SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-04-25 nr. 565

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Elena Černiauskaitė
Jie atėjo

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Dvasinės atgaivos vakaras
• Aldona Radvilaitė
Pirmąkart grojo kartu
• Skirmantė Valiulytė
"e-muzikos" viruso (ne)galia
12
• Rūta Šalnaitė
Peržengia Europos ribas
• Šokiui paskirtos "Auksinės kaukės"1
• Paskutinį kartą rodomas "Don Karlas"2
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Kurgi aš šitame sraute?
3
• Vidas Poškus
Tradicijos ir emocijos
• Pillė Veljataga
Jaunųjų metalo menas
3
 Raimonda Bitinaitė
Scenos erdvės eskizai
• PARODOS

Literatūra 
• Mirtis yra rašytojo pakaitalas1
• VAKARAI

Teatras 
• Cezario Graužinio sapnų choreografija2
• "Dūžtančių širdžių namai"7
• TEATRAI

Kinas 
• Trečioji lenkų filmų savaitė
• Erotiškas pavasaris1
• Skirmantas Valiulis
Vladislavas Starevičius - kino alchemikas
1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Anonsai 
• Konkursas leidiniams parengti ir išleisti

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Scenos erdvės eskizai

VDA scenografų paroda galerijoje "Akademija"

Raimonda Bitinaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kotryna Pociūnaitė. Scenovaizdžio eskizas G. Bizet operai "Karmen". 2003 m.

Studentiškoje galerijoje "Akademija" atidaryta paroda santūriu neįpareigojančiu pavadinimu "Scenografija 2003". Būsimieji teatro dailininkai iš Vilniaus dailės akademijos, atrodo, nesiruošia nušluoti visko, kas kažkada buvo palikta teatro dailės kelyje. Priešingai - jie stengiasi atgaivinti geras tradicijas turinčias teatro dailininkų grupines parodas, kurios daugiau nei dešimt metų nebevyksta: nuo 1955 m. prasidėjusi aktyvi parodinė lietuvių scenografų veikla (beje, pirmoji Lietuvos scenografų paroda įvyko 1925 m., bet tuomet judėjimas neišsiplėtojo) užsibaigė 9-ajame dešimtmetyje, kai prigijo teorija, jog scenografo vieta scenoje, o ne parodų salėje. Tačiau patirtis rodo, jog baigęs mokslus teatro dailininkas ilgai laukia savojo režisieriaus, savojo teatro, išsvajoto dramos kūrinio, jog ne vienas sumanymas, pradėtas realizuoti teatre, taip ir lieka neįgyvendintas, taigi - stalčiuje. Tad paroda tampa kūrybinių ambicijų, laisvės, savireklamos, svajonių išsipildymo, savęs įtvirtinimo ir įvertinimo, kūrybinio susitikimo vieta, o parodų salė laikinai tampa scena.

Teatrališkos prigimties studentų savybės atsiskleidžia abiejose "Akademijos" galerijos salėse (pagrindinės dekoracijų kūrėjos - Virginija Kazlauskaitė ir Irma Mickevičiūtė). Ekspozicija virsta teatro laukimo vieta, kai vienišos tuščios kėdės klusniai leidžiasi surišamos, o visa, kas pakeliui į sceną, bando savaip atkreipti dėmesį. Akį patraukia kažkieno užmiršti daiktai: neišvaizdžios lentos susidėlioja į efektingą akies blakstienų vėduoklę ir bando sufokusuoti žvilgsnį (V. Kazlauskaitė, lėlių teatro spektaklio W. Shakespeare`o "Ričardas III" projekto maketas, 2002), suklypęs lango rėmas taikosi užimti garbingą scenos poziciją (J. Skuratovos lėlės A. Pogorelskio pjesei "Juoda višta", 2000), senutėlis lagaminas tampa patogiu gultu plunksnelių patalui (M. Rubavičiūtės projektas F. Garsios Lorcos pjesei "Dono Kristobalio balaganėlis", 2001), o apsilupusios durys puikuojasi nukonkuravusios glotnią eksponavimo sieną. Tampa reikšmingi eskizai: laukdami savo eilės jie dailiai išsirikiuoja į tvarkingą rikiuotę ant ilgų plokštumų ar paeiliui vienas kitą prilaikydami nusidriekia ilgomis voromis. Maketai įtikinamai skelbia apie būsiantį stebuklą - apie tai, kas atsitinka, kai "sumažina vaikus". Juodos ilgos dėžės praveria siauraakes angas, ir miniatiūriniame ekranėlyje išsikleidžia neįprastai erdvus vaizdas. Taip jaunasis scenografas tikisi iš žiūrovo asmeninių emocijų, supratimo ir bendraautorystės.

Kolektyviškumo pripažinimas išskiria scenografą iš visos dailininkų brolijos, kuri mėgaujasi savarankišku, uždaru kūrybiniu procesu. Teatro dailininkai besimokydami turi šį jausmą išsiugdyti, išmokti branginti, nes priklausomybė tampa privilegija. Kaip tolerancijos išmokstama studijuojant, matyti parodoje. Pirmiausia tai rodo bendravimas su dėstytojais. Trys studentų vedliai - žinomi scenos meistrai: teatro kostiumų virtuozė, tapybiškoji scenovaizdžių kūrėja Virginija Idzelytė, universalusis dramos, operos ir baleto scenos maestro Adomas Jacovskis ir genialus lėlių teatro kūrėjas, dailininkas Vitalis Mazūras, tampa eksperimento dalyviais, kai iškyla teatro dailininko įvaizdžio klausimas.

Scenografo įvaizdis neatsiejamas nuo fantazijos, išmonės, kurią pirmiausiai ima žadinti dėstytojai, nes ji svarbi visose kūrybos stadijose - įveikiant save, literatūros kūrinį ar erdvę, ir pripažįstant kito matymą ar konkrečias sąlygas. Jos neretai labai kuklios. Studentai tokį likimą sutinka žaismingai: jį išnaudoja kaip dovaną. Jau pirmo kurso studentai demonstruoja, jog iš didžiosios scenos tikisi nedaug. Ekspozicijoje suformuota sienelė, kurioje kiekvienas iš pirmo kurso studentų pasitenkina mažyte vitrina. Nedidukai ekranėliai, kuriuose susisluoksniuoja faktūros, išsirikiuoja, susikryžiuoja, susiglaudžia ir nutolsta skiedrelės, šiaudeliai, stikliukai, vielutės, celofano ir polietileno skiautelės ir atsiveria gilios erdvės, atsiranda egzotiški sodai, čia vyksta dramos, konfliktai, dvasios nuskaidrėjimai ir tragedijos dramatizmas. Minimalistinė geometinių formų ar nuobodžiomis citatomis pavirtusi istorinių detalių kalba savaip prabyla šiuolaikinio kūrėjo nutolusios istorijos pasakojimo kontekste. Taip atmintyje, už plastiko sienos išnyksta (K. Pociūnaitės maketas J. Anouilho "Antigonei", 2000), grėsmingos drobinės uždangos svorį patiria (V. Kaminskaitės maketas G. Verdi operai "Otelas", 2003) simbolinę reikšmę išgyvenę, tūkstančiuose spektaklių dvasinius nuopolius ir pakilimus išpasakoję garsieji Adolpho Appios laiptai. Taip dvasines transformacijas išgyvena įspausti į stiklo rėmus, šiaudų briketais pavirtę dramatiško likimo Gordono Craigo kubai (V. Kazlauskaitės maketai J. Grušo dramai "Barbora Radvilaitė", 2000), taip saulėgrąžų lauke personifikuojama nulūžusi kolona, kuri modernizavo ne vieną istorinį spektaklį (I. Mickevičiūtės maketas A. Čechovo pjesei "Ivanovas", 2002). Įvairūs šiuolaikinės buities fragmentai ir medžiagos žaismingai sulydomi su istorinėmis realijomis: panaudota spyruoklė pavirsta Babelio bokštu (I. Ciparytės maketas R. Strausso operai "Salomėja", 2002), iš agroplėvelės suformuoti medžio lapai išrikiuojami tarsi XVIII a. scenos technikos stebuklas - judantys telarai ar kulisai (M. Rubavičiūtės maketas W.A. Mozarto operai "Stebuklingoji fleita", 2002), paprastos durys, liukai pretenduoja į paslaptingai kintančius intymaus rokoko reginius, vielučių ir sintetinio pluošto raizginys pavirsta pompastiška rokoko šukuosena (G. Brazytės projektai J. Mišimos pjesei "Markizas de Sadas", 2002) . Taip istorinė intonacija išgryninama, atsiranda asmeninis nuoširdus ir paprastas šiuolaikinio žmogaus, nutolusio nuo detalizuoto, smulkmeniško pasaulio požiūris, neretai peraugantis į ironišką santykį su sureikšmintu jausmingumu, išpuoselėtu miesčioniškumu ar išaukštintu racionalumu.

iliustracija
Jurgita Vaidilaitė. Kostiumo eskizas J. W. Goethe’s "Faustui". 2000 m.

Teatro scenografo įvaizdis neatsiejamas nuo režisūrinio mąstymo ir aktoriaus kūrybos pažinimo. Iš dėstytojų asmeninės patirties, tiesioginių susitikimų, nors ir nedažnų, su režisieriais bei aktoriais susiformuoja teatro dailininkų mizanscenavimo supratimas. Sugebėjimas mizanscenuoti, kai dramos teksto ir spektaklio sistemos vertinamos kaip turinčios sąlyčio taškus, yra svarbi užduotis. Lanksti vaizdinė forma erdvėje atsiskleidžia nepamirštant, jog savo mintis ir idėjas čia įgyvendina režisierius, jog erdvėje juda aktorius - personažas su savo charakteriu, nuostatomis. Tad studentų eskizuose vaizdas nėra tik apibendrinta literatūros kūrinio schema, o personažai nėra tik kostiumai ar portretai. Jaunųjų dailininkų darbuose justi ne tik veikėjo vidinės savybės, kurios pateikiamos kostiumais, bet ir personažų santykiai, užfiksuoti judesyje, kompozicijoje. Taip atsiranda dialogo nuojautos (J. Jankutės kostiumų eskizai V. Sorokino pjesei "Nastia", 2003), arogantiški monologai (R. Grabauskaitės kostiumų eskizai C. Goldoni komedijai "Dviejų ponų tarnas", 2000), agresyvios, į aplinką nukreiptos mutacijos (V. Kazlauskaitės lėlė W. Shakespeare`o pjesei "Ričardas III", 2002), vidiniai pasitarimai (J. Vaidilaitės kostiumų eskizai J.W. Goeth`es dramai "Faustas", 2000) ar rūstūs užsisklendimai (V. Kaminskaitės kostiumų eskizai V. Krėvės veikalui "Skirgaila", 2001), kelių vienu metu vykstančių ir dinamiškai besivystančių veiksmų užuominos (G. Brazytės eskizai B. M. Colteso pjesei "Roberto Zucco", 2002), veiksmo ir vidinės spektaklio transformacijos. Taip pripažįstama savaiminė visos teatro sistemos vienybės magija, kai dailininkas nesijaučia privilegijuotas, tad nesiruošia užgožti rėksmingais vaizdais to, kas tyliai judesiais ir žodžiais pasakojama scenoje.

iliustracija
Virginija Kazlauskaitė. Lėlė W. Shakespeare’o "Ričardui III". 2002 m.

Teatro scenografo įvaizdis neatsiejamas nuo jo santykių su tekstu, nuo pasakotojo vaidmens spektaklyje.Tekstas studentų eskizuose tampa tuo, kas nevaizduojama, jis ne tik įvardija personažą, suteikia žinių apie veikėją, veiksmą, bet ir atskleidžia scenografo daromus tyrimus, pamąstymus apie pjesės autoriaus poziciją: "Sceninį erdvės baltumą nulėmė ne tik pjesė, bet ir Čechovo laiškas iš Jaltos" (K. Pociūnaitės eskizai A. Čechovo pjesei "Vyšnių sodas", 2002). Tekstai pavirsta tuo, kas trapu, neapčiuopiama - mistišku laiku (V. Kazlauskaitės eskizai A. Dvoržako operai "Undinė", 2003, I. Ciparytės eskizai R. Strausso operai "Salomėja", 2002). Tekstais tampa vaizdų virtinė, įrėminanti personažus tarsi viduramžių ikonų šventuosius (L. Luišaitytės eskizai L. Pirandello pjesei "Henrikas IV", 2000). Taip meno istorijos skoliniai, filosofinės kategorijos nedogmatiškai susieja tekstą su vaizdu - jis tampa savita dailininko inscenizacija, savarankišku kūriniu, spektaklio medžiaga, kurioje dar pulsuoja dailininko atlikimo gyvybė, individuali kalbos maniera, asmeniškumas, kuris neretai išnyksta eskizui pasiekus sceną.

Juvelyriška precizija, kurią vertina senieji meistrai ir mokymo procese pripažįsta profesoriai, nelauktai pasirodo reikšminga šiuolaikiniam jaunam teatro dailininkui, besitikinčiam užkariauti visas smulkmenas sunaikinančią didžiąją sceną. Kaip turtingiausi brangakmeniai, smulkiausi filigranai, subtiliausi ažūrai suspindi smulkutės sceninės formos (I. Ciparytės maketai P.H. Boesmans "Žiemos pasaka"), kruopščiai išsiuvinėti, suvarstyti ir atsargiai sumontuoti scenos gyventojai (E. Januškevičienės projektai B. Brechto veikalui "Galilėjaus gyvenimas", 2002), kurie, atrodo, sukurti po mikroskopais. Padidinamo stiklo pasigendi tyrinėdamas koliažo technikas, asambliažus, kuriuose audiniai ir medžiagos sugula tarsi Biblijos lapai.

Tačiau kasdienybė neatsiejama nuo svajonių. Teatro dailininkai pirmiausia svajoja apie savo katedrą. Šiandien jie turi tik kuklią studiją, kuri glaudžiasi prie Monumentalios tapybos katedros.

Teatro dailininkai svajoja ir apie praktiką teatre, glaudesnius ryšius su Muzikos akademijos studentais, būsimaisiais režisieriais ir aktoriais. Pradžia jau padaryta: didžiojoje scenoje savo sumanymus sėkmingai įgyvendino Marta Vosyliūtė, talkindama režisieriui Gintarui Varnui spektaklyje "Gyvenimas - tai sapnas", Artūras Šimonis padėjo režisieriui Jonui Vaitkui spektaklyje "Stepančikovo dvaras", Marija Rubavičiūtė - choreografei Anželikai Cholinai spektaklyje "Romeo ir Džiuljeta". Skirtingų mokyklų Muzikos akademijos Teatro ir kino fakulteto bei Vilniaus dailės akademijos studentai pradeda pažinti vieni kitus ir mokymo procese: būsimosios teatro dailininkės Kotryna Pociūnaitė, M. Rubavičiūtė ir Virginija Kazlauskaitė susitiko su būsimaisiais teatro aktoriais jų statomuose studentiškuose spektakliuose N. Ostrovskio "Miškas", C. Goldoni "Dviejų ponų tarnas", A. Čechovo "Platonovas", o studentišką režisūrą aiškinasi Jurgita Jankutė, kurianti eskizus baigiamajam studijų spektakliui V. Sorokino "Nastia".

Tad ateinantieji teatro dailininkai skelbia įvairiapusiškos, universalios menininko asmenybės postulatus, kuria imlaus, mąstančio, išradingo ir organizuoto scenografo portretą. Gal tai bus karta, kuri stovėdama ant europietiškojo statinio slenksčio pareikš komunikacijų pretenzijas, atgaivins Baltijos šalių ar tarptautines scenografijos parodas. Dabar tam yra puiki proga: šią vasarą studentai vyksta į prestižinę scenografijos parodą - Prahos kvadrienalę. Jie tikisi pripažinimo.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:49:49 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba