SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-02-01 nr. 787

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Jei šv. Jurgis būtų moteris
11

Muzika 
• Gedvaldas Jurgelevičius
„Bohemoje“ – kviestiniai solistai
7
• Inga Jasinskaitė-Jankauskienė
Tarp tylos ir garso
13
• Slaptasis muzikos peizažas1
• Kasparas Uinskas debiutavo Niujorke2
• Trumpametražių operų festivalis NOA3
• KONCERTAI

Dailė 
• Vidas Poškus
Menas įtikėtinose ir neįtikėtinose erdvėse
14
• Aistė Paulina Virbickaitė
Erdvės tarp „galima“ ir „negalima“
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Meilę scenai aktorė išpažįsta dainomis
• Naujas puslapis „Meno forto“ istorijoje
• Vilniaus mažasis teatras laukia jaunimo
• „Apie tyrąją Erendirą“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Iraniečiai taip pat žmonės3
• Živilė Pipinytė
Paskutiniai žmonės ir Dievas
1
• Ko stinga žiūrovui?1
• Kuo skiriasi menas ir pornografija1
• Kaip gauti „Oskarą“?
• Kino scenarijaus kursai jaunimui1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Serbų misionierė Lietuvos džiunglėse
66

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Iraniečiai taip pat žmonės

Pokalbis su Marjane Satrapi

[skaityti komentarus]

iliustracija
Marjane Satrapi ir Vincent Paronnaud

Vienas svarbiausių šių metų prancūzų filmų festivalio „Žiemos ekranai“ filmų – Marjane Satrapi ir Vincent’o Paronnaud animacinė juosta „Persepolis“. Praėjusią savaitę ji buvo nominuota „Oskarui“ ir prancūzų kino akademijos „Cezariui“.

Komiksų autorė ir iliustratorė Marjane Satrapi gimė Teherane. 1984 m. ji išvyko į Europą. Dabar gyvena Prancūzijoje. Savo vaikystę ir jaunystę ji aprašė komiksų serijoje „Persepolis“, kurios kino versija pernai buvo apdovanota Kanų kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu. Pateikiame pokalbio su Satrapi fragmentus, išspausdintus žurnale „Film“.

Ar iš tikrųjų esate princesė?

Taip, bet Irane tai nieko ypatinga. Mano proproprosenelis, kuris buvo šachas, turėjo 100 žmonų. Jo tėvas turbūt jų turėjo tūkstantį. Galite įsivaizduoti, kiek vaikų jis susilaukė su visomis tomis žmonomis. Su kiekviena karta jų skaičius augo. Todėl ir atsirado tūkstančiai princų ir princesių.

Kaip atsitiko, kad šacho proproanūkė ėmė piešti komiksus? O gal Jums labiau patinka pavadinimas „pieštas romanas“ („graphic novel“)?

Ne, ne! Aš piešiu komiksus. „Pieštas romanas“ man asocijuojasi su „Ledi Čaterli meilužiu“. Dvelkia kažkuo miesčionišku. Tarsi leidėjas gėdytųsi, kad leidžia komiksus.

Kodėl pradėjote piešti komiksus?

Dar būdama vaikas mėgau piešti. Lankiau įvairius piešimo kursus. Tačiau jie nepadėjo, kai pradėjau piešti komiksus. Nes nesugebėjau nupiešti judesio. Kad galėtum tai daryti, turi gerai žinoti žmogaus anatomiją. Irane piešimo pamokose buvo neįmanoma net įsivaizduoti nuogus modelius. Mano modeliai buvo apsirengę iki nosies galiuko. Tad iš pradžių mano komiksų piešiniai buvo labai statiški.

Kodėl nusprendėte papasakoti apie savo vaikystę?

Nuo tada, kai apsigyvenau Europoje, t.y. nuo 1984-ųjų, manęs nuolat klausinėja apie gyvenimą Irane. Nuolat atsakinėju į tuos pačius klausimus. Ir nuolat kovoju su tais pačiais prietarais. Sunku net įsivaizduoti, kiek kartų manęs klausė: „Kiek kupranugarių turi tavo tėvas?“ Ir panašių niekų. Nenorėjau aiškinti kiekvienam atskirai, kad Teherane nėra kupranugarių, nes žiemą jiems būtų per šalta. Prieš kelerius metus dalyvavau spaudos konferencijoje Vokietijoje. Viena pagyvenusi ponia paklausė: „Jūsų komiksuose matome tik jus ir jūsų tėvus, kur yra likę šeimos nariai?“ Atsakiau, kad nesuprantu klausimo. Ta ponia nustebo: „Kaip tai? Visas butas – tik jums trims?“ Jos manymu, Irane žmonės glaudėsi ir greičiausiai iki šiol glaudžiasi po 50 viename kambaryje. Tos ponios nuomone, Irane butas tik trims asmenims yra gryna fikcija. Žinau, kad ji manimi nepatikėjo, kai pasakiau, kad taip aš gyvenau ir kad tai visai ne fikcija. Ji žinojo geriau.

Filmas „Persepolis“ sukėlė politinį skandalą.

Ne, maldauju, nekalbėkime apie politiką! Prašau nedaryti visų žurnalistų klaidos ir neredukuoti filmo tik iki politikos klausimų. Visa filmavimo grupė, keliasdešimt asmenų, paskyrė trejus gyvenimo metus, kad sukurtų gerą menišką filmą, bet manęs visi klausinėja tik apie politiką! Mano filmas nėra nei politinis, nei juo labiau antiiraniškas. Man net atrodo, kad jis galėtų padėti Vakarų ir Irano savitarpio supratimui. Juk jis rodo iraniečius ne kaip kokius nors nuasmenintus niekšus, kurių privalu bijoti. Jis rodo, kad jie tokie pat žmonės, kaip jūs ar aš. Kad klausosi tokios pat muzikos, kaip ir žmonės Vakaruose. Kad taip pat turi tėvus. Kad įsimyli, šoka, valgo. Tikiuosi, kad „Persepolis“ pakeis Vakarų pasauliui televizijos ir kitos žiniasklaidos primestą požiūrį.

Ar kada nors teko susidurti su priešiškumu tik todėl, kad esate kilusi iš Irano?

Deja, taip. 1980 m. buvau su tėvais Europoje. Mes buvome traktuojami kaip blogesnės rūšies žmonės, primityvūs fanatikai ir prasčiokai. Viešbučio padavėjai arba mus ignoravo, arba mėtė lėkštes ant stalo. Mane ištiko šokas. Nes prieš dvejus metus su mumis elgėsi visai kitaip. Kaip su VIP-ais, nes mes buvome iš Irano. Tada pasaulyje visi manė, kad iraniečiai yra turtingi, išsilavinę ir apsišvietę. Kodėl viskas pasikeitė? Iš kur tas priešiškumas? Aš ir mano tėvai nepasikeitėme, bet pasikeitė mano šalis. Įvyko revoliucija, pasikeitė vyriausybė, ir kartu su tuo pasikeitė pasaulio požiūris į mus. Su tada atsiradusiais prietarais kovojame iki šiol. Tą patį dabar išgyvena amerikiečiai. Pasaulis jų nekenčia tik todėl, kad jie turi šūdiną vyriausybę.

iliustracija
„Persepolis“

Kodėl Jūs taip ginatės nuo „Persepolio“ politinės etiketės?

Nes nenorėčiau, kad filmas būtų suvokiamas tik kaip filmas apie Iraną. Jo temos yra universalios. Filmas rodo, kaip politinės permainos veikia paprastų žmonių gyvenimą, kaip jį visiškai pakeičia. Tai filmas apie brendimą vadinamojo istorinio lūžio metais. Apie tai, kad stengiesi gyventi normaliai, nors pasaulis aplink tave keičiasi. Tai filmas apie gyvenimą už tėvynės ribų, o juk tai – ne tik Irano ir iraniečių bėda. „Persepolis“ nėra ir istorinis filmas. Politinis fonas jame piešiamas iš paprasto žmogaus perspektyvos. Beje, būtent todėl pasirinkau animaciją. Nes animacija toleruoja sąlygiškumą, galima kai kuriuos dalykus pasakyti ne iki galo. Jei kurčiau vaidybinį filmą, politinis fonas automatiškai taptų ryškesnis.

Beje, apie siužetą. Ar žinote, kas vyksta Irano kine?

Stengiuosi nieko nepraleisti. Žaviuosi savo tėvynainiais, tokiais kinematografininkais kaip Abbasas Kiarostami. Būtent jie pirmieji pakeitė Vakarų pasaulio mąstymo apie iraniečius ir Iraną būdą. Jo filmai padėjo vakariečiams staiga atrasti kelis „sensacingus“ faktus apie mano tėvynę: „O, ten yra ir vaikų!“ „O, tie vaikai turi draugų!“ „O, ten net auga medžiai!“

„Persepolis“ – tai tradicinis animacinis kinas.

Esu didelė tradicinės animacijos gerbėja. Tikiu, kad ji dar sugrįš, nes žmonės pasijus pavargę nuo kompiuterinės animacijos. Žmogaus rankos nupieštas piešinys suteikia galimybių, kurių kompiuteris neturės niekad. Nes kompiuteris yra tobulas. O žmogus – ne. Kompiuterinė animacija yra tokia tobula, kad savo tobulumu ji net nenatūrali. O juk tikrame pasaulyje, ne tame virtualiame, nėra nieko tobulo.

Vadinasi, niekad nekursite kompiuterinės animacijos?

Abejoju, ar mane pavyktų sugundyti. Mums, piešėjams, kontaktas su pieštuku, plunksna, galimybė prisileisti prie popieriaus – tai ypatingas, beveik mistinis patyrimas. Pritariu vienam amerikiečių grafikui, kuris pasakė, kad skirtumas tarp piešimo ranka ir kompiuterinės grafikos yra toks pat, kaip skirtumas tarp meilės su moterimi ir onanizavimosi šalia pasidėjus pornografinį žurnaliūkštį. Rezultatas tarsi ir toks pat, bet skirtumas vis dėlto didžiulis.

„Persepolyje“ girdime prancūzų kino legendų balsus. Ar iš pat pradžių turėjote galvoje Catherine Deneuve ir Danielle Darrieux?

Kiekvienas režisierius svajoja apie geriausius aktorius. Žinoma, mūsų svajonės ne visada sutampa su prodiuserių svajonėmis, nes jie pageidauja populiariausių aktorių. Tačiau niekad nereikia kraustytis iš proto. Jie būčiau klausiusi tik prodiuserių, būčiau turėjusi kviesti Paris Hilton ir Victoriją Beckham. Bet man reikėjo tikrai gerų aktorių. Mano sąrašas buvo trumpas. Išsiunčiau scenarijų Catherine Deneuve ir Danielle Darrieux. Keisčiausia, kad jos abi sutiko.

O kaip buvo su Deneuve dukra Chiara Mastroianni?

Su ja buvo kitaip. Ji pati man paskambino. Kai sužinojo, kad jos mama dalyvaus įgarsinant, ji paskambino ir paklausė, ar neatsirastų vaidmuo ir jai. Buvau sužavėta. Jai dar nespėjus atsikvošėti ar persigalvoti, pasakiau, kad turiu jai pagrindinį vaidmenį!

Girdėjau, kad angliškoje „Persepolio“ versijoje dalyvaus Jennifer Lopez…

Tai dar vienas pavyzdys, kaip žiniasklaida sugeba viską iškraipyti. Pasišaipiau, kad amerikietiškoje vaidybinėje „Persepolio“ versijoje mano tėvą vaidins Jennifer Lopez, o motiną – Bradas Pittas. Tai buvo pokštas, bet kai kas jo nesuprato. Netrukus nustebusi perskaičiau, kad bus kuriama amerikietiška „Persepolio“ versija, kurioje pagrindinį vaidmenį kurs Jennifer Lopez.

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


12650. liuks2008-02-05 02:42
geras

12691. super2008-02-06 21:52
super

13538. hsdd :-) 2008-04-07 15:11
Man labai patiko. Vienas geriausiu mano paskutiniu metu matytu filmu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:52:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba