SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-04-25 nr. 565

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Elena Černiauskaitė
Jie atėjo

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Dvasinės atgaivos vakaras
• Aldona Radvilaitė
Pirmąkart grojo kartu
• Skirmantė Valiulytė
"e-muzikos" viruso (ne)galia
12
• Rūta Šalnaitė
Peržengia Europos ribas
• Šokiui paskirtos "Auksinės kaukės"1
• Paskutinį kartą rodomas "Don Karlas"2
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Kurgi aš šitame sraute?
3
• Vidas Poškus
Tradicijos ir emocijos
• Pillė Veljataga
Jaunųjų metalo menas
3
• Raimonda Bitinaitė
Scenos erdvės eskizai
• PARODOS

Literatūra 
 Mirtis yra rašytojo pakaitalas1
• VAKARAI

Teatras 
• Cezario Graužinio sapnų choreografija2
• "Dūžtančių širdžių namai"7
• TEATRAI

Kinas 
• Trečioji lenkų filmų savaitė
• Erotiškas pavasaris1
• Skirmantas Valiulis
Vladislavas Starevičius - kino alchemikas
1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Anonsai 
• Konkursas leidiniams parengti ir išleisti

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Mirtis yra rašytojo pakaitalas

Jeano Steino pokalbis su Williamu Faulkneriu

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pabaiga. Pradžia Nr. 15

Tai individualus kiekvieno asmens elgesio kodas, dėl kurio jis tampa geresne būtybe už tą, kokia yra iš prigimties. Kad ir koks būtų jo simbolis - kryžius ar pusmėnulis, - tas simbolis primena žmogui apie jo pareigas žmonių giminei. Negalima žmogaus išmokyti gerumo, kaip vadovėlis jį išmoko matematikos. Elgesio kodas parodo jam, kaip atrasti save, išsiugdyti moralinius principus ir elgesio normas pagal savo galimybes ir lūkesčius, suteikdamas jam neprilygstamą kančios ir pasiaukojimo ir vilties pažado pavyzdį. Rašytojai visuomet naudojo ir naudos moralinio sąmoningumo alegorijas, nes tos alegorijos yra nelygstamos - trys vyrai romane "Mobi Dikas" atstovauja sąmoningumo trejybei: visiškas nežinojimas, žinojimas be rūpesčio, žinojimas ir rūpestis. Tai pačiai trejybei "Legendoje" atstovauja jaunas žydų pilotas, sakęs: "Tai siaubinga. Aš atsisakau tai priimti, netgi jei dėl to turėčiau atsisakyti gyvenimo", ir senyvas prancūzų generolas, ūkio dalies viršininkas, sakęs: "Tai siaubinga, tačiau mes galime verkti ir tai atlaikyti", bei anglų bataliono vadas, sakęs: "Tai siaubinga, aš turiu ką nors daryti".

J. S.: Kiek Jūsų kūryba yra pagrįsta asmenine patirtimi?

W. F.: Negaliu pasakyti. Niekad neskaičiavau. Todėl, kad "kiek" yra nesvarbu. Rašytojui reikia trijų dalykų: patirties, pastabumo ir vaizduotės, ir bet kurie du iš šių, o kartais ir vienas, gali atsverti likusiųjų trūkumą. Man kūrinys paprastai prasideda nuo vienos - atsiminimo ar vaizdinio - idėjos. Rašyti kūrinį yra paprasta - turi kurti iki tos akimirkos, kol paaiškėja, kodėl taip atsitiko arba kas nulėmė tęsinį. Rašytojas kaip galėdamas efektingiau mėgina sukurti realius žmones realiose efektingose situacijose. Suprantama, jis privalo naudoti vieną iš savo įrankių - aplinką, kurią pažįsta. Sakyčiau, kad muzika yra viena lengviausių išraiškos priemonių. Tačiau kadangi turiu talento tik žodžiams, privalau gremėzdiškai išreikšti žodžiais tai, ką grynoji muzika būtų padariusi geriau. Taip, muzika išreikštų geriau ir paprasčiau, tačiau aš teikiu pirmenybę žodžiams, kadangi labiau mėgstu skaityti negu klausyti. Aš teikiu pirmenybę tylai prieš garsą, o žodžių sukurtas vaizdas realizuojamas tyloje. Taip, griaustinis ir prozos muzika skamba tyloje.

J. S.: Kai kas sako, jog nesupranta Jūsų kūrinių, netgi jei perskaito du ar tris kartus. Ką Jūs jiems pasiūlytumėte?

W. F.: Skaityti keturis kartus.

J. S.: Kaip rašytojui svarbias savybes Jūs paminėjote patirtį, pastabumą ir vaizduotę. Ar įtrauktumėte ir įkvėpimą?

W. F.: Nieko negaliu pasakyti apie įkvėpimą, kadangi nežinau, kas yra tas įkvėpimas. Esu girdėjęs apie jį, tačiau niekad jo nemačiau.

J. S.: Apie Jus, kaip apie rašytoją, sakoma, kad Jus persekioja mintis apie prievartą.

W. F.: Tai tas pats, kaip dailidę persekioja mintis apie plaktuką. Plaktukas paprasčiausiai yra vienas iš dailidės įrankių. Rašytojas su vienu įrankiu negali pastatyti daugiau nei dailidė.

J. S.: Ar galite papasakoti, kaip Jūs pradėjote rašytojo karjerą?

W. F.: Gyvenau Naujajame Orleane, kartkartėmis imdamasis įvairių darbų, kad užsidirbčiau šiek tiek pinigėlių. Susipažinau su Sherwoodu Andersonu. Popietėmis mes vaikštinėdavome po miestą ir kalbėdavomės su žmonėmis. Vakarais mudu vėl susitikdavome ir sėdėdavome prie butelio ar dviejų, kol jis kalbėdavo, o aš klausydavau. Rytais niekad jo nematydavau. Jis būdavo užsidaręs, rašydavo. Kitą dieną viskas vėl kartodavosi. Nusprendžiau, kad jei tai yra rašytojo gyvenimas, tuomet man tai tinka. Taip pradėjau rašyti savo pirmą knygą. Išsyk pajutau rašymo smagumą. Aš net užmiršau, kad nebuvau matęs pono Andersono tris savaites, kol galiausiai jis pabeldė į mano duris (tai buvo pirmas kartas, kai jis atėjo pas mane) ir paklausė: "Kas nutiko? Pyksti ant manęs?" Pasakiau jam, kad rašau knygą. Jis tarstelėjo: "Dieve mano", ir nuėjo. Kai baigiau knygą - tai buvo "Kareivio atlyginimas" - gatvėje susitikau ponią Anderson. Ji paklausė, kaip sekasi rašyti knygą, ir aš atsakiau, kad ji baigta. Ji tarė: "Sherwoodas sako, kad jis turi Jums pasiūlymą. Jeigu jam nereikės skaityti Jūsų rankraščio, jis lieps savo leidėjui jį priimti". Aš atsakiau: "Sutinku", ir taip tapau rašytoju.

J. S.: Kokių darbų Jūs imdavotės "kartkartėmis, kad užsidirbtumėte šiek tiek pinigėlių"?

W. F.: Kokie tik pasitaikydavo. Aš galėjau daryti beveik viską - plukdyti valtis, dažyti namus, vairuoti lėktuvus. Man nereikėjo daug pinigų, kadangi pragyvenimas Naujajame Orleane tuomet buvo pigus, o viskas, ko man reikėjo, tebuvo vieta miegui, šiek tiek maisto, tabakas ir viskis. Atsitikdavo, kad aš padirbėdavau dvi ar tris dienas ir užsidirbdavau pakankamai, kad po to ramiai gyvenčiau visą likusį mėnesį. Pagal temperamentą esu bastūnas ir valkata. Man nereikia pinigų taip mirtinai, kad dėl jų dirbčiau. Man regis, gėda, kad pasaulyje reikia tiek daug dirbti. Vienas liūdniausių dalykų, ką gali daryti žmogus aštuonias valandas per dieną, diena iš dienos, yra darbas. Tu negali nei aštuonias valandas per dieną valgyti, nei gerti, nei mylėtis - viskas, ką tegali daryti tas aštuonias valandas, yra dirbti. Tai ir yra priežastis, dėl kurios žmogus ir save, ir visus kitus padaro apgailėtinus ir nelaimingus.

J. S.: Jūs turite jaustis skolingas Sherwoodui Andersonui, tačiau ką Jūs manote apie jį kaip apie rašytoją?

W. F.: Jis buvo mano kartos amerikiečių rašytojų ir amerikiečių literatūrinės tradicijos, kuria seks mūsų palikuonys, tėvas. Jis niekada nebuvo tinkamai įvertintas. Dreiseris yra jo vyresnysis brolis, o Markas Twainas - jų abiejų tėvas.

J. S.: Kokia Jūsų nuomonė apie to laikotarpio Europos rašytojus?

W. F.: Du didieji manojo laiko vyrai - Mannas ir Joyce`as. Turi eiti prie Joyce`o kaip neraštingas baptistų pastorius eina prie Senojo Testamento: su tikėjimu.

J. S.: Ar Jūs skaitote savo amžininkų kūrybą?

W. F.: Ne, skaitau tas pačias knygas, kurias myliu nuo jaunystės - tai Senasis Testamentas, Dickensas, Conradas, Cervanteso "Don Kichotas". Aš skaitau jas kasmet, kaip ir Bibliją. Flaubert`as, Balzacas, sukūręs nepaliestą savo paties pasaulį, kraujotaką, apimančią dvidešimt jo knygų, Dostojevskis, Tolstojus, Shakespeare`as. Kartkartėm skaitau Melville`į ir poetus Marlowe, Campioną, Jonsoną, Herricką, Donne`ą, Keatsą ir Shelley. Tebeskaitau Housmaną. Skaitau tas knygas taip dažnai, kad ne visuomet pradedu nuo pirmo puslapio ir skaitau iki galo. Taip, kaip Jūs kelias minutes susitiktumėte ir šnektelėtumėte su draugu, aš perskaitau vieną sceną arba ką nors apie vieną personažą.

J. S.: O Freudą skaitote?

W. F.: Visi kalbėdavo apie Freudą, kai aš gyvenau Naujajame Orleane, tačiau jo niekad nesu skaitęs. Shakespeare`as irgi jo neskaitė. Abejoju, ar Melville`is skaitė, o Mobis Dikas tai tikrai ne.

J. S.: Ar kada nors skaitote detektyvus?

W. F.: Skaitau Simenoną, kadangi jis šiek tiek primena Čechovą.

J. S.: Kokie Jūsų mėgstamiausi personažai?

W. F.: Mano mėgstamiausi personažai yra Sara Gamp*, žiauri, beširdė moteris, girtuoklė, oportunistė, nepatikima - didžioji jos personažo dalis yra bloga, tačiau bet kuriuo atveju tai yra charakteris; taip pat p. Haris, Falstafas, princas Halas, Don Kichotas ir, žinoma, Sanča. Visada žavėjausi ledi Makbet. Taip pat Botomas, Ofelija ir Merkucijus - tiek jis, tiek ponia Gamp susitvarkė su gyvenimu neprašydami jokių malonių ir niekad neinkšdami. Dar Hekas Finas, žinoma, ir Džimas. Tomo Sojerio niekad nemėgau - apgailėtinas išpuikėlis. Tuomet dar aš mėgau Sutą Lovingudą, iš knygos, parašytos George`io Harriso apie 1840 ar 1850 metus Tenesio kalnuose. Jis neturėjo jokių iliuzijų ir padarė geriausia, ką galėjo padaryti; tam tikrais momentais jis buvo bailys ir tai žinojo, ir jam nebuvo gėda; jis niekada nieko nekaltindavo dėl savo nesėkmių ir niekad dėl jų nekeikdavo Dievo.

J. S.: Ar galėtumėte pasakyti, ką manote apie romano ateitį?

W. F.: Įsivaizduoju, kad kol žmonės skaitys romanus, tol jie bus rašomi, ir atvirkščiai; žinoma, jei iliustruoti žurnalai ir komiksai galutinai neatrofuos žmogaus gebėjimo skaityti. Tada literatūrai kils grėsmė virsti piktogramomis neandertaliečio urve.

J. S.: O kokia kritikos funkcija?

W. F.: Menininkas neturi laiko įsiklausyti į kritikus. Tie, kurie nori tapti rašytojais, skaito kritines apžvalgas, tie, kurie nori rašyti, neturi laiko jų skaityti. Kritikas irgi bando pasakyti "Kilrojus buvo čia". Jo funkcija nėra tiesiogiai nukreipta į patį menininką. Menininkas yra daug aukščiau kritiko, nes jis rašo tai, kas paveiks kritiką. Kritikas rašo tai, kas paveiks visus, išskyrus menininką.

J. S.: Jūs niekada nejaučiate poreikio su kuo nors aptarinėti savo kūrybos?

W. F.: Ne, esu pernelyg užsiėmęs rašymu. Tai turi mane patenkinti, ir jeigu patenkina, nėra prasmės su kuo nors apie tai kalbėti. Jeigu manęs tai nepatenkina, kalbėjimas situacijos nepagerins, nes vienintelis būdas tą pagerinti yra dar padirbėti. Nesu literatas, bet tik rašytojas. Nepatiriu jokio malonumo iš plepalų.

J. S.: Kritikai sako, kad Jūsų personažai niekada sąmoningai nesirenka tarp blogio ir gėrio.

W. F.: Gyvenimas nesidomi gėriu ir blogiu. Don Kichotas nuolat rinkosi tarp gėrio ir blogio, tačiau jis rinkosi sapnuodamas. Jis buvo pamišęs. Susidurdavo su realybe tik tuomet, kai stengdavosi žūtbūt susiderinti su žmonėmis, po tada nebeturėdavo laiko atskirti gėrio nuo blogio. Kadangi žmonės egzistuoja tik gyvenime, jie privalo pašvęsti savo laiką paprasčiausiai tam, kad išliktų gyvi. Gyvybė yra judesys, o bet koks judesys yra sutelktas į tai, kas verčia žmogų judėti, - ambiciją, galią, malonumą. Laiką, kurį žmogus turi pašvęsti moralei, jis privalo atplėšti jėga nuo vyksmo, kurio dalimi yra jis pats. Anksčiau ar vėliau jam tenka rinktis gėrį arba blogį, kadangi moralioji sąmonės dalis to iš jo reikalauja, kad ir rytoj jis galėtų gyventi pats su savimi. Jo moralioji sąmonė yra prakeiksmas, kurį jis iš dievų turėjo priimti kartu su teise svajoti.

J. S.: Ar galėtumėte plačiau paaiškinti, ką Jūs turite omenyje, siedamas vyksmą ir menininką?

W. F.: Kiekvieno menininko tikslas yra dirbtinai sustabdyti vyksmą, kuris yra gyvenimas, ir laikyti jį užfiksuotą taip, kad po šimto metų, kai prašalaitis pažvelgs į jį, jis vėl jį sujudins, nes tai yra gyvenimas. Kadangi žmogus yra mirtingas, vienintelė nemirtingumo forma yra palikti po savęs kažką, kas būtų nemirtinga. Tai yra menininko būdas pakeverzoti "Kilrojus buvo čia" ant užmaršties sienos, per kurią jis vieną dieną turės perlipti.

J. S.: Kas atsitiko Jums tarp romanų "Kareivio atlyginimas" ir "Sartoriai", tai yra kodėl Jūs pradėjote Joknapatafos sagą?

W. F.: Rašydamas "Kareivio atlyginimą" supratau, kad rašyti smagu. Tačiau po to suvokiau, jog ne tik atskira knyga privalo turėti planą, bet ir visi menininko darbai turi būti suplanuoti. "Kareivio atlyginimą" ir "Moskitus" rašiau dėl paties rašymo, kadangi buvo smagu. Nuo romano "Sartoriai" atradau, kad mažytis mano gimtosios žemės pašto ženklas yra vertas būti aprašytas ir kad aš taip ilgai negyvensiu, kad išsemčiau šią temą, ir kad man būtina begalinė drąsa panaudoti tą talentą, kurį galbūt turiu, iki paskutinio lašo. Tai atvėrė kitų žmonių aukso kasyklas, tad aš sukūriau savo pasaulį. Galiu manipuliuoti šiais žmonėmis kaip Dievas - ne tik erdvėje, bet ir laike. Tai, kad aš, bent jau mano nuomone, sėkmingai manipuliavau savo personažais laiko atžvilgiu, bent jau man įrodo mano paties teoriją, kad laikas yra skystas būvis, kuris neegzistuoja niekur kitur, išskyrus momentinius atskirų žmonių įsikūnijimus. Nėra tokio dalyko kaip "buvo" - vien tik "yra". Jeigu "buvo" egzistavo, tuomet nebūtų nei sielvarto, nei liūdesio. Norėčiau galvoti apie savo sukurtą pasaulį kaip apie kažkokį kertinį visatos akmenį; toks mažas kertinis akmenėlis, bet be jo visata suirtų. Mano paskutinioji knyga bus Joknapatafos apygardos Paskutiniojo teismo knyga, auksinė knyga. Tuomet sulaužysiu rašiklį ir nustosiu rašęs.

Vertė Julius Keleras

_________________________

* Sara Gamp - Ch. Dickenso romano "Martino Čalzvito gyvenimas ir nuotykiai" veikėja.

 

Skaitytojų vertinimai


4729. jes2005-03-31 00:54
padeda tokie straipsniai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:49:58 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba