SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-03-03 nr. 698

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Jei bijai savęs, neik žiūrėti Kuckaitės
20

Savaitė 
• Ar pirksite pirmą knygą?1

Muzika 
• Lina Stankevičiūtė
Moters pasaulis per šokį
1
• Koncertuoja talentingi britų muzikai
• Iš ciklo "Alma mater musicalis"
• Mozartui skirta paroda
• "Bravissimo": susitikimo vieta – Vilnius
• KONCERTAI

Dailė 
• Virginija Vitkienė
Pokalbis prie tapytojo eskizų knygos
4
• Aistė Paulina Virbickaitė
Kam reikalinga negyva knyga
• Elena Urbaitytė (1922 06 04 – 2006 02 17)
• Pornografija, rolmopsai ir geležinis dantis27
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Grimo opera dramos scenoje
• Turi pasilikti sau žmogus6
• Scenoje – sovietinės praeities herojai
• Kauno dramos teatras kviečia į pajuodusią premjerą2
• Europos teatro sąjungos prizas Oskarui Koršunovui2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Visada gali būti dar blogiau
• Iš pradžių visada yra kraštovaizdis
 Geriausi iš geriausių1
• Kuprota svajonių baimė3
• Kitoks žvilgsnis
• Lietuviškų filmų programa Amerikos lietuvių televizijos kanalu
• Lietuviškas akcentas Prahos kino festivalyje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Geriausi iš geriausių

nauji filmai

[skaityti komentarus]

Samo Mendeso filmas "Desantininkai" ("Jarhead", JAV, 2005) ne kartą buvo pavadintas trečiąja režisieriaus amerikietiškosios trilogijos dalimi. Ir turbūt teisingai, nes visi trys Mendeso filmai – "Oskarais" apipiltos "Amerikos grožybės", niūrusis "Kelias į pražūtį" ar ką tik mūsų ekranuose pasirodę "Desantininkai" – iš esmės gilinasi į tai, kas susieta su "amerikietiškumo" mitu. Tačiau pasiturintis gyvenimas "Amerikos grožybėse", tarnavimas šeimos idealams ir teisingumo idėja "Kelyje į pražūtį" ar demokratijos gynimo visame pasaulyje misija "Desantininkuose" Mendesui yra ir pretekstas panagrinėti kolektyvinę amerikiečių pasąmonę. Niekas neabejoja, kad ši labiausiai susijusi su nacionaliniu amerikiečių epu – kinu, todėl Mendeso filmuose tiek daug nuorodų, aliuzijų ar tiesiog citatų iš klasikinių filmų. Ne išimtis ir naujausias. "Desantininkai" prasideda lyg kokia Stanley Kubricko "Metalinio apvalkalo" ("Full Metal Jacket") parafrazė – žiaurus viršila, nepakeliamas muštras, kvailinantys įsakymai… Vos tik dvidešimtmetis Tonis Svofas pradeda ragauti jūrų desantininko duonos, jo gyvenimo problemas mes suvokiame ne tik iš vaizdų ar užkadrinių paties herojaus komentarų, bet ir prie viso to "prijungdami" jau anksčiau kine matytus kadrus ir girdėtas istorijas. Panašiai atsitinka ir filmo herojams, kurie prieš išvykdami į karą žiūri garsųjį Franciso Fordo Coppolos "Šių dienų Apokalipsės" lėktuvų atakos epizodą, lydimą Wagnerio "Valpurgijos nakties" garsų. Filmas juos įkvepia, skatina jų norą žudyti, stimuliuoja patį primityviausią patriotizmą ir bendrumo jausmą, jie patys pasijunta tarsi filmo dalyviai. Polemišką Mendeso sumanymą dar labiau paryškina epizodas, kai pradėję žiūrėti iš namų atsiųstą Michaelo Cimino "Elnių medžiotojo" kasetę, kareiviai pamato draugo žmoną, besifilmuojančią "home-porno" filme: viskas gali virsti kažkuo kitu, priešingu nei tai, ko tikėjaisi.

Tačiau Svofo ir jo draugų "filmas" bus kitoks. Pasakotojas (jis – pagrindinio herojaus prototipas bei knygos, kurios pagrindu sukurtas filmas, autorius Anthony Swoffordas) neatsitiktinai pabrėžia, kad visi karai yra vienodi, bet kartu ir skirtingi. Svofui ir jo draugams jis prasideda 1990-aisiais, kai Saddamas Husseinas užpuola Kuveitą. Jie pirmieji vyksta į dykumą, kad ten praleistų daugiau kaip šešis mėnesius, taip ir neiššovę nė vieno šovinio. Tačiau jau prasidėjus dykumos epizodams tampa aišku, kad antikarinis, antimilitaristinis patosas Mendesui reikalingas tam, kad atskleistų herojaus brendimo dramą. Paradoksas, bet pirmiausia tai filmas apie jausmų ugdymą ir pėdsakus, kuriuos jauno žmogaus sieloje palieka beprasmiškas žiaurumas. Kęsdamas karštį, bukinantį karo laukimą, ilgėdamasis neištikimos mylimosios ar už bausmę valydamas stovyklos išvietes, Svofas suvokia ne tik klydęs, kad pasirinko kareivio dalią, bet ir šį tą daugiau – kad viskas, kuo jis tikėjo ar norėjo tikėti, yra tik iliuzija. Lemiamas Svofo snaiperio šūvis taip ir nepasigirs, nes šalia įsitaisęs pulkininkas neleis jam iššauti, o visas pusės metų buvimas dykumoje galiausiai liks absurdišku spektakliu, kuriam nereikalingos tikrosios jo herojų dramos.

Mendesas dėlioja filmą tarsi iš savo herojaus prisiminimų – vieni yra ilgesni, kiti – trumpesni, bet visi neišvengiamai traumuojantys (net tie trumpučiai vaikystės – apie šeimą, seserį, tėvą), priverčiantys pasibaisėti tuo, kas vyksta. Ironiški Svofo komentarai ar filme nuolat skambantys kareivinių juokeliai suteikia visam tam būtinos distancijos pojūtį: mokydamasis suprasti save, savo norus bei šalia atsidūrusius žmones, Svofas mokosi ir pasižiūrėti į viską iš šalies, kad ir kaip tai skaudėtų. Vėliau tas sugebėjimas jam pravers jau grįžus iš Persų įlankos ir atsidūrus "normaliame" gyvenime. Distancijos ir ironijos pojūtis padeda ir pačiam režisieriui, jis filme pateikia ir grynai teatrališkų scenų, neišvengiamai įgyjančių simbolinį atspalvį – po liepsnojančią dykumą blaškosi nafta permirkęs arklys, Svofas prisėda prie mirties liepsnos užkluptų ir gyvų sudegusių pabėgėlių improvizuoto stalelio. Vienas ironiškiausių filmo epizodų, kai kareiviai duoda interviu televizijai, puikiai atskleidžia režisieriaus sumanymą. Susidoroti su tokio pobūdžio filmams neišvengiamomis kalkėmis ir stereotipais, juos paversti jų pačių priešybe mažai kam pavyksta taip sėkmingai, kaip Mendesui.

Jake’as Gyllenhalas per visą filmą garbingai išlaiko režisieriaus jam užkrautą naštą. Jo herojus sugeba suderinti nuostabą, patirties kartėlį, neviltį ir keistą humoro jausmą, nė akimirkai nenuslysdamas nei į natūralizmą, nei į sentimentalumą.

Mendesas sugeba sukurti ansamblio įspūdį – filme daug įsimenančių personažų: Jamie Foxxo suvaidintas seržantas Saiksas patiria gyvenimo pilnatvę tik kariaudamas, dažnai piktadarius vaidinančio Peterio Sarsgaardo Trojus šįkart dar ir mįslingas, taip ir neatskleidžiantis visų savo paslapčių, pulkininką Kazinskį suvaidinęs Chrisas Cooperis paryškina teatrališkąjį karinės buities aspektą.

Išraiškingi stambūs personažų planai, įspūdinga spalvinė filmo gama dar kartą įrodė operatoriaus Rogerio Deakinso talentą, atsiskleidusį ne viename brolių Coenų filme.

Tik gaila, kad lietuviškasis filmo pavadinimas liko toks bespalvis, sugebantis suvilioti nebent "9-osios kuopos" gerbėjus.

Živilė Pipinytė

 

Skaitytojų vertinimai


15777. slapta :-) 2009-10-06 16:11
saunus

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:53:33 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba