SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-04-22 nr. 658

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Beata Leščinska
Du pasauliai
2
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Rytis Urniežius
Vešinti pučiamųjų tradicija
41
• Kamerinis Laimos Jonutytės koncertas
• Jaunųjų dainininkių rečitalis
• Čiurlionio kvartetas savojoje Alma Mater
• Festivalyje "Pasaulio muzikos dienos"
• Apie Edmundo Gedgaudo recenziją "Sudėtingi likimai"27
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Keraminės istorijos
• Ona Gaidamavičiūtė
Latako gatvės grafikos albumai
1
• Aušra Trakšelytė
Viską apimantis populizmas
• Aurelija Jasaitė
Iš arti ir iš toli
2
• Aurelija Jasaitė
Tapatybės beieškant
2
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI3

Teatras 
• Naujosios dramos akcija’051
• "Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai"1
• TEATRAI

Kinas 
 Priklausomas nuo tikrovės kinas
• Laima Kreivytė
Tikrų vyrų pokalbiai
• Simonas Ližė
Gelmių aidas
2
• Seno gero kino injekcija1
• Iš Afrikos2
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Priklausomas nuo tikrovės kinas

V lenkų filmų savaitė Vilniuje

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Vestuvės"

Šiandien Vilniuje, "Forum Cinemas Vingis" ir "Skalvijos" kino centre prasideda jau penktoji lenkų kino savaitė, kurią rengia Lenkų institutas Vilniuje. Šiemet bus progos susipažinti su daugiausia apdovanojimų pelniusiais ir diskusijų sukėlusiais jaunosios kartos kūrėjų vaidybiniais filmais bei garsaus lenkų kino avangardininko Piotro Szulkino "Karaliaus Ūbo" ekranizacija, animacinėmis juostomis "Kritimo menas" (rež. Tomasz Baginski) ir "Stebuklinga žvaigždė" (rež. Wieslaw Zięba) bei prisiminti 1968 m. sukurtą ir iki šiol nepraradusį aktualumo Andrzejaus Wajdos filmą "Viskas parduodama". Pirmąkart tradicinė savaitė buvo papildyta lenkų videomeno (pristatėme praėjusiame "7md" numeryje) bei geriausių vaizdo klipų programomis.

Daugumos jaunųjų lenkų režisierių atspirties taškas yra tikrovė. Subrendę ir tapę kino kūrėjais jau nepriklausomos Lenkijos laikais, jie žvalgosi aplink, norėdami suvokti, kas vyksta vieno garsaus poeto "Europos povu" pavadintoje šalyje. Tas naujas žvilgsnis gyvas ir tai teikia daug vilties. Kad kiną jie pasirinko neatsitiktinai, liudija ir režisierių pasisakymai, kurių fragmentus pateikiame skaitytojams.

"Vestuvės" ("Wesele")

Režisierius Wojciechas Smarzowskis.

"Vestuvėse" panaudojai jau žinomus ir, kaip paaiškėjo, vis dar gyvus simbolius, metaforas, aliuzijas. Ar apie šiuolaikinę Lenkiją negalima kalbėti kitaip?

Be abejo, yra daugybė būdų, tačiau "Vestuvėms" pasirinkau kaip tik tokį, tinkamą šiam konkrečiam momentui. Aš neneigiu, kad lenkai – išrinktoji tauta. Mane nervina tik tai, kad kartais jie nesiprausia. Apie tai ir šis filmas.

Šių dienų kine (kad ir austrų) kartais atsiranda filmų, šaltakraujiškai apnuoginančių visuomenės skaudulius. Ar prie jų galima priskirti "Vestuves"?

Laukinės kovos dėl pinigų, kurių dar visai neseniai nebuvo Lenkijoje, sudrumstė vertybių sistemą. Sako, kad tai normalu, dėsninga. Tačiau aš nesutinku su tokia nuomone ir todėl sukūriau šį filmą.

"Vestuvėse" skamba kartaus grotesko tonas, be narkozės preparuojami lenkų papročiai, tačiau tame galima justi gal net romantišką ilgesį…

Tas ilgesys – suprantamas, nes šiame pasakojime, atleiskite, atsispindi ir mano gyvenimas. Tačiau išeities taškas – pasakojamos istorijos daugiaprasmiškumas. Aš visko neneigiu nieko vietoj to nesiūlydamas. Beviltiškoje tikrovėje bandau ieškoti nors kažkokių teigiamų elementų.

(Iš pokalbio su Kinga Gałuszka, "Kino")

"Randai" ("Pręgi")

Režisierė Magdalena Piekorz.

Kino mokyklos laikų draugė tavo sėkmę aiškina taip: "Magda visada norėjo kurti filmus". Ji pasakoja, kad dauguma jūsų kurso draugų dabar kuria reklamas, televizijos laidas ir pan. O tu visuomet norėjai kurti filmus. Ar lenkų kine toks nuoseklumas yra vienintelis būdas tapti režisieriumi?

Man pasisekė. Pas mus labai sunku debiutuoti, ką nors sudominti savo sumanymu. Tam reikia milžiniškos koncentracijos ir darbštumo. Aš jau dešimt metų neatostogavau. Baigiu vieną filmą, pradedu kitą, bet ne todėl, kad esu užsispyrusi, o todėl, kad man tai patinka. Visai nemanau, kad reklama – blogas dalykas. Sukurti aukšto lygio reklaminį filmą – taip pat menas. Be abejo, nekurčiau "sitkomo" (televizijos serialo – situacijų komedijos – Red.), nes manęs tai nedomina. Tačiau suprantu savo draugus – jie juk turi gyventi. Šis amatas nėra labai pelningas: už dokumentinį filmą iš televizijos gaunu 8 – 10 tūkstančių zlotų, bet juk tai honoraras už pusę darbo metų.

Gdynėje apdovanotas tavo filmas "Randai" dažnai neteisingai pristatomas kaip filmas apie prievartą šeimoje.

Iš pat pradžių norėjau sukurti filmą apie pasirengimą būti tėvu, apie tai, kaip vaikystė nulemia tolesnį mūsų gyvenimą. Bet pirmiausia tai filmas apie meilę, įvairius jos atspalvius. Man labai rūpėjo apginti tėvo personažą, kad jis nebūtų budelis, mušantis vargšą berniuką. Taip būtų atsiradęs dar vienas filmas apie skriaudžiamus vaikus. Nemėgstu, kai menas painiojamas su politika ar angažuotumu. Žinoma, filme yra ženklų, susijusių su auklėjimo tema, tačiau čia rodome tėvą, kuris labai myli savo sūnų. Jis tik neteisingai apibrėžia meilę – iš dalies todėl, kad turi vienas auginti berniuką. Kai sūnus nepaklūsta kontrolei, jis mano, kad turi būti griežtas, nes tik taip išaugins jį normaliu, laimingu, gerai funkcionuojančiu žmogumi. Tačiau atsitinka priešingai – užuot suteikęs sūnui stiprybės, jis jį žaloja. Vėliau jau suaugęs Wojciechas atsisakys meilės, nes ji nesukelia prisiminimų apie šilumą ir gerumą. Jis taip pat žalos žmones. "Randuose" norėjau parodyti tą gerąją meilę, kuri gali pakeisti žmogų. Norėjau papasakoti apie savo kartą. Apie tai, kas ir mums yra problema. Kiekvienam mūsų sunku priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę už kitą žmogų.

Jį skaityti mane paskatino Krzysztofas Zanussi. Kai pirmą kartą perskaičiau "Išgirstus pasakojimus" ("Opowieśći słychane"), veidą man išmušė karščio dėmės, jaučiausi lyg būčiau patyrusi nušvitimą. Nedidukėje apsakymų rinktinėje atradau didžias tiesas apie gyvenimą, mirtį, meilę, jos trūkumą. Perskaičiau apsakymą "Diobol" ir jis tapo atspirties tašku: pasakojimas apie tėvą, kuris griežtai auklėja sūnų, muša už kiekvieną prasikaltimą, bet yra įsitikinęs, kad taip elgiasi jo labui. "Randai" – ne filmas apie prievartą šeimoje, o pasakojimas apie tai, kas vyksta tarp artimiausių žmonių, kai jie nemoka mylėti. Apie toksiškus ryšius, kai pasitikėjimo stygius sutapatinamas su tėvų meile. Suaugusiam Vojciechui kiekvienas artumas asocijuojasi su apgultimi. Tai ir yra visos dramos esmė. Jei tas reiklusis tėvas nemylėtų sūnaus, filmas taptų istorija apie patologišką šeimą.

(Iš režisierės interviu su Katarzyna Dlugosz, "Przegląd"; Justyna Kobus, "Film")

"Karalius Ūbas" ("Ubu Król")

Režisierius Piotras Szulkinas:

Kai kurie žmonės sako, kad būnu kandus. Be abejo, esu toks, tačiau mano humoro jausmas yra geranoriškas, nors kartais gal ir žiaurus, ir skausmingas. Mėgstu intelektualinio barnio atmosferą, tai niekad nebūna prasčiokiškas tyčiojimasis.

Nesu naivus. Puikiai žinau, kad jei pasikeisčiau, jei mokėčiau rasti kompromisų, mano šansai būtų daug didesni. Tačiau tada mano filmams iškiltų grėsmė. Būti mielam ir kurti mielus filmus – geras gyvenimo scenarijus. Bet tai ne mano scenarijus.

(Iš pokalbio su Łukaszu Maciejewskiu, "Cinema")

"Karalius Ūbas" ("Ubu Król")

Aktorius Janas Peszekas

Szulkino filme suvaidinote valdžios siekiantį Karalių Ūbą – arogantiškumo ir kvailybės simbolį.

Esu Szulkino kūrybos gerbėjas, žaviuosi jo nuoseklumu, ištikimybe savajai kino vizijai. Pasiūlymas suvaidinti karalių Ūbą buvo netikėtas. Maniau, kad ne tik fiziškai, bet pirmiausia protiškai esu visiška šio personažo priešingybė.

Jarry knyga dabar skamba ypač aktualiai. Ji pasakoja apie tai, kaip valdžios gavusiame žmoguje pabunda pabaisa. Ūbas yra niekas, tai žmogus be šaknų, be išsilavinimo. Analfabetas. Jis turi tik vieną genialią savybę – gebėjimą prisitaikyti, o jo varomoji jėga yra baimė. Baimė įjungia savisaugos instinktą ir leidžia jam tapti panašiu į kitus žmones, keisti formas ir išorę taip, kad niekas nesuprastų, jog jis pats nieko nereiškia. Tai nuostabus uždavinys aktoriui.

(Iš pokalbio su Łukaszu Maciejewskiu, "Film")

"Miltienė" ("Żurek")

iliustracija
"Randai"

Režisierius Ryszardas Brylskis

Kodėl savo antrajam filmui pasirinkote Olgos Tokarczuk apsakymą?

Tai atsitiktinumas. Būsimas filmo prodiuseris Tadeuszas Nyczekas man atsiuntė tada dar neišspausdintą Olgos Tokarczuk apsakymą sakydamas, kad tai – filmo medžiaga. Apsakymas buvo labai geras, bet tik aštuonių puslapių. Tai nebuvo kokio nors didesnio siužeto santrumpa, todėl maniau, kad medžiagos užtektų trims, daugių daugiausia keturioms kino etiudo scenoms. Tik perskaitęs apsakymą antrą kartą supratau, kokias galimybes jis teikia. Po trijų savaičių jau turėjau pirmąją aštuoniasdešimties puslapių scenarijaus versiją.

Kas sunkiausia rašant ekranizacijos scenarijų?

Čia nėra taisyklių. Gal tai nuskambės barbariškai, bet aš manau, kad prieš tai, kol mums į rankas pateks vadinamoji literatūrinė medžiaga, jau turime būti užčiuopę filmo užuomazgą – amorfišką, kurios dar negali iki galo suvokti. Be to, turėdami ankstesnę, kad ir neapibrėžtą, bet nuosavą viziją, vėliau jau nebebijosime visos tos chirurgijos, kuri neišvengiama ekranizuojant bet kurį literatūros kūrinį.

Lenkijoje, kaip ir kitose šalyse, nepilnamečių nėštumo tema yra aktuali. Tačiau "Miltienės" istorijoje yra ir kita tema, kurią jūs paliečiate labai subtiliai. Tai seksualinio vaikų išnaudojimo šeimoje problema.

Mėgstu socialinį kiną, ypač anglų 7-ojo dešimtmečio įtūžėlių filmus ir tai, ką dabar kuria Mike’as Leigh. Tačiau socialiniame kine nemėgstu vadinamosios probleminės krypties, kuri ypač Amerikoje yra atvira tiesiog publicistikai. "Miltienė" nėra nei filmas apie nepageidautiną nepilnamečių nėštumą, nei apie nepilnamečių seksualinį išnaudojimą šeimoje. Tai filmas, ieškantis idealių gėrio ir blogio proporcijų, jis rodo, kokios trapios gali būti ribos. Todėl filme tiek daug nepasakyta iki galo, tiek daug abejonių, kurios mūsų neapleidžia net ir susidūrus su religiniu mitu.

(Iš reklaminės filmo medžiagos)

"Varšuva" ("Warszawa")

Režisierius Dariuszas Gajewskis

Apie Varšuvą

Varšuva man – labai ypatinga vieta. Susidūriau su šiuo miestu taip, kaip susiduria mano herojai. Baigęs kino mokyklą, išėjau iš Centrinės stoties su krepšiu rankose. Priešais mane buvo kažkokia keista, tuščia erdvė. Žinoma, žinojau ją ir anksčiau, bet dabar atvykau į šį miestą, kad jame apsigyvenčiau, kad surasčiau savo vietą gyvenime. Neturėjau kur eiti, neturėjau kur miegoti, iš esmės neturėjau jokios atramos. Pradėjau Varšuvoje nuo nulio. Tai kerintis, fantastiškas miestas, kuris visąlaik atauga, visąlaik ieško savęs. Jis yra savo formos paieškų, atsakymo į klausimą "kas esu?" metafora.

Apie herojus

Filmo šerdis yra dvi moterys. Vienos vardas Klara. Manau, kad filmas yra toks, koks yra, tik todėl, kad sutikau tokį asmenį. Tai jauna mergina, kuri tik pradeda žengti gyveniman ir, kad ir kaip infantiliškai ar kvailai tai nuskambės, paprasčiausia turi tyrą širdį, tyras intencijas. Ji neskaičiuoja, nesukčiauja, ji visiškai atvira. Ji be reikalo nekomplikuoja paprastų dalykų. Visi nuotykiai, kuriuos ji patiria savo kelyje, yra jos tyros širdies išbandymas. Ji paprasčiausiai žino, kas yra gerai, o kas – blogai, ir tai jai svarbiausia.

Kita filmo šerdis yra Viktorija. Kadaise ji buvo panaši į Klarą ir kažkas iš tos asmenybės joje išliko. Ji vieniša, nes nusprendė gyventi be kompromisų. Ji stengiasi garbingai elgtis pati su savimi. Tai labai stipri moteris, net truputį per stipri vyrams, kuriuos ji sutinka. Pirmoji filmo scena tam tikra prasme apibendrina jos likimą. Ji su kažkuo nesutinka, kažkas ją slegia – beviltiškas pragmatizmas, beviltiški gyvenimo kompromisai.

Apie žirafą

Žirafa labai ypatingoje mūsų šaliai ir kultūrai vietoje – šis vaizdas mano galvoje atsirado prieš daugelį metų. Pradėjau mąstyti, ką jis reiškia, kaip jį iššifruoti. Jei tai būtų galima aprašyti keliais sakiniais, būčiau juos parašęs ir išspausdinęs. Tačiau tiek daug dalykų negalima pasakyti, nes nėra tinkamų žodžių. Tad vaizdas lieka vienintelė galimybė. Todėl ir sukūriau šį filmą. Kad paaiškinčiau, kodėl tas vaizdas atsirado mano galvoje.

"Žemyn spalvota kalva" ("W dół kolorowym wzgórzem")

Režisierius Przemysławas Wojcieszekas

Jūs – ne tik savo filmų prodiuseris, bet ir platintojas. Ar tai pasitikėjimo egzistuojančiomis kino struktūromis stygiaus išraiška? O gal programiškas nepriklausomybės manifestavimas?

Niekad taip negalvojau. Sprendimas pradėti platintojo veiklą kilo iš paprasto rūpesčio, kas bus su mano filmu po to, kai jį nufilmuosiu, ar jį matys ta žiūrovų dalis, kuriai jis buvo skirtas, – žmonės, kurie sugebės jį suprasti ir įvertinti, kuriems jis bus šis tas daugiau nei eilinė penktadienio premjera multiplekse. Jau senokai nevartoju žodžio "nepriklausomas" kalbėdamas apie tai, ką darau. Tai nieko nereiškia ir niekad nieko nereiškė. Kaip negali būti ir preciziškų, daugiau ar mažiau "nepriklausomų" požiūrių į nacionalinę kinematografiją. Paprasčiausiai stengiuosi įgyvendinti naujus projektus eidamas ten, kur yra man geranoriškai nusiteikusių žmonių ir pinigų kinui. Kartais tai pavyksta, kartais – ne.

(Iš interviu žurnalo "Kino" redakcijai)

Aktorius Przemysławas Bluszczas.

Tavo suvaidintas provincijos demonas gundytojas Tadekas – labai nevienprasmiškas personažas.

O kas iš mūsų yra vienprasmiškas? Tadekas – tai švitrinio popieriaus ir muilo mišinys, vienas iš mūsų.

…. lenkas?

Na taip, lenkas. Labai blogas, bet kartais geras. Staigus, ambicingas, pavydus – tą tautinių dorybių ir prietarų sąrašą galėtume ilgai tęsti. Tadekas – tai elgesio modelis, kai mąstymas – paskutinėje vietoje, visuomet svarbiausia instinktas, jausmai.

Gerai pažįstu tą Tadeką: sutinku jį autobusuose, aludėse. Jis visada kalba garsiau už kitus, visada yra priešaky. Ko gero, nenorėčiau su juo susidraugauti.

Problema ta (ir Wojcieszekas ją puikiai perteikė filme), kad mūsų visuomenėje priimta palankiai žiūrėti į tokius tipus. Žiniasklaida tarsi ir murma, bet iš tikrųjų tadekais pas mus žavimasi. Niekas nėra tokiam Tadekui pasakęs, kad eitų po velnių. Kad jis yra niekšas ir chamas. Niekas jam to nepasakė. O reikėjo.

(Iš pokalbio su Łukaszu Majewskiu, "Film")

"Simetrija" ("Symetria")

Režisierius Konradas Niewolskis

Apie ką yra filmas "Simetrija"?

"Simetrija" yra sudėtingesnis ir ambicingesnis filmas nei mano debiutinis "D.I.L.", nes kalėjimas – tai vieta, kuri skatina suvokti save. Pats ten praleidau pusę metų. Tačiau "Simetrija" nėra filmas apie kalėjimą. Siužetas turi atskleisti universalias vertybes, apie kurias ir norėjau kalbėti. Vieną akimirką grotos išnyksta, jos nebesvarbios. Norėjau parodyti kalėjime gyvenančius žmones, kurie svajoja ir bijo. Tai man buvo svarbiausia. Atsidūręs tokiose ekstremaliose sąlygose, žmogus yra priverstas nuolat rinktis ir būti nuoseklus. Laisvėje žmonės keičia nuomonę priklausomai nuo situacijos, bet kalėjime sau to negali leisti. Reikia jį pasižiūrėti kelis kartus, kad viską suprastum. Filme yra keli tarpusavyje susiję motyvai, kurie nuolat kinta. "Simetrijoje" yra keli sluoksniai – filosofinis ir teologinis, moralinis, psichologinis, net demoniškasis… Tai filmas apie laisvę, meilę, pasiaukojimą, apie gėrio ir blogio sąlygiškumą.

(Iš pokalbio su Anna Draniewicz, "Cinema")

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:53:03 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba