SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-03-24 nr. 701

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Yra toks teatras
2

Savaitė 
• Šv. Kristoforo orkestro koncertas "Italai Olandijoje"
• Lietuvoje viešės garsusis Tureckio choras6
• Vilniaus mažasis teatras kviečia į džiazo, poezijos ir šokio šventę
• Draugai ir bičiuliai prisimins aktorių Saulių Mykolaitį
• Gyvenimas yra gražus6

Muzika 
• Viktorija Gurskaitė
Atviri visiems
2
• Skambantis pavasaris uostamiestyje
• Menų svetainė Stasio Vainiūno namuose
• Festivalis-konkursas, skirtas Fryderykui Chopinui3
• Filharmonija masina kūriniais iš aukso fondo1
• KONCERTAI3

Dailė 
• Kristina Civinskienė
Klasikinės Japonijos grafikos grožis
1
• Vytautas Tumėnas
Pasivaikščiojimai
6
• Kornelija Česonytė
Plakato metamorfozės
1
• Rūta Taukinaitytė-Narbutienė
Ir žodis tapo kūnu
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• OKT gastroles Prancūzijoje vainikavo dvigubas pripažinimas2
• Karščiausios naujienos iš Jaunimo teatro
• Lėlininkai ragina nepraleisti progos2
• Vilniaus "Lėlė" Maskvoje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Arielis mirties celėje2
• "Kino pavasario" dokumentika2
• Be herojaus
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Laima Kreivytė
Tarsi būtų rytojus
3
• Paulina Pukytė
Blogas dizainas
10

Anonsai 
• Kreipimasis Dėl Vilniaus Rotušės Pastato12
• Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija,

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Tarsi būtų rytojus

Knygos, menas ir vaizdų vagystės Londone

Laima Kreivytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Darwino Porterio romanas "Tyliojo Holivudo drabužinė"

Londonas gali būti apokaliptiškas. Vilnius irgi – bet vis dėlto kitaip. Siaubas glūdi tarpuose, todėl kiekvienoje metro stotelėje kala į galvą: "Mind the gap!". Atmink tarpą. Nors kartais tarp vagono ir perono adatos neįkištum. Tarpai, o ypač kalbos vilkduobės, gali būti fatališki. Sutemų metą sėdžiu viename iš antžeminių traukinių ir žiūriu pro langą į reklamos stendą. O ten Karmen tipo moteris juodu apsiaustu skelbia: "Save as if there is a tomorrow" (bankas "Scottish Widows", lietuviškai – "Škotų našlės"). "Taupyk, tarsi rytojus būtų" (bet tikriausiai nebus?). Makabriški tie britai, net reklama kupina juodojo humoro ir egzistencinės įtampos. Sukrėsta įvaizdžio didybės, jau dėliojau pakilius žodžius apie reklamą kaip sąžinės balsą, spengiantį vartojimo dykvietėj it aukštos įtampos laidai, bet iš romantinio svaigulio pažadino Pukytė, ramiai paaiškinusi, kad tai tiesiog apverstas angliškas posakis, naudojamas desperatiškam veiksmui apibūdinti: dirbau taip, tarsi nebūtų rytojaus, ir panašiai. Trūks plyš – lyg gyvenčiau paskutinę dieną.

Trūks plyš išsivadavusi iš Vilniaus rutinos, atvažiavau į Londono knygų mugę. Rytinio Londono dokų rajone tarp senų krovininių kranų boluoja šiuolaikiškas "laivas vaiduoklis" – stiklinis "ExCeL" parodų centras. Tarp knygomis apaugusių leidyklų stendų dūzgia daugiakalbė skaitytojų, rašytojų, vertėjų, leidėjų, redaktorių ir pardavėjų minia. Aplinkui – beribė spausdintos produkcijos įvairovė: prašmatnūs meno albumai ir komiksai, kelionių vadovai ir mokslo veikalai, blizgantys Jungtinių Arabų Emyratų kalendoriai ir vaikiškos knygelės. Viename gale – atvirukai su užrašais "Thank You Jesus when I’m HOPELESS..." (arba "…DEPRESSED", "…in times of Crisis" etc), kitame – "Blood Moon" leidyklos stendas, kur pristatomos knygos apie gėjus ir lesbietes kine (pradedant nuo nebyliojo kino, kontroversiškų Marlono Brando ir Katherine Hepburn biografijų ir baigiant naujausiu filmų žinynu, kuris reklamuojamas taip: "Baltųjų rūmų vykdoma siaubinga mažumų priespaudos politika sukėlė sprogstamą gėjų ir lesbiečių filmų renesansą. Šis žinynas paaiškins, kodėl"). Paprašiau keturių atviručių su Jėzumi ir gavau filmų žinyną dovanų (ne iš tų pačių rankų, žinoma). O kur dar specialiai Londono knygų mugei išleisti Londono ir Niujorko knygas apžvelgiančių žurnalų numeriai ir net mažytis mugės vadovas žaliems (bukiems?).

Tačiau siaubingiausią įspūdį paliko erdvinė "Košmarų knyga", kurią atsivertus tiesiai į tave šauna dailiai išlankstytos fobijos: avarija, kritimas, užkratas, skendimas, apsėstas miegamasis, viešas apsinuoginimas, persekiojimas, gimdymas ir apokalipsė (gimdymas autoriui pasirodė siaubingesnis už į knygą nepatekusią kastraciją – Freudas nusigraužtų nagus). Siaubas įsisiaubia, apsiaučia sunkiu apsiaustu, įsigraužia į vidų ir tyko naujo grobio. Siaubas dauginasi kaip sapnai, kaip begalinė asociacijų grandinė, galiausiai pasmaugianti jų kalvį – jei laiku jos neperkerti ir neatveri tarpo.

iliustracija
Banko "Scottish Widows" reklama

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Mugės sūkurys įtraukia ir nepaleidžia. Gerai, kad mugėje budi gelbėtojai, organizuojantys diskusijas, konkursus ir apskritai visą spaudos darbą – Britų taryba. Jos emblema – keturi raudoni skrituliai – šviečia iš tolo kaip gelbėjimosi ratai (nesvarbu, kad pilnaviduriai). Vienas iš svarbiausių Britų tarybos ir Londono knygų mugės renginių – Tarptautinis jaunojo metų leidėjo konkursas, kurio finale dalyvavo lietuvis Saulius Petrulis (leidykla "Eugrimas"). Šis konkursas organizuojamas nuo 2004 m., kad paskatintų jaunus kūrybingus ir energingus leidėjus (daugiausia iš tolimesnių ir besivystančių šalių) plėsti ryšius ir ieškoti naujų rinkų. Pernai šiame konkurse sėkmingai pasirodė Tomas S. Butkus iš leidyklos "Vario burnos" – turbūt daug kas vartė originaliai surištas jų poezijos knygeles. Nors nei pernai, nei šiemet mūsų leidėjai nelaimėjo pagrindinio prizo ir nemokamo stendo kitų metų Londono knygų mugėje, jie tikrai įgijo vertingos patirties ir pagarsino Lietuvos kultūrą. Nes kiekvienas konkurse dalyvaujantis leidėjas turėjo pristatyti po knygą, kuri, jo nuomone, galėtų sudominti užsienio skaitytoją (ir atrinkti dar keturias parodymui). Saulius Petrulis pristatė Alfonso Andriuškevičiaus eseistikos knygą "Rašymas dūmais" (leidykla "Apostrofa"), pabrėždamas platų autoriaus kultūrinį akiratį, subtilią ironiją ir poetines įžvalgas. Kitos keturios knygos – Alfredo Bumblausko "Senosios Lietuvos istorija 1009–1795", Sauliaus Tomo Kondroto "Meilė pagal Juozapą" ir angliškai išleistos Dalios Kuodytės ir Roko Tracevskio "Sibiras. Masinės deportacijos iš Lietuvos į SSRS" bei "Lietuvos kelias į Europos Sąjungą" (redaktoriai Klaudijus Maniokas, Ramūnas Vilpišauskas ir Darius Žeruolis).

2006-ųjų jaunojo leidėjo konkursą laimėjo Joanna El Mir iš Libano (ankstesnių konkursų laureatai – meksikietis ir lenkė). Ji pristatė vaikišką knygelę "Gėlė ir bitė", kur gražūs piešinėliai ir trumpi tekstukai aiškina dauginimosi sistemas. - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Pasakos, vadovėliai ir kitokie vaikystės žinių kaupimo būdai daug reikšmingesni, nei užsisukus devyniuose darbuose gali pasirodyti. Neatsitiktinai menininkai, tie ekstremalių patirčių žvalgai, taip dažnai leidžiasi į savo vaikystės tyrinėjimus. Jie sugrįžta į tamsias paloves ir įbeda nosį į kampą, kuris kadaise reiškė bausmę ir atskyrimą, o dabar – tik sienų susitikimą. Tačiau atminties plyšiuose jau šnabžda chimeros, kurios ryja sapnus ir graužiasi į knygas, primindamos svarbiausią vaikystės pamokėlę: reikia išmokti gyventi su vaiduokliais.

iliustracija
"Ačiū, Jėzau" sveikinimo atvirutė (Airija)

Tiesą sakant, tokias mintis sukėlė ne knygelė apie bitutę ir gėlytę ir net ne baisiausių košmarų rinkinys, o "Tate Britain" eksponuojama "Tate" trienalė. Jos kuratorė Beatrix Ruf iš Ciuricho kunsthalės atrinko 36 menininkus, kurie savo darbuose perdirba kultūros įvaizdžius ir idėjas. Kartojimas, perdirbimas, apropriacija, pastišas. Menas, mintantis menu ir atrajojantis meną. Triukšmingos meno ir gyvenimo vestuvės baigėsi skyrybomis ir tyliai pasidalijus turtą gyvenimas vėl išėjo į gatvę, o menas sugrįžo į muziejus su visais rėmais, porėmiais ir begaliniais jų atspindžiais. Naujosios klasikos nuobodulys su ryškėjančia meno ir amatų aura persmelkia visas parodos sales. Žiūrovai tampa kryžiažodžių sprendėjais, šifruojančiais begalines nuorodų sekas.

Kodėl ši paroda kelia meno šiltnamio įspūdį? Iki šiol maniau, kad kontekstualumas ir daugiasluoksniškumas praturtina kūrinio suvokimo galimybes, kad šiais laikais tik visiški naivuoliai arba akli narcizai užsiima kūryba ex nihilo, tarsi iki jų nieko nebūtų sukurta. Braudamasi pro "Tate" trienalės perdirbinių fabrikėlį suprantu, kad kontekstualumas nėra vertybė savaime – nesvarbu, kad tu esi tarptautiniame šiuolaikinio meno ir prekybos tinkle, kad prie tavo smegenų ir vidurių prisijungę garsūs kuratoriai, kad pusryčiams valgai Duchamp’ą, o vakare tuštiniesi warholais. Kad reikia dar kažkokio impulso, kuris priverstų tankiau plakti širdį arba virti smegenis, kad tie mirę ir naujuose darbuose prikeliami menininkai nesiblaškytų po parodą kaip klonai.

Parodos kataloge publikuojamo įdomaus Jano Verwoerto teksto "A propos Appropriation" paantraštė skelbia: "Kodėl vaizdų vagystė šiandien atrodo kitaip". Autorius teigia, kad 7-ojo dešimtmečio pabaigos apropriacija yra tarsi judančių vaizdų sustingdymas – tokie yra Cindy Sherman "Nepavadinto filmo kadrai" ir Richardo Longo pasisavinti aktorių atvaizdai. Verwoertas tai susieja su šaltojo karo epochos įtampa – tai sustabdytas laikas, įkalinta istorija. O dabartiniai vaizdų vagys veikia begaliniame sraute. Pasisavinamas objektas dabar nėra sustingęs meno fetišas, bet tebesitęsiančios istorijos. Craigas Owensas šiuolaikinės apropriacijos praktikas apibūdino kaip alegorijos kūrimą iš mirusios modernizmo kalbos nuolaužų. Šiuolaikinis apropriacinio meno žiūrovas turi būti teoriškai apsiginklavęs vaiduoklių medžiotojas – neatsitiktinai visi perdirbamojo meno adeptai vis grįžta prie 1994 m. išleistos Derrida knygos "Markso vaiduokliai" (rekomenduojama manantiems, kad vaiduoklius išpopuliarino "BMW"). Nicholas Mirzoeffas net aiškino, kad ontologiją dabar pakeitė "hontologija" (hauntology) – svarstymai apie apsėstą tarpinę (ne)būtį.

iliustracija
Liza Lou. Kadras iš filmo "Naujai gimusi". 2004 m.

Tačiau net ir visai suvaiduoklėjusi fantazija ilgisi realybės ir paprastumo. Todėl kūrinio paveikumą lemia ne nuorodų kiekis ir laipsnis, o stiprus minties ir jausmo užtaisas, kuriantis naujas kultūrines prasmes. Parafrazuojant poetą – vagia visi, bet talentingi vagia meistriškai. Tada nušvilptas braškės "ūsas" gali išaugti į baobabą. O prasto vagišiaus kišenėje žioji skylė.

Nenuostabu, kad geriausius apropriacinio meno kūrinius pamačiau ne "Tate Britain", o "White Cube" galerijoje, kur eksponuoti amerikiečių menininkės Lizos Lou darbai. Iš pirmo žvilgsnio – tai dar vienas (tiesa, priartėjęs prie beprotybės) populiarios rankdarbių tendencijos pavyzdys. Menininkė kruopščiai padengia siuvinėjimo karoliukais skulptūras, interjerus ir net narvą, aptvertą spygliuota viela. Tačiau neapsiverčia liežuvis jos triūso pavadinti dekoracija ar komercija (nors tikiu, kad norinčių įsigyti darbus nestinga). Jos kūriniuose yra kažkas nepatogaus, nejaukaus – susirietęs vyras su peiliu vietoj varpos, mirtininko kamera iš aptrupėjusių blokelių, kibiras ir virš jo kabanti pakaruoklio kilpa, pavadinta "Laiptais į dangų". Ir viskas kruopščiai padengta karoliukais. Tie kūriniai pribloškia absurdišku temos ir atlikimo neatitikimu, nesuvokiama išeikvotos energijos ir laiko suma ir kartu giliu tikėjimu krentant į beprasmybės prarają. Kad geriau suvoktum, iš kur sklinda įelektrintų paradoksų jėga, verta pasižiūrėti nufilmuotą autorės performansą "Naujai gimusi". Ji pasakoja apie savo vaikystę, kai netikėtai pajutę pašaukimą jos tėvai sudegino visas knygas ir paveikslus ir iš Niujorko persikėlė į Minesotą tarnauti Dievui. Įdomu, kad Lizos Lou katalogui tekstą parašė viena iš garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų Jeanette Winterson. Menas, pasak jos, destrukciją ir prievartą transformuoja į kūrybiškumą ir ne tik parodo visuomenės skaudulius, bet ir pasiūlo alternatyvą. "Tai, kad dešinieji krikščionys fundamentalistai ir Talibanas (paminėsiu tik dvi iš daugybės ekstremistinių religijų) yra prieš meną, patvirtina meno galią sukelti jausmus ir transformuoti. Kiekvienas, kuris mano, kad menas yra prabanga arba žaislas, nežvelgia tiesai į akis. Jei menas būtų tik tai, jis nesukeltų to įniršio, kurį provokuoja. Tu nenaikini to, kas neturi galios."

Gal toks menas tikrai dar gali kažką pakeisti? Kad skubėdami – tarsi nebus rytojaus – gyventume taip, lyg jis būtų?

 

Skaitytojų vertinimai


6867. zoe2006-03-27 09:33
wau:) kaip idomiai

6897. Ars :-) 2006-03-28 20:22
Uch. Du kartus skaičiau. Pirmą išblaškė ta banko reklama ir pamiršau apie ką skaitau, paskui – antrą k. nesižvalgiau į moteriškes ir "Dėkojimo Jėzui atvirutes", grįžau į pradžią ir stengiausi sekti Laimos vedamu takeliu. Ėjau jausdamas jos pasakotojos jėgą vis prisibijodamas, kad pabaigoje jos nepagautų koks piktas vilkas, ar neįkristų į hontologinį instaliacijos ar apropriacinio marmalo tarpą. Šį kartą peršoko...

6917. Kita ryta2006-03-29 22:33
Pradejau skaityti ir galvojau, o kaip bus pabaigoje - ar neistirps rytojus? Bet graziai suvesta. Sodri kalba, laki fantazija. Teksto malonumas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:50:55 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba