SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-04-25 nr. 565

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Elena Černiauskaitė
Jie atėjo

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Dvasinės atgaivos vakaras
• Aldona Radvilaitė
Pirmąkart grojo kartu
• Skirmantė Valiulytė
"e-muzikos" viruso (ne)galia
12
• Rūta Šalnaitė
Peržengia Europos ribas
• Šokiui paskirtos "Auksinės kaukės"1
• Paskutinį kartą rodomas "Don Karlas"2
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Kurgi aš šitame sraute?
3
• Vidas Poškus
Tradicijos ir emocijos
• Pillė Veljataga
Jaunųjų metalo menas
3
• Raimonda Bitinaitė
Scenos erdvės eskizai
• PARODOS

Literatūra 
• Mirtis yra rašytojo pakaitalas1
• VAKARAI

Teatras 
 Cezario Graužinio sapnų choreografija2
• "Dūžtančių širdžių namai"7
• TEATRAI

Kinas 
• Trečioji lenkų filmų savaitė
• Erotiškas pavasaris1
• Skirmantas Valiulis
Vladislavas Starevičius - kino alchemikas
1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Anonsai 
• Konkursas leidiniams parengti ir išleisti

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Cezario Graužinio sapnų choreografija

"Dėdulės sapnas" Helsinkio Mažajame teatre

[skaityti komentarus]

iliustracija
Scena iš spektaklio "Dėdulės sapnas"
D. Matvejevo nuotr.

Po F. Dostojevskio "Dėdulės sapno" premjeros Jaunimo teatre Vilniuje, Cezaris Graužinis šį kūrinį režisavo viename garsiausių Helsinkio Lilla (Mažajame) teatre. Premjera įvyko balandžio 2 d., režisieriui talkino dailininkas Vytautas Narbutas ir kompozitorius Giedrius Puskunigis. Teatro fojė vyko fotografo Dmitrijaus Matvejevo teatro fotografijų paroda. Du didžiausi Suomijos laikraščiai - "Helsingin Sanomat" ir dienraštis švedų kalba "Hufvudstadsbladet" - skyrė spektakliui nemažai dėmesio.

Dostojevskio siaubo kamera

Lietuvių režisierius Cezaris Graužinis Lilla teatrui pasiūlytos "Dėdulės sapno" inscenizacijos žanrą apibūdina labai sugestyviai ir tiksliai: katastrofiška komedija. Šios paantraštės tikslumu įsitikini išvydęs spektaklį, kurio unikalią teatrinę kalbą ir stilių formuoja vodevilio, parodijų teatro, pompastiškų operų, mėgėjų teatro štampų arsenalo elementai.

Spektaklio stilių, ko gero, pavadinčiau naujuoju ekspresionizmu - aktorių vaidyba šioje komedijoje tiesiog absurdiškai sutirštinta, tačiau kartu vaidinimas yra stulbinamai tragiškas! Šiuo spektakliu režisierius atsiskleidžia visiškai kitaip nei praeitą pavasarį, kai "NorMa" programoje parodė savąjį "Makbetą".

Ankstyvojo F. Dostojevskio apysakose juntamas jo žavėjimasis Gogoliu. Scenoje - radikali satyra apie groteskiškus, beveik nerealių charakterių žmones, gyvenančius tolimo Rusijos užkampio miesteliūkštyje Mordasove, kurį tarsi imperatorė valdo Marja Moskaliova, - jos šeimyna akimirksniu suklaupia ant kelių, kai tik į namus įžengia kunigaikštis Gavrila.

Šiam iš dalių surinktam, ankstesnį spindesį praradusiam, savo seniokišką sukriošimą uoliai slepiančiam kunigaikščiui viskas pateikiama ant sidabrinio padėklo, net ir didžiausias šeimos turtas - dukra. Pinigų geismas tiesiog nenugalimas, nors, tiesą pasakius, kunigaikštis neturi nė kapeikos, o jo dvaro su 4000 sielų laukia varžytinės.

Apysakos inscenizacijoje Dostojevskio sukurti charakteriai perteikti nepaprastai ryškiai ir tiksliai. Jie tiesiog galėtų atstovauti bet kurio laikmečio žmonėms, uoliai garbinantiems "naujuosius karaliaus drabužius". Ši komedija tokia žiauri, siaubinga, o žmonės tokie nevykę, kad šypsena nejučiom pradingsta ir staiga pajunti, kaip šiurpas eina per kūną.

Kunigaikštis atsiranda iš niekur ir netrukus ištirpsta pudros debesyje. Tačiau tuo metu žmonės aplink jį suspėja parduoti savo sielas ir visiškai susinaikinti. Finale iš scenos ataidi klausimas - o gal visa tai tebuvo tik sapnas?

Cezaris Graužinis ir jo scenografas bei kostiumų dailininkas Vytautas Narbutas taupiomis priemonėmis sukūrė vizualiai labai patrauklų ir groteskišką spektaklį-sapną, be kita ko, puikiai parodantį, kad žmonių godumui nėra ribų. Scenos grindys užtiestos išblukusiu rožiniu kilimu, baldų beveik nėra, dominuoja didžiulis senovinis laikrodis, jau, matyt, nuo neatmenamų laikų neberodantis valandų. Gelsvas, daugybę šešėlių sukuriantis spektaklio apšvietimas padeda pasijusti tokiame pasaulyje, koks jis, tikriausiai, buvo dar prieš žmonėms išrandant elektrą.

Aktoriai šioje tragikomedijoje - patys svarbiausi. Griežta ir sudėtinga spektaklio forma, vaidinimo ritmų kaita, balansavimas tarp lengvumo ir rimties reikalauja visiško jų atsidavimo. Jau ir premjeroje galėjai grožėtis išraiškingos vaidybos fejerverkais. Sampo Sarkola, vaidinantis sukriošėlį kunigaikštį, kurio kojos, plaukai, akys, žodžiu, viskas yra netikra, ir, kaip vėliau paaiškėja, net ir galva yra tiesiog prisukama prie kūno, yra tikras tobula vaidybos technika išsiskiriantis meistras. Sarkolos kunigaikštis atrodo lyg vaškinių figūrų muziejaus eksponatas, tačiau jo širdis - gyva, ji sklidina jausmų.

Sue Lemstrom vaidinama valdingoji Marja Moskaliova begėdiškai, be jokių stabdžių koketuoja su kunigaikščiu; Vilma Melasniemi vaidina tragiškai paklusnią jos dukterį: jos charakteris - tarsi apibendrintas rusų moters, pasmerktos būti gražia ir nuolat tylėti, paveikslas. Našlė Nastasja (Lilga Kovanko) pavergia savo neišsenkančia energija, Joachimas Wigelius irgi žavingai vaidina šeimynos tėvą, kuriam liepta visą laiką šypsotis.

Pekka Strangas (Mozgliakovas) subtiliai naudoja mėgėjų teatro aktorių taip mėgiamus hipertrofuotus gestus.

Svetimšalio režisieriaus atvykimas - visada didžiulis išbandymas teatrui. Susiduria skirtingos patirtys, skirtingos teatro kultūros. Tačiau šį kartą pagrindinis režisieriaus atspirties taškas buvo pedagoginis.

Aktoriai tik dabar pradeda suvokti šį provokuojantį spektaklį. Tikrai įdomu bus stebėti, kaip jis skleisis ir pražys visu savo grožiu.

Kirsikka Moring ("Helsingin Sanomat", 2003 m. balandžio 4 d.)

Šūvis į dešimtuką Lilla teatre

Retai Suomijoje išvysi, kad vaidinimo metu pasigirstų aplodismentai ar kad žiūrovai po vaidinimo plotų stovėdami, kaip kad atsitiko Lilla teatre, "Dėdulės sapno" premjeroje.

Atvykusiam iš Lietuvos režisieriui Cezariui Graužiniui ir Lilla teatro ansambliui pavyko - jie sukūrė puikų komišką spektaklį, stebinantį estetikos ir turinio gilumu, o kartu pastatymo kokybe. Išgrynindamas teatrinės raiškos priemones, atsispirdamas nuo teksto režisierius kuria metaforišką choreografiją.

Cezaris Graužinis, anksčiau Suomijoje pastatęs "Makbetą" bei Kafkos "Procesą", yra vienas iš keturių talentingų Lietuvos režisierių. Kiti trys - Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ir Oskaras Koršunovas. Kiekvienas šių režisierių yra sukūręs savitą stilių, darbo metodą, originalią estetiką, tačiau visus juos sieja stiprus ryšys su Lietuvos kultūrai būdingu katalikišku misticizmu ir liaudies folkloru. Jų darbuose nėra atsitiktinių detalių. Viskas, kas yra ir kas atsitinka scenoje, yra išmąstyta ir pagrįsta. Kaip tik dėl to "Dėdulės sapnas" ir yra tikras meno kūrinys. Groteskiškas Sampo Sarkolos kunigaikštis atvyksta į mažą Rusijos provincijos miestą, kur sutinka dinamiškąją Sue Lemstrom motiną, apsėstą noro ištekinti savo vienturtę dukterį.

Pagal F. Dostojevskio apysaką pjesę parašė pats režisierius. Jis sukūrė daugiaprasmį choreografišką vaidinimą, kur groteskiški, meilės ir turto geismo apsėsti personažai žaidžia savo pačių sapnais ir iliuzijomis. Cezaris kuria savitą teatrinę estetiką, personažų gestais ir jų kūnais kalba komentuodamas tekstą ir vis papildydamas jį naujomis prasmėmis.

Režisierius lieka ištikimas apysakos tekstui ir temai, jis pasakoja apie žmones, įkliuvusius į savo noru vaidinamų vaidmenų spąstus, apie žmones, apsėstus sapnų ir svajonių apie meilę ir geresnį gyvenimą. Tačiau kartu spektaklis kalba apie tai, kad iliuzijos yra reikšminga mūsų gyvenimo dalis ir kad yra svarbu jų turėti, net jeigu jos ir veda mus neišvengiamo nusivylimo link. Cezaris Graužinis, naudodamas savitą režisūros metodą ir asociatyviais gestais bei klounada grįstą teatrinę estetiką, pasakoja apie iliuzijos ir fantazijų grožį sugriuvusiame pasaulyje, kur neviltis ir džiaugsmas - nedalomai susiję, vienas kitą papildantys egzistencijos komponentai. Tai pasakojimas apie žmones, kokie jie yra ir kokie jie norėtų būti, apie tai, kuo jie tiki, kuo gyvena, ko siekia. Regėdamas, kaip apysakos spektaklio herojai mezga didžiulį iliuzijų, sapnų ir paslapčių tinklą, imi prisiminti Shakespeare`o dramas.

Scenoje tai įkūnyta ir dinamiškai, ir lyriškai. Svajotojo sąmonės srautas, geresnio gyvenimo ir meilės lūkesčiai scenoje virsta ritmiškais choreografiškais veiksmais, ir nutolstančiais nuo literatūrinio teksto, ir ironiškai jį komentuojančiais. Tekstas šiame spektaklyje - tik libretas, partitūra. Aktorių imporovizacijomis veiksmas atsispiria nuo teksto, išsilaisvina ir tampa savarankiška vertybe, savarankiška teksto išprovokuota metafora.

Cezario Graužinio režisūros metodas verčia aktorius savo judesiais nuolat interpretuoti pasakojamos istorijos elementus. Kiekvieną ištartą frazę palydi ironiškas arba groteskiškas gesto komentaras. Kiekvienas įvykis scenoje yra sukonstruotas choreografiškai. Cezariui pavyko priversti aktorius "kalbėti" savo kūnais nuo vaidinimo pradžios ligi pat pabaigos. Pavyzdžiui, Pekka Strangas, tobulai vaidinantis jaunikį Pavelą, vos tik pradėjęs pasakoti eilinę istoriją ar anekdotą, ima rankų judesiais piešti "nematomus paveikslus erdvėje". Tai būdinga ir kitų aktorių vaidybai, pradedant dinamiška Sue Lemstrom motina ir baigiant tarškia šnekta bei hipertrofuota artikuliacija pasižyminčia Lilgos Kovanko Nastasija.

Dekoracijos, grimas ir perukai yra reikšmingos šio vientiso spektaklio detalės; jos irgi ironiškai komentuoja personažų slaptą esmę. Vytautas Narbutas, sukūręs daugybę asociacijų keliančias dekoracijas ir prašmatnius kostiumus, kunigaikščio figūrą paryškina susiaurindamas pečius ir išdidindamas sėdmenis. Dekoracijos iš pirmo žvilgsnio labai paprastos - gilių spalvų draperijos, tarsi teatro užkulisių užuolaidos, - tačiau jos ir labai funkcionalios: padeda aktoriams žaibiškai išnykti iš scenos ir taip pat staiga vėl joje atsirasti. Erdvė pulsuoja, plečiasi ir susitraukia dėl garso efektų. Kartais aktorių monologai aidi tarsi bekraštėje dykumoje, kartais ir dialogai ima skambėti panašiai. Aktoriai dažnai kalba falcetu, kartais sąmoningai įsitempę prabyla stacatto ritmu. Atrodo, kad scenoje regimas pasaulis yra be galo toli, tą įspūdį ypač sustiprina Sue Lemstrom ir Sampo Sarkolos kunigaikščio vaidinami epizodai, kai matai už nugarų užsivėrusią raudoną teatro uždangą. Scena tai nušvinta, tai paskęsta tamsoje, kur įžvelgsi nebent žvakės liepsnelę - šviesų partitūra padeda kurti mistišką spektaklio atmosferą.

Sampo Sarkola ir Sue Lemstom scenoje dominuoja; ekspresyvus jų vaidmenų komizmas, hiperbolizuoti judesiai, sakomi žodžiai nulemia viso spektaklio ritmą ir formą. Vaidindamas keistuolį kunigaikštį, Sampo Sarkola sugeba išreikšti šio personažo dvilypumą - jis ir nusenęs nevykėlis, ir naivus lyg kūdikis idealistas. Joachimas Wigelius nepaprastai juokingai ir ryškiai vaidina tėvą. Vilma Melasniemi žavingai tylėdama suvaidina dukterį, iš visų jėgų besipriešinančią, bet galų gale paklūstančią motinos valiai. Marjorita Hulden vaidina silfidišką tarną Teofilą ir elegantišką prancūziškai čiauškančią ponią Aną.

Elizabeth Nordgren ("Hufvudstadsbladet", 2003 m. balandžio 4 d.)

 

Skaitytojų vertinimai


1667. linas :-) 2003-05-04 13:02
Dziugu, kad pro suomiu akis nepraslydo puikus C. Grauzinio spektaklis, kuris lietuvoje tokiu vertinimu nesusilauke. Grauzinio spektaklis labai lengvas subtilus, bet nepretenzingas, kas yra priesinga siuolaikiniui lietuviu menui, na bent labiausiai propaguojamam. Zinoma negaliu daug kalbeti apie suomiskaja versija, nes jos nemaciau, taciau maciau lietuviska, kuri, manau, ne radikaliai skyresi nuo suomiskosios. Dziaugiuosi spektaklio sekme, bet kazkaip gaila, kad lietuvoje jis nepastebetas, nes vyrauja Korsunovo kultas. Zinoma nekritikuoju Korsunovo, nes jis puikus rezisierius, taciau is ziurovu ir kritiku noretusi daugiau nei monoteistinio kulto.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:49:55 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba