SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-02-01 nr. 787

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Jei šv. Jurgis būtų moteris
11

Muzika 
• Gedvaldas Jurgelevičius
„Bohemoje“ – kviestiniai solistai
7
• Inga Jasinskaitė-Jankauskienė
Tarp tylos ir garso
13
• Slaptasis muzikos peizažas1
• Kasparas Uinskas debiutavo Niujorke2
• Trumpametražių operų festivalis NOA3
• KONCERTAI

Dailė 
• Vidas Poškus
Menas įtikėtinose ir neįtikėtinose erdvėse
14
• Aistė Paulina Virbickaitė
Erdvės tarp „galima“ ir „negalima“
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Meilę scenai aktorė išpažįsta dainomis
• Naujas puslapis „Meno forto“ istorijoje
• Vilniaus mažasis teatras laukia jaunimo
• „Apie tyrąją Erendirą“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Iraniečiai taip pat žmonės3
 Živilė Pipinytė
Paskutiniai žmonės ir Dievas
1
• Ko stinga žiūrovui?1
• Kuo skiriasi menas ir pornografija1
• Kaip gauti „Oskarą“?
• Kino scenarijaus kursai jaunimui1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Serbų misionierė Lietuvos džiunglėse
66

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Paskutiniai žmonės ir Dievas

nauji filmai

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Dingusioji“

2012-aisiais Niujorke, o gal ir visoje Žemėje, bus tik vienas gyvas žmogus. 90 procentų žmonijos išnyks dar 2009-aisiais, o likusieji dešimt pavirs kraujo ištroškusiais vampyrais. Tokią netolimą ateitį žiūrovams iš pradžių pateikia filmo „Aš esu legenda“ („I Am Legend“, JAV, 2007) kūrėjai. Filmas sukurtas pagal 1954 m. parašytą vieno svarbiausių mokslinės fantastikos atnaujintojų Richardo Mathesono romaną. Romanas buvo ekranizuotas jau porą kartų (1964 m. ir 1971 m.). Naujoji ekranizacija rengta gerus dešimt metų. Per tą laiką keitėsi režisieriai ir pretendentai į pagrindinį karo gydytojo virusologo Roberto Nevilo vaidmenį. Tarp jų buvo Arnoldas Schwarzeneggeris, Tomas Cruise’as, Michaelas Douglasas. Franciso Lawrence’o filme daktarą Nevilą suvaidino pirmo ryškumo Holivudo žvaigždė Willas Smithas. Ir tai – gal pats didžiausias „Aš esu legenda“ pliusas, nes Smithas pasižymi ypatingu sugebėjimu kiekvieną vaidinamą personažą paversti natūraliu ir simpatišku. Daktaras Nevilas taip pat labai simpatiškas žmogus. Jis žavisi „Šreku“, Bobu Marley ir svajoja išgelbėti žmoniją. Pradėjus siausti epidemijai, jis pasiliko Niujorke, kad išrastų vakciną. Kasdien Nevilas leidžiasi į namo rūsyje įrengtą laboratoriją ir eksperimentuoja su vampyrais. Kol kas jo vakcina bejėgė. Vienintelis žmogus Niujorke Nevilas mums puikiai įrodo, kaip svarbu bet kokiomis, net pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis neprarasti tam tikro gyvenimo ritmo, tiksliau, jo rutinos. Nevilas gyvena pagal tiksliai laikrodžio matuojamas dienos atkarpas: mankšta, darbas, klajonės po ištuštėjusį ir pamažu laukinėmis džiunglėmis virstantį Niujorką (apokaliptiškas ir kartu siurrealistiškas miesto vaizdas – antras didysis filmo pliusas), maisto ir vaistų paieškos, apsilankymas videotekoje, trumpas pokalbis su manekenais, kreipimasis į potencialius gyvuosius miesto centre, grįžimas namo ir vakare aklinai uždangstyti langai bei užvertos durys. Būtent rutina gelbsti Nevilą nuo beprotybės. O nuo visiškos vienatvės daktarą gelbsti nuostabus, protingas, žavus, pasiaukojantis vilkšunis Samanta. Kai Samanta pasitraukia iš šios ašarų pakalnės, filmas katastrofiškai ima ristis tuščios retorikos bedugnėn. Iki tol pasakojime apie paskutinio žmogaus kovą už teisę į garbingą gyvenimą dar buvo galima įžvelgti ir mito, ir savotiškos socialinės alegorijos (juolab kad epidemija – genų inžinerijos padarinys) atšvaitų. Net gana trafaretiški beplaukiai ir šviesos bijantys vampyrai nelabai kišosi į veiksmo eigą, o keli daktaro susidūrimai su jais tapo puikiais veiksmo prisodrintais epizodais, paįvairinančiais gana meditatyvų Nevilo ritmą. Deja, kai Samantos vietą Nevilo namuose užima netikėtai Niujorke pasirodę pabėgėliai – seselė Ana (Alice Braga) ir berniukas Itanas, „Aš esu legenda“ tampa pigia pasakėle apie visagalį Dievą.

Ana pareiškia Nevilui, kad ją siuntė Dievas (įdomu, kodėl iki tol jis ramiai ir abejingai stebėjo žmonijos žūtį). Iš visų pusių juos atakuojant vampyrams, daktaras suspėja atiduoti svečiams pagaliau atrastą vakciną, o pats susisprogdina su tamsos jėgomis. Man, augusiai kartu su sovietinių didvyrių panteonu, paskutinis daktaro Nevilo žygdarbis iškart priminė filmus apie Aleksandrą Matrosovą, Nikolajų Gastelą ir kitus sovietų propagandos sukurtus didvyrius. Įspūdį dar labiau sustiprino paskutiniuose „Aš esu legenda“ kadruose virš išlikusiųjų žmonių kolonijos plevėsuojanti JAV vėliava. Propaganda nesikeičia. Galima pakeisti daktaro Nevilo rasę, akių spalvą (knygos Nevilas yra žydraakis europietis), galima pakeisti pasaulinės katastrofos priežastis ir aplinkybes, bet sunkiausia, pasirodo, surasti racionalią išeitį. Arba prisipažinti, kad jos nebėra. Lengviau prisiminti Dievą ir pasitikėti sentimentalia žiūrovus sugraudinsiančia retorika. Deja, matyt, tokia visų pramoginių filmų dalia.

Tokios retorikos nė su žiburiu nerasi populiaraus Holivudo aktoriaus Beno Afflecko režisuotame filme „Dingusioji“ („Gone Baby Gone“, JAV, 2007). Jis nukelia į pasaulį, kuriame jau seniai nebeliko Dievo. Pagal Denniso Lehane’o romaną sukurto filmo personažai gyvena viename pavojingiausių Bostono kvartalų Dorčesteryje. Padugnės, nusikaltėliai, narkomanai čia visada randa prieglobstį. Tarp tų nuo vaikystės pažįstamų žmonių gyvena ir idealistas Patrikas Kenzis. Kartu su mylimąja Endže jie yra privatūs detektyvai ir ieško dingusių arba nuo teisingumo besislapstančių žmonių. Kai į Patriką kreipiasi prieš kelias dienas pagrobtos ketverių metų mergaitės Amandos teta, abu detektyvai iškart suvokia, kad užduoties nereikėtų imtis. Jų nuojautą netrukus patvirtina ir policininkai, tvirtinantys, kad tikimybė rasti vaiką labai menka. Tačiau ir gerai pažindamas dramoje dalyvaujančius žmones Patrikas nenutuokia, kuo iš tikrųjų jam baigsis ši byla.

Iš pirmo žvilgsnio tradicinis trileris „Dingusioji“ pasižymi gana sudėtinga dramaturgine struktūra, nes visi filmo personažai keičiasi iki pat filmo pabaigos. Su tais pasikeitimais yra susiję ne tik Patriko veiksmai, bet ir skausmingos tiesos paieškos. Filmo pabaigoje Patrikas (o kartu su juo ir žiūrovais) suvokia, kad nė vienas žmogus nėra toks, koks atrodė tyrimo pradžioje. Išimtis nebent dingusios Amandos motina. Ši vaiku visiškai nesirūpinanti narkomanė ir kekšė, kurią itin meistriškai suvaidino Ami Ryan, sugeba pasinaudoti visais tragiškos padėties „privalumais“. Nors, priešingai nei aktorių darbai, „Dingusiosios“ režisūra nepasižymi aukšto lygio meistriškumu, intensyvi, juoda ir melancholiška filmo atmosfera, beveik dokumentišku stiliumi perteiktas miesto nerimas įtraukia nuo pat pirmųjų kadrų.

Nelabai tradiciška „Dingusiojoje“ yra ir gėrio ir blogio kova. Amerikiečių kinas mus įpratino, kad gėris ir blogis niekad nesusilieja, kad jų ribos visada yra apibrėžtos ir atpažįstamos, nes jas apibrėžia tradicinė moralė ir suvokimas. Tikrovėje viskas daug sudėtingiau, čia negalima vadovautis seniai suformuluotomis taisyklėmis. Būtent į tokius spąstus ir patenka detektyvas Patrikas. Jaunesnysis režisieriaus brolis Casey Affleckas stebėtinai tiksliai vaidina tarsi nelabai savimi pasitikintį, trapų, dvejojantį, bet viduje nepaprastai vientisą ir tvirtą kovotoją už teisingumą. Jis turi ne vieną galimybę suabejoti savo tikėjimu, kad visada reikia likti ištikimam įstatymo raidei.

Dramatišku sąžinės išbandymu tampa ne tik Patriko nušautas žudikas pedofilas, bet ir pokalbis su senu policininku (Edo Harriso monologas – vienas įsimintiniausių ir meistriškiausių filmo epizodų). Patrikas atsiduria akis į akį su moraline dilema: laikytis iliuzijos, kad įstatymas visai atvejais yra teisingesnis ir viršesnis, ar paklusti racionaliems artimų žmonių argumentams, kad kartais galima nepaisyti įstatymo ir leisti triumfuoti paprastam žmogiškam teisingumui. Šią dilemą kūrėjai priverčia spręsti ir žiūrovus, nes iškalbingas finalinis filmo epizodas tikrai nė vieno nepaliks abejingo. Šių dienų kine moralinės pasakos apie gėrio ir blogio kovą vis dažniau persikelia į žmogaus vidų. Todėl finaliniame Patriko Kenzio žvilgsnyje telpa šis tas daugiau už abejotiną žavios mergaitės Amandos ateitį.

 

Skaitytojų vertinimai


12630. anti2008-02-04 14:27
gone baby gone prastas, labai prastas filmas , kaip ir bene viskas prie ko yra prisilietes B. Affleck

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:52:05 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba