SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-08 nr. 721

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Kur sklinda garsas

Muzika 
• Nuo koncertų iki naujų pastatymų
• Jūratė Vyliūtė
Dovana teatrui
• Vita Mozūraitė
Suvyniokite į afišą kilogramą šokio
• Mokslo metai pradėti tradiciniu koncertu
• Stasio Vainiūno namai pradeda sezoną
• Rudens pradžia su Kauno šokio teatru „Aura“
• „Bravissimo“ skelbia sezono pradžią
• KONCERTAI

Dailė 
• Ona Mažeikienė
Vaizdų metraštininkai
 Anthony Stellaccio
Kuratoriaus pastabos
• (Ne)atsitiktiniai ryšiai
• PARODOS1

Literatūra 
• Meną – į gyvenimą
• VAKARAI

Teatras 
• Vilniaus „Sirenos“ ir naujos teatro erdvės
• Vilniaus mažasis teatras pradeda sezoną
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Birutė Mar
Lokarnas, kino vasara…
1
• Tikra tik kine
• Žvilgsnis į Kiniją1
• Jūratė Paulėkaitė – geriausia scenografė Norvegijoje
• Prasidėjo „Tinklų“ maratonas
• Festivalis „Vilniaus kino Šortai“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Miglė Andrulionytė
Šventvagystė ar laisvas meninis gestas?

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Kuratoriaus pastabos

Lietuvos keraminės skulptūros paroda „Amatų gildijos“ galerijoje

Anthony Stellaccio

[skaityti komentarus]

iliustracija
Leokadija Belvertaitė. „Mergaitė su krepšeliu“. 1950–1960 m.

Vaizduojamajame mene žmogaus figūra yra tai, su kuo beveik visada galime susitapatinti – net ir tuomet, jei esame žmonės, ne itin vertinantys meną ir neteikiantys jam reikšmės. Mes esame psichologiškai, lytiškai, intelektualiai ir emocionaliai neatsiejami nuo žmogaus atvaizdo, nebent mus būtų užvaldęs koks nors kitoks nusiteikimas. Žmogaus figūra gali išreikšti ir individualią, ir kolektyvinę egzistenciją: kokia ji yra, buvo, bus, galėtų ar turėtų būti. O pačios figūros traktavimas mus žavi ir pateikia iššūkius, jos vaizdavimas yra mūsų gyvenimo matas ir projekcija.

Lietuvoje unikalus gebėjimas vaizduoti figūrą atliko ypatingą vaidmenį praeities mene, nes buvo naudotas kaip ideologinė ir visuomenę kontroliuojanti priemonė. Figūros pavaizdavimo ribų išlaisvinimas atskleidė atsargų visuomenės pasipriešinimą tai kontrolei, bylojo apie laisvės troškimą, skatino jos įgyvendinimą bei meniškosios savimonės augimą. Figūros vaizdavimo evoliucija – būdas fiksuoti visuomenei primestas ribas ir tų ribų laužymą mene. Šie aspektai paskatino surengti Lietuvos keraminės skulptūros parodą „Amatų gildijos“ galerijoje. Paroda vyko paskutinėmis rugpjūčio savaitėmis, bendradarbiaujant su neseniai Vilniuje viešėjusiais Tarptautinės keramikos akademijos atstovais. Joje taip pat eksponuoti dirbiniai, pasiskolinti iš Lietuvos dailės muziejaus.

Pirmiausiai pristatytos skulptorių Viktoro Palio, Nijolės Gaigalaitės ir Leokadijos Belvertaitės keraminės skulptūros. Šių menininkų dirbiniai atspindi sovietinės propagandos griežtų reikalavimų išugdytą pseudonacionalinį socialistinio realizmo stilių ankstyvuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvoje. Pavyzdžiui, L. Belvertaitės sukurtą Marytės Melnikaitės portretą galima pavadinti valstybiniu kiču. Bet V. Palio vaizduojama sėdinčios nuogos merginos figūra – išimtis.

Nuo čia prasideda kelionė laiku per keramikos meno istoriją. Parodoje pirmiausia eksponuojamos stilizuotos, liaudies meno įkvėptos Genovaitės Jacėnaitės socialinės karikatūros. Jas papildo tauri Onos Naruševičienės religinės ir tautinės tematikos išraiška statuloje „Su verbomis“. Toliau eksponuojamos Liucijos Šulgaitės meistriškos ir siurrealistinės žmogaus figūros dekonstrukcijos. Tai 1977 m. sukurta ir pripažinta „Pantomima“. Į parodą taip pat įtrauktas ir 1996 m. Šulgaitės „Žmogus-medis“ bei serija darbų, sukurtų per pastarąjį dešimtmetį. Juose matome, kaip plečiasi keraminių skulptūrų idėjinės ir technologinės ribos. Į šią paskutinę darbų grupę įtraukti ir nauji Jovitos Laurušaitės naiviosios skulptūros perliukai, Vyganto Vasaičio sukurtas puodžiaus Mindaugo Rutkausko portretas, Neringos Zemko žmogaus figūra egzistencialistiniame „Peizaže“ ir seksualios, viską nustelbiančios, rokenroliškos Hilberto Jatkevičiaus stilingosios skulptūrinės kompozicijos. Šioje grupėje taip pat galima rasti Audriaus Janušonio skulptūrų, kurias galima pavadinti ir klasikinėmis, ir ekspresionistinėmis. Parodą karūnuoja to paties autoriaus žmogaus ūgio skulptūra „Pikasas po kėde“. Tačiau kokia gi šios kelionės esmė?

iliustracija
Hilbertas Jatkevičius. „Kaunas + Ukmergė = KM“. 2006 m.

Tarptautinės keramikos akademijos atstovų apsilankymo Vilniuje metu iš esmės buvo ignoruota unikali Lietuvos keramikos istorija. Tai paskatino surengti parodą, siūlančią pažvelgti ir į šios šalies tautos, ir į keramikos meno istorijos perspektyvą. Tai buvo tiesiog būtina. Parodoje demonstruota žmogaus figūros pavaizdavimo būdų evoliucija. Matome ir meninio perteikimo priemonių vartojimo santykinę drąsą vaizduojant žmogaus figūras pastaruoju dešimtmečiu. Parodos tikslas yra pateikti trumpą pastarųjų penkiasdešimties metų keramikos Lietuvoje istorijos apybraižą su užuominomis į platesnį istorinį kontekstą. Siekdamas šio tikslo pasirinkau įtikinamiausią ir veiksmingiausią priemonę – žmogaus figūrą, pabrėžiančią ir identifikuojančią meną, menininkus ir tautas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:51:29 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba