SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-02-01 nr. 787

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Jei šv. Jurgis būtų moteris
11

Muzika 
• Gedvaldas Jurgelevičius
„Bohemoje“ – kviestiniai solistai
7
• Inga Jasinskaitė-Jankauskienė
Tarp tylos ir garso
13
• Slaptasis muzikos peizažas1
• Kasparas Uinskas debiutavo Niujorke2
• Trumpametražių operų festivalis NOA3
• KONCERTAI

Dailė 
• Vidas Poškus
Menas įtikėtinose ir neįtikėtinose erdvėse
14
• Aistė Paulina Virbickaitė
Erdvės tarp „galima“ ir „negalima“
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Meilę scenai aktorė išpažįsta dainomis
• Naujas puslapis „Meno forto“ istorijoje
• Vilniaus mažasis teatras laukia jaunimo
• „Apie tyrąją Erendirą“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Iraniečiai taip pat žmonės3
• Živilė Pipinytė
Paskutiniai žmonės ir Dievas
1
 Ko stinga žiūrovui?1
• Kuo skiriasi menas ir pornografija1
• Kaip gauti „Oskarą“?
• Kino scenarijaus kursai jaunimui1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Serbų misionierė Lietuvos džiunglėse
66

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Ko stinga žiūrovui?

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Raudonoji upė“

François Truffaut straipsnyje „Apie ką svajoja kritikai?“ rašė: „Kai man buvo dvidešimt, priekaištavau André Bazinui už tai, kad jis vertino filmus kaip pavykusį arba nepavykusį majonezą. Aš jam sakydavau: „Argi jūs nematote, kad visi Hawkso filmai geri, o visi Hustono filmai blogi?“ Tai buvo žiauri formuluotė, ir aš, tapęs kritiku, pasistengiau ją suminkštinti: „Mažiausiai pasisekęs Hawkso filmas įdomesnis už geriausią Hustono filmą“. (...) Šiandien daug Hawkso ir Hustono gerbėjų tapo režisieriais. Nežinau, ką vieni ir kiti mano apie „autorių politiką“, bet esu įsitikinęs, kad mes visi perėmėme André Bazino majonezo teoriją, nes kino praktika privertė mus išsiaiškinti kai kurias akivaizdžias tiesas:

– blogam filmui sukurti sunaudojama tiek pat jėgų, kiek ir geram;

– pats nuoširdžiausias filmas gali pasirodyti mistifikacija;

– neatsakingai sukurtas filmas gali apkeliauti visą pasaulį;

– idiotiškas, bet dinamiškas filmas gali turėti didesnį pasisekimą už protingą, bet vangų filmą;

– rezultatas retai būna proporcingas įdėtoms pastangoms;

– sėkmė ekrane – nebūtinai gero mūsų smegenų darbo rezultatas.“

LTV tęsia devynių Truffaut filmų ciklą. Trečiadienį „Elito kinas“ (6 d. 23.15) parodys 1968 m. sukurtus „Pavogtus bučinius“. Jame vėl pasakojama apie Antuaną Duanelį. Filmas prasideda scena kareivinėse. Duanelis paleidžiamas iš armijos, nes „jo nepastovus charakteris“. Atsidūręs laisvėje Duanelis ieško vietos gyvenime ir meilės, keičia darbovietes, susižavi balzakiško amžiaus ištekėjusia moterimi ir įsimyli savo vienmetę Kristiną. Charles’io Trenet daina paryškina filmo ištarmę – tai pasakojimas apie laiko tėkmę, „nuvytusią laimę, vėjo sušiauštus plaukus, pavogtus bučinius, išslystančias svajones, debesyje ryškėjantį mylimą veidą iš praeities“. Kartu su dainininku režisierius tarsi klausia: „Pasakykite man, kas iš viso to liko?“

Kaip ir visuose Truffaut filmuose, ir šiame prismaigstyta daugybė režisieriaus užuominų į jo biografiją, simpatijas, sutiktus žmones. „Skaityti“ tas užuominas ekrane – man vienas didžiausių Truffaut filmų žiūrėjimo malonumų. Paminėsiu tik kelias, aptiktas „Pavogtuose bučiniuose“. Pirmuosiuose kadruose matome senąją Paryžiaus sinemateką. 1968 m. gegužę, kai Truffaut filmavo „Pavogtus bučinius“, čia vyko manifestacijos. Filmas skirtas sinematekos įkūrėjui Henri Langlois. Būtent sinemateka tapo pirmuoju savamokslio erudito Truffaut universitetu, čia jis praleisdavo daugiausia laiko. Iš armijos būsimą režisierių vadavo André Bazinas, įrodinėjęs, kad jo mokinys dėl charakterio ypatybių negali būti kareivis. Ponia Tabar sieja režisieriaus mėgstamų Balzaco romanų moterų bruožus, o ją suvaidinusi Delphine Seyrig prieš tai televizijoje vaidino Truffaut garbinamos knygos – Balzaco „Slėnio lelijos“ heroję. Kristiną vaidinanti Claude Jade įkūnija Truffaut susižavėjimą Hitchcocku ir primena jo filmų blondines. Daugybė antrojo plano personažų išduoda Truffaut meilę tarpukario prancūzų kinui. Galėčiau tęsti, bet žinau, kad didžiąją teksto dalį ir taip teks išbraukti, nes 7MD – ne guminės.

LTV filmų planuotojai kažkodėl nesugeba nuosekliai parodyti tų senų retų amerikiečių filmų, kuriuos nusipirko. Sinefiliško parako užteko tik Charleso Bronsono retrospektyvai parengti, o Hustonas su Hawksu ir kiti klasikai rodomi kaip papuola – be jokios chronologijos ar rėmų.

LTV2 rytoj (2 d. 19.20) parodys 1948 m. sukurtą pirmąjį Howardo Hawkso vesterną „Raudonoji upė“. Kai kurie istorikai vadina šį filmą vesterno kvintesencija. Vesterno legenda režisierius tapo kiek vėliau, sukūręs kultinius „Rio Bravo“ (1959), „El Dorado“ (1967) ir „Rio Lobo“ (1970). Bet ir šiame pasakojime apie jaunuolį, kuris priešinasi savo įtėviui, kai kartu su juo gena dešimt tūkstančių gyvulių parduoti į Misūrio valstiją, jau atsiskleidžia ypatingas epinis Hawkso stilius. Režisierių domino dokumentiškas pasakojamos istorijos aspektas, jis rodo kasdienį, sunkų kaubojų darbą, monotonišką ir kartu pavojingą šių žmonių gyvenimą.

Filmas sukurtas pagal Bordeno Chase’o romaną, kurio teises režisierius nusipirko 1946 metais. Abu vyrai gerai pažinojo vienas kitą, Hawksas pasamdė rašytoją sukurti scenarijų. Tačiau Chase’as nepakentė nė mažiausio režisieriaus įsikišimo, tad netrukus buvo pakviestas kitas scenaristas. Dansono vaidmeniui režisierius planavo Gary Cooperį, bet galiausiai prodiuseris įkalbėjo pakviesti šventąją pabaisą Johną Wayne’ą. Šiame filme prasidėjęs Hawkso ir Wayne’o bendradarbiavimas tęsėsi dar keturiuose filmuose, tarp kurių – garsieji režisieriaus vesternai. Maištingąjį jaunuolį suvaidino viena svarbiausių pokario amerikiečių kino asmenybių Montgomery Cliftas. Aktoriui tai taip pat buvo pirmas vesternas. Jis ir atvėrė gabiam teatro artistui Holivudo vartus.

iliustracija
„Protas ir jausmai“

Žinoma, kartais LTV planuotojai nustebina gerąja prasme. Šį sekmadienį (3 d.) jie pasiūlys iki tol neregėtą sinefilišką eksperimentą: 17.50 per LTV2 pasižiūrėję Johno Frankenheimerio 1962 m. sukurtą „Mandžiūrijos kandidatą“, 21 val. per LTV galite pamatyti 2004 m. Jonathano Demme sukurtą filmo perdirbinį, kuris taip pat vadinasi „Mandžiūrijos kandidatas“. Mano galva, palyginimas bus ne naujesniojo naudai, bet aš galiu būti neobjektyvus, nes esu prisiekęs visokių senienų mėgėjas.

Abiejų filmų pagrindas – Richardo Condono („Pricių šeimos garbė“) romanas, kuriame pasakojama apie karo Korėjoje veteraną. Demme veiksmą perkėlė į mūsų dienas. Filmo herojus Benas (Denzelas Washingtonas, 1962 m. filme jį vaidina legendinis Frankas Sinatra) sužino, kad jo draugas, su kuriuo jie kartu dalyvavo pavojingoje misijoje Kuveite, Reimondas (Liev Schreiber) rengiasi dalyvauti rinkimuose ir tapti viceprezidentu. Beną persekioja viena nerimą nuolat žadinanti vizija. Jis nusprendžia tai išsiaiškinti ir netikėtai aptinka, kad kiti būrio draugai žuvo paslaptingomis aplinkybėmis. Kuo toliau, tuo labiau jis ima tikėti pavojingu sąmokslu, kuriame dalyvauja Reimondas. Filmas turėtų patikti mūsų seimūnams, tikintiems Maskvos galiomis manipuliuoti lietuvių politikų atmintimi ir psichika.

Panašių istorijų mėgėjus turėtų sudominti Jono Avneto filmas „88 minutės“ (LTV, 2 d. 23 val.). Jo herojus yra koledžo profesorius Džekas Gremas, kaip teismo ekspertas bendradarbiaujantis su FTB. Jo pastangomis buvo suimtas serijinis žudikas, bet žudynės nesiliauja. Profesorius mano, kad jas tęsia imitatorius. Tačiau netrukus jis pats atsidurs žudiko rankose. Šis tvirtina, kad Džekas žus po 88 minučių. Profesorius turi įrodyti bent jau sau, kad jo teorijos buvo teisingos. Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrė Alas Pacino. Neabejoju, kad jis lengvai nepasiduos.

Įtemptų reginių mėgėjams priminsiu, kad šiąnakt (1 d. 00.30) LTV pradeda rodyti garsiąją Honkongo režisierių Wai Keung Lau ir Siu Fai Mak trilogiją „Dviguba rokiruotė“ (2002), nubrėžusią naujas gangsterių kino ribas. Plačioji publika filmu susidomėjo po to, kai ekranuose pasirodė amerikietiškas jo perdirbinys – Martino Scorsese „Infiltruoti“.

„Dviguba rokiruotė“ – tai pasakojimas apie du nuolat vienas kitą atspėti bandančius žmones. Janas yra policininkas, jis jau 10 metų veikia Honkongo triados struktūrose, Minas dirba mafijai, nors yra sparčiai karjerą darantis policininkas. Abu personažai suvokia, kad turi nedaug laiko, todėl jų lenktynių prizas yra demaskuoto šnipo gyvenimas. Filmą kūrė tikra Honkongo kino grietinėlė: operatorius Christopheris Doyle’as, filmavęs visus garsiuosius Wang Kar-wai filmus, montažininkai broliai Pang, išgarsėję ir kaip puikaus siaubo filmo „Akis“ režisieriai, ir du gražiausi ir populiariausi Honkongo aktoriai – Andy Lau ir Tony Leung’as.

Angas Lee yra kilęs iš Taivano. Jo naujausias filmas „Geismas, įspėjimas“ sausį jaudino ne tik Lietuvos žiūrovus. Ne vienas akylesnis kritikas įžvelgė ir šio filmo sąsajas su 1995 m. režisieriaus sukurta Jane Austin romano „Protas ir jausmai“ ekranizacija. Tai buvo pirmasis didžiulis tarptautinis „Sėlinančio tigro, tūnančio drakono“, „Kuproto kalno“ režisieriaus projektas, beje, paskatinęs britų rašytojos ekranizacijų griūtį ir atnešęs kūrėjui ne vieną vertingą apdovanojimą. „Protą ir jausmus“ šį sekmadienį (3 d. 12.10) primins TV3. Filmas nukelia į XVIII a. pabaigos Angliją. Mirus Henriui Dašvudui, jo turtą paveldi pirmosios žmonos sūnus Džonas. Jis liepia palikti dvarą antrai mirusio tėvo žmonai ir trims jos dukterims. Jos turės verstis iš kuklios rentos...

Filmas subtiliai rodo išbandymus, meilę ir nusivylimą patiriančias jaunas moteris. Jų turtingą vidinį pasaulį režisierius ir aktorės Emma Thompson (ji yra ir scenarijaus autorė) bei Kate Winslet atskleidžia po truputį, nesimėgaudami ryškiomis spalvomis, tačiau kruopščiai atkurdami epochą – jos nuostabius peizažus, kostiumus, interjerus. „Prote ir jausmuose“ yra visko – meilės, juoko ir ašarų. Juk būtent to šių dienų kine žiūrovui stinga bene labiausiai.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


15610. b. :-) 2009-03-07 23:20
aciu uz info apie F. Truffoit

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:52:11 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba