SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-06-30 nr. 715

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Vedamas muzikinės minties
3

Savaitė 
• Aštuntuosius užbaigus
• Faktai rodo ką kita1
• Cezario grupės vasara2
• Svarbiausiame Čekijos šokio festivalyje – klaipėdietė choreografė
• Aura" festivalyje Vokietijoje

Muzika 
• "Karalius Edipas"
• Juozas Tiškus (1929–2006)1
• Retėjame…
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Černiauskaitė
Trasa
6
• Atviras laiškas redakcijai14
• Skaidra Trilupaitytė
Ekspozicija. Paviljonas. Emisija
 Neringa Černiauskaitė
Būtinas nieko neveikimas
2
• Kristina Pipiraitė
Organinis mirgėjimas
1
• PARODOS

Literatūra 
• Ilgintis didžiojo romano
• VAKARAI

Teatras 
• "Atvira erdvė" – emocinė injekcija šiuolaikiniam teatrui
• Mindaugo karūnavimo diena Užupyje8

Kinas 
• Spike’o Lee keistenybės2
• Kaip išmokyti laisvės
• Paralelinės tikrovės priklauso moterims1
• Lietuvių filmas – "Silverdocs" konkursinėje programoje1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Statyti su žvaigždėmis
• Paulina Pukytė
Geltonas žvirbliukas ir losjonas kūnui
5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Būtinas nieko neveikimas

Paroda Šv. Jono gatvės galerijoje

Neringa Černiauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglė Ganda Bogdanienė. "Labas rytas, mielasis". 2006 m.
R. Mikšionienės nuotr.

Vienintelis dalykas, kuriuo įmanoma užsiimti karštomis vasaros popietėmis – nieko neveikti. Kaitros paklodėje įsuptoje galvoje tuščia kaip galerijų salėse vasarą. Menininkai – ne išimtis. Jų grumtynės su vasaros sąstingiu tampa tikra titanų kova: juk sukurti kažką vizualaus jiems gyvybiškai būtina. Taigi vasarinį nieko neveikimą jie paverčia žaidimu, aplinkos stebėjimu (day-dreaming), refleksija. Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamos kovų tarp menininko prigimties ir tvankaus tingulio kronikos.

Nerūpestingos vasaros iškylos tampa menininko, kaip niekuomet niekuo rimtu neužsiimančio asmens, įvaizdžio ir šiuolaikinio kūrybos proceso analize. Fotografijos, sudėliotos į galvijo pavidalo kompoziciją, šiek tiek primena Jono Meko filmų kadrus, kuriuose nereikšmingi kasdieniai veiksmai tampa svarbia asmeninės istorijos detale. Viename iš J. Meko filmų išnyra frazė "Visi man sako: mokykis, dirbk! O man patinka ilgi pasivaikščiojimai lietuje." Domo Noreikos "Charlotė" (2006) – asmuo (ne visai vyras ir šiek tiek moteris), nuolat persekiojamas visuomenės "i škotu gyvensi..." (arba – iš ko tu gyvensi?) šmėklų, neranda prieglobsčio net tarp berželių, smaližiaudamas tinginio pyragu. Eilinio piliečio nuomone, užsiiminėti menu – tai laisvalaikio leidimas, bet kuo menininkas iš tikrųjų dirba? Nejaugi jis tiesiog užsiima šia "dvasine terapija" ir sėkmingai gyvena iš normalų darbą dirbančių žmonių kišenės? Menininkas – parazitas?

Violetos Laužonytės "Lenktynėse" (2006) pirmauja būtent parazitinis vabalas, išsiveržęs į priekį anksčiau starto. Kai kiti laukia veiksmo pradžios, parazitai nebijo būti apkaltinti taisyklių laužymu, nebijo pirmieji patirti būsimų varžybų su laiku sunkumų bei įgyti kuo drastiškesnės patirties. Taisykles laužo ir Marija Teresė Rožanskaitė, kviesdama žiūrovą pažaisti "klases". Tačiau kur? – ant sienos? Veidrodyje? Savyje? Pasiryžti tokiam šizoidiniam žaidimui galima tik nusivilkus ir už durų palikus savąjį "aš", praradus savo tapatybę kaip vaikystėje, kur kiekvienas galėjo tapti gydytoju, pardavėja ar žurnaliste. "Tai, kas praeityje buvo įmanoma, dabar neįmanoma arba ne visiems įmanoma." Mesti molio šukę į save veidrodyje ir šokti į savo patirtis, judėti po jas atsargiai, neužminant linijų, ir išsilaikyti kuo ilgiau, stumtis kuo toliau, arčiau išpieštos "saulės", kurią pasiekęs laimingai "sudegi". Beprasmis vasaros užsisėmimas – žaidimas savo patirtimis, kuriuo nesukuriama jokio produkto, nepasiekiama jokio tikslo, ir įvyksta tik tau pastebima laiko ir erdvės transformacija. Pokyčiai erdvėje pažįstamus reiškinius paverčia grėsmingais pavidalais. Arba vos įžiūrimais, kaip Valdo Aničo "Rūkas virš upės" (2006). Beformė masė pamažu, bet neišvengiamai užlieja ir skverbiasi tolyn, gilyn upės vaga. Juk šis rūko beformiškumas, neapčiuopiamumas, visų daiktų siluetų iškraipymas įvarė ežiuką rūke (animacinį herojų) į isterinę būseną.

iliustracija
Marija Teresė Rožanskaitė. "Klasės". 2006 m.
R. Mikšionienės nuotr.

Tokią būseną vasarą labiau sukelia ne netikėtas rūkas, o sprangus žadintuvo garsas. Eglės Gandos Bogdanienės "Labas rytas, mielasis" (2006) baltas veltinis moters biustas širdyje nuolat nešiojasi elegantišką žadintuvą, kurio atkaklus tiksėjimas neleidžia užmigti neramiai laukiant, kada ateis skambėjimo valanda. Tai moters laikrodis, vidinis, kurio nereguliuoja net pati jo šeimininkė, kuris išbudina ne tik ją, bet ir artimuosius, besiklausančius jo tiksėjimo priglaudus ausį prie krūtinės. "Labas rytas, mielasis", ir keliasi abu, nesuvokdami, "kam skambina žadintuvas", ir, kaip pridera vasaros popietei, juda prie vandens, kurio tekėjimą jau stebi ir fiksuoja Jurga Trimakaitė. Serijoje "Be įvardinimo" (2004–2006) vandens augalai tampa paslaptingais ornamentais, o sustabdyta vandens tėkmė – monochromine abstrakcija. Panašiu metodu vandenį fiksavęs Alfonsas Budvytis vandens augalus pavertė siurrealistiniais pavidalais, pirmapradėmis faunos ir floros formomis, vengdamas grynai abstraktaus, formalaus sprendimo. Siurrealistines scenas nutapė ir Henrikas Natalevičius, vienoje paveikslo erdvėje jungdamas kelias realybes, visą tikrovę paversdamas teatro scena, kurioje veikia ne tik aktoriai, žiūrovai, bet ir negyvi daiktai, skulptūros. Panašią teatrališką kelių realybių jungtį savo kūryboje taikė ir italų dailininkas Salvatore Fiume, tačiau jungiamų tikrovių ribos čia prasiplečia iki kosminių platybių.

Vasarinį tingulį galima įveikti jo paties veikimo strategijomis – lėtai, atkakliai, nepastebimai. Kaitrią tuštumą galvoje galima užpildyti stebėjimu, žaidimu ir mąstymu. Visai nesvarbu, kad jie nieko neprodukuoja. Svarbiausia – procesas. Menininkai tai žino.

 

Skaitytojų vertinimai


8026. komentaras :-( 2006-07-05 12:37
bla bla bla.... kaip visada nesuprantu kam toki straipsni rasyt, tokius impresionistinius pastebejimus juk kiekvienas geba atlikti tai ,,,jei jau rasoma i spauda, tai kazko brandesnio reiktu

8029. 74712006-07-05 15:22
noretusi is musu menotyrininkiu ir siokios tokios atsakomybes ir tekstu, kuriuose kartais atsirastu kazkokios polemikos, savo nuomones, o ne formalaus parodos ir zymiu pavardziu "atzymejimo" (juk ir Rozanskaite, be saiko darydama bet kur, su bet kuo ir bet ka, nebesirenka ir shudo padaro). labai jau ykiai atrodo dauguma musu rasanciuju ir 7md ir litmenyje inercija, mastymo bandiskumas - kaip visi, taip ir as atmiezhti tokiais nieko nereiskianciais impresionistiniais pasvaiciojimais - papaistymais a la laisvu asociaciju metodu. tai ne menotyra (ir net gi ne kulturnio gyvenimo atspindejimas) tai prostitucija ir nykuma. nejaugi musu menotyrininkes visiskai nepajegios pagimdyti kazkokios idomesnes ir gyvesnes nuomones, kartais ir kritiskesnes, nejau geba gaminti tik tokius "plastikinius" tekstus. Ir, Neringa, ka reiskia tas visiskai nevietoje ir neaisku kam ir ka reiskiantis, vienisas visame tekste "day - dreaming"??? Gal kokia knyga tik ka perskaitete, kurioje sis terminas paminetas??? Nesistenkite pasirodyti protingesne nei esate, kartais kazko neparasant - kur kas protingesni efekta isgauti galima aciu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 75 iš 75 
6:49:29 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba