susergi kažkokiu dalyku, kuris galiausiai turi kažkuo virsti, tai ir išrutuliosi tą idėją. Kartkartėmis tokios medžiagos atsiranda, kaip sėkla įkrinta. Ir "Miestas" įkrito, ir "Stop mašina", ir "Ivanovas". Ir sergi, kol nepadarai. Dabar taip yra su "Mažuoju princu".

Svarbiausia, kad būtų kažkoks pagrindas, ant kurio galėtum stovėti, o pinigai – jie patys ateis. Milijonų juk mes neuždirbsim, būkim atviri, aukso puodų tikėtis nėra ko. Tuomet reikia užsiimti dvasiniais dalykais. Klausytis širdies ir daryti tai, ką norime padaryti.

Pagal 2005 m. vasario ir rugpjūčio mėnesių interviu LR "Klasikos" programos laidoms "Kviečia teatras" parengė Alma Braškytė

 

Skaitytojų vertinimai


6713. Luka :-) 2006-03-10 12:17
Ačiū, Alma, tikrai mes tokie, beveik visi nelaimningi, nes nepabučiavom tos žmonos ir net nenorėjom, o visą laiką tik darbo, kaip ir Jis...

6715. Styga danguj...2006-03-10 20:25
Nieko nepasakyta, viskas dar bus tik giliau, tik daugiau tik per per plauka. Nieko nepasakyta, vejas laikys atminty ir sirdy sita laika.... Mums jo labai truks. Labai labai. Ei visi prakeikti, pasimelskim uz ji, Ta, kuris mate ir jaute visa pasauli: Raudona veja, melyna saule, negimusius, isejusius, visus nemokejusius, negalejusius ir nenorejusius but laimingais. Jis man dave tiek daug, ir dar dabar duoda. Duoda dar daugiau nei dar budamas cia. ACIU. Nepaliaujamas ACIU Jam...

6723. Cėkava Zosė2006-03-11 12:27
Ar garbintojų klubas pradėjo veiklą? Kur buvote anksčiau, kolegės?

6752. dool :-) 2006-03-14 15:57
cia salia aciu uz sita interviu super, kad idejot ir visai nesvarbu kad zmones gerbia pamena tik mirus swarbiau kad jie lieka gyvi sirdyse

6753. Styga danguj...2006-03-14 18:35
Kas sake, kad gerbiam tik mirus? Ar bent zinot, kaip gerbem kai buvo gyvas?

6776. Cėkava Zosė2006-03-17 12:43
Tikrai mylimas - gerbiamas žmogus šiaip sau nesižudo, o mėgaujasi gyvenimo pilnatve, dirba, vaikus augina, retsykiais kokį gramą padaro ir į mėnulį pasižiūri...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:53:47 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba