SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-08 nr. 721

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Kur sklinda garsas

Muzika 
• Nuo koncertų iki naujų pastatymų
• Jūratė Vyliūtė
Dovana teatrui
• Vita Mozūraitė
Suvyniokite į afišą kilogramą šokio
• Mokslo metai pradėti tradiciniu koncertu
• Stasio Vainiūno namai pradeda sezoną
• Rudens pradžia su Kauno šokio teatru „Aura“
• „Bravissimo“ skelbia sezono pradžią
• KONCERTAI

Dailė 
• Ona Mažeikienė
Vaizdų metraštininkai
• Anthony Stellaccio
Kuratoriaus pastabos
• (Ne)atsitiktiniai ryšiai
• PARODOS1

Literatūra 
• Meną – į gyvenimą
• VAKARAI

Teatras 
• Vilniaus „Sirenos“ ir naujos teatro erdvės
• Vilniaus mažasis teatras pradeda sezoną
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Birutė Mar
Lokarnas, kino vasara…
1
 Tikra tik kine
• Žvilgsnis į Kiniją1
• Jūratė Paulėkaitė – geriausia scenografė Norvegijoje
• Prasidėjo „Tinklų“ maratonas
• Festivalis „Vilniaus kino Šortai“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Miglė Andrulionytė
Šventvagystė ar laisvas meninis gestas?

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Tikra tik kine

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Kartą Amerikoje“

Apie naują televizijų sezoną – gerai arba nieko, todėl nesakysiu nieko. Apie šios savaitės filmus: pirmiausia akis bado daugybė kartojimų, kurie vasarą atrodo pakenčiamai, bet sezono pradžioje neįkvepia. Žinoma, gerus filmus galima žiūrėti ne vieną kartą, bet ir ne dešimt.

1984 m. pasirodęs Sergio Leone’s epas „Kartą Amerikoje“ (TV3, 8 d. 0.15) buvo paskutinis režisieriaus kūrinys. Leone mirė 1989-aisiais, rengdamas filmą apie rusų revoliuciją. Keturias valandas trunkąs „Kartą Amerikoje“ – bene garsiausias 9-ojo dešimtmečio gangsterių filmas, nulėmęs žanro atgimimą, nors iš pradžių prodiuseriams jis atrodė pernelyg „suveltas“ ir sudėtingas, todėl jie buvo filmą sutrumpinę ir „ištiesinę“ jo naraciją, bet po kritikos grąžino autorinę versiją. „Kartą Amerikoje“ galima rasti ir klasikinio laikotarpio gangsterių kino mitus, motyvus ir personažus, ir vėlesnių – 5–6-ojo dešimtmečių film noir, kai jau nebebuvo aiškių blogio ir gėrio ribų, motyvų, ir 7–8-ojo dešimtmečių kino gangsterių mitologijos. Kad „Kartą Amerikoje“ Leone’s atrasta formulė gyvybinga, įrodo tolesnė postmodernistinio kino raida – Martino Scorsese, Briano De Palmos, net autotematiniai Quentino Tarantino filmai.

Filmo pradžia nukelia į 1933 m. Niujorką. Mafija ieško žydų gangsterio Deivido Aronsono (Robert De Niro), nes jis įskundė savo gaujos narius. Deividas dingsta ir vėl pasirodo Niujorke po 35 metų. Sugrįžimas skatina vaikystės ir jaunystės prisiminimus apie pirmąją meilę, vargano žydų kvartalo draugus, kurie tapo mafijozais. Kartu tai ir žydų mafijos istorija – ryšiai su profsąjungų bosais, santykiai su policija, istorinės permainos... Man „Kartą Amerikoje“ – hipnotiškas filmas, jis toks paveikus, kad iš pradžių net nesuprasdamas atskirų scenų reikšmės (iš esmės filmas prasideda „nuo vidurio“) priimi jas be jokių išlygų, tarsi atviromis akimis išgyveni sapną. Sudėtinga, bet nuosekli filmo struktūra primena operos konstrukciją. Pasak prancūzų kritiko Noėlio Simsolo, po visas vėlesnes temas nubrėžiančios uvertiūros (įvykiai iki Deividui išvykstant iš Niujorko), seka penki aktai, iliustruojantys senatvę, vaikystę, prievartą, seksą ir valdžią. Kiekviena herojaus kelionė į praeitį ar dabartį siejasi su kiekvienąkart neįtikėtinai plastišku dar vieno gyvenimo rato peržengimo motyvu. Tų klajonių, kuriuose herojus tarsi panyra į dar vieną sapną apie savo gyvenimą, prasmę pabrėžia magiška Ennio Morricone’s muzika. Tai sapnai apie didybę, draugystę, meilę ir lojalumą. Jie atrodo tikresni už realybę, kuri yra jokia ir beprasmiška. O gal dabartis, kurią valdo korupcija, abejingumas ir cinizmas, yra vienintelė tikroji realybė? Filmo pabaiga tarsi sufleruoja, kad viskas visada yra tik didybės šešėlis, o tai, kas amžina ir gražu, – tik sapnas. Tačiau „Kartą Amerikoje“ – tai ir nostalgiška baladė apie kiną, savotiškas metafilmas, juolab kad ir absurdišką Deivido gyvenimą vaikantis didybės, meilės ir svarbos galima laikyti „pasąmoninga filmų imitacija“, nes herojus ilgisi to, kas tampa tikra tik kine.

Dar vienas vykęs filmas apie savęs paieškas – Dougo Limano „Bornas. Sunaikinta tapatybė“ (TV3, 10 d. 21.30). …Italų žvejai ištraukia iš vandens sužeistą ir praradusį atmintį žmogų. Tai – Džeisonas Bornas. Jis žino tik savo pavardę ir bando sužinoti, kas yra iš tikrųjų. Pagal kadaise populiarų (ne pas mus) Roberto Ludlumo romaną sukurtas veiksmo filmas gali sužavėti ir intelektualus, nes Limanas neapsimeta kuriąs rimtą kiną, tad ir žiūrovas nesijaučia apgautas. Jis paprasčiausiai žavisi jaunuoliu, kuris žiūrovų akyse tampa didvyriu. Scenarijus remiasi kiekvieno iš mūsų patyliukais puoselėjama svajone būti galingam: kiekvienas norėtų vieną dieną atsibusti ir prabilti keliomis kalbomis, nedvejodamas spręsti rimtas problemas, mokėti kautis kaip kung fu meistras, Šveicarijos banko seife rasti kelis pistoletus ir skirtingus pasus, o sąskaitoje – milžinišką sumą. Filme visa tai yra, bet yra ir tai, kad tą akimirką, kai pasaulis – visas po tavo kojomis, tu pats nežinai, kas esi. „Bornas. Sunaikinta tapatybė“ žavi puikiais triukais, kovų scenų choreografija, žinoma, vienas didžiausių filmo pliusų yra puikus Mattas Damonas (beje, baigęs studijas Harvarde). Įsiminiau vieno filmo recenzento frazę: „Tokį filmą būtų galėjęs sukurti Kieślowskis, jei būtų mėgęs veiksmo kiną“.

Roberto Redfordo 1998 m. filmas „Arklių užkalbėtojas“ (LTV, 10 d. 21 val.) taip pat kalba apie savęs atradimą. Turtinga moteris iš Rytų pakrantės (beje, spalvoto žurnalo redaktorė), kurią suvaidino visada pasitikėjimą žadinanti Kristin Scott Thomas, veža į Montaną savižudiškų minčių apsėstą paauglę dukterį (pirmas reikšmingas Scarlett Johansson vaidmuo) ir per nelaimingą atsitikimą sužeistą arklį pas arklių užkalbėtoją. Tas keistas žmogus, kurį suvaidino pats filmo režisierius, nėra šarlatanas – jis iš tikrųjų sugeba pakeisti ne tik gyvulius, bet ir žmones. Esmė – sugebėjimas suprasti ir vienus, ir kitus. Tad „Arklių užkalbėtojas“ – ir filmas apie tai, kad reikia mokėti suprasti ir atleisti: sau, kitiems, dažnai neteisingam pasauliui.

Apie tai prabyla ir kitas LTV filmas – „Elito kine“ (13 d. 23.10) rodoma jaunos prancūzų režisierės Julie Bertuccelli juosta „Nuo to laiko, kai Otaras išvyko“ (2003). Filmas perkelia į šių dienų Gruziją, išgyvenančią ne pačius geriausius laikus. Skursta visi, bet labiausiai staiga niekam nereikalingais tapę inteligentai. Režisierė rodo tarsi vienos tokios niekam nereikalingos šeimos kroniką, kuri prasideda tragišką akimirką, kai ateina skaudi žinia iš Prancūzijos. Uždarbiauti išvykęs senos moters sūnus gydytojas Otaras žuvo statybose. Anūkė nusprendžia apie tai nesakyti senelei, ji rašo laiškus neva nuo sūnaus, palaiko iliuziją, kad jis gyvas. Žinoma, siužetas senas ir ne kartą naudotas, tačiau režisierei svarbiau yra atskleisti vidinį personažų pasaulį ir pasaulį aplink juos. Nuolat yrančios materialios kasdienybės ir didvyriškų pastangų išsaugoti vidinę kultūrą fiksacija filme paperka savo paprastumu ir nenoru pasiduoti vien egzotiškų vaizdelių fiksavimui, nors tokia pagunda gali kilti ir ne vienam labiau patyrusiam bei šių dienų Gruzijoje atsidūrusiam užsienio režisieriui. Režisierė išsaugo žmogiškumą ir užuojautą bei tiesos jausmą net ir banaliose situacijose, kurių, tiesą sakant, filme taip pat nestinga. Beje, manau, neatsitiktinai filme taip ir nepasirodantis herojus pavadintas Otaru: Otaro Joselianio filmų dvasią gali pajusti ir šiame filme – meilės prisipažinime Gruzijai ir jos kultūrai.

„Nuo to laiko, kai Otaras išvyko“ priskirčiau prie filmų, kuriuos sau vadinu „filmais žmonėms“. Jų vis mažiau, nes ekranai (ir ypač kino teatrų) užpildyti „filmų vartotojams“, „filmų robotams“, „filmų valinskams“ ir pan. Prie „filmų žmonėms“ priskirčiau ir Wayne’o Kramerio „Pagauk savo sėkmę“ (BTV, 9 d. 23.35) – pasakojimą apie amžiną nevykėlį Bernį (brolių Coenų mėgstamas aktorius Williamas H. Macey), kurį net pasamdo vieno Las Vegaso kazino savininkas, kad baidytų sėkmę nuo lošėjų. Tačiau meilė padavėjai Natali (Maria Bello) pagaliau atneša Berniui sėkmę. Atkreipkite dėmesį: ne šunybės, sutikimas būti pažemintu, apgavystės, kiaulystės, cinizmas, žodžiu, visa tai, kas lietuvių žiniasklaidos pateikiama kaip prieinamiausi būdai tapti turtingu, o meilė. Jei jau priėjome prie žiniasklaidos, patarčiau atkreipti dėmesį į Honkongo režisieriaus Johnny To filmą „Karštosios naujienos“ (LTV, 9 d. 22.40). Ši veiksmo juosta prabyla apie žiniasklaidos vaidmenį ir atsakomybę. …Honkongo policija bando pakeisti visuomenės nuomonę po to, kai tiesiogiai per televiziją buvo parodytas apiplėšimas. Šimtai policininkų apginkluojami ne tik ginklais, bet ir skaitmeninėmis kameromis, tačiau ir vagys turi savo vaizdo aparatūrą, sugebančią siųsti žiniasklaidai „gražius vaizdelius“. Galima spėti, kad panašus „vaizdelių mūšis“ pakeltų ne vienos tautinės televizijos reitingą. Tačiau aš nelinkėčiau tokio „sapno“ išsipildymo.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:51:30 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba