SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-06-30 nr. 715

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Vedamas muzikinės minties
3

Savaitė 
• Aštuntuosius užbaigus
• Faktai rodo ką kita1
• Cezario grupės vasara2
• Svarbiausiame Čekijos šokio festivalyje – klaipėdietė choreografė
• Aura" festivalyje Vokietijoje

Muzika 
• "Karalius Edipas"
• Juozas Tiškus (1929–2006)1
• Retėjame…
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Černiauskaitė
Trasa
6
• Atviras laiškas redakcijai14
• Skaidra Trilupaitytė
Ekspozicija. Paviljonas. Emisija
• Neringa Černiauskaitė
Būtinas nieko neveikimas
2
• Kristina Pipiraitė
Organinis mirgėjimas
1
• PARODOS

Literatūra 
• Ilgintis didžiojo romano
• VAKARAI

Teatras 
• "Atvira erdvė" – emocinė injekcija šiuolaikiniam teatrui
• Mindaugo karūnavimo diena Užupyje8

Kinas 
 Spike’o Lee keistenybės2
• Kaip išmokyti laisvės
• Paralelinės tikrovės priklauso moterims1
• Lietuvių filmas – "Silverdocs" konkursinėje programoje1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Statyti su žvaigždėmis
• Paulina Pukytė
Geltonas žvirbliukas ir losjonas kūnui
5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Spike’o Lee keistenybės

Pokalbis su amerikiečių režisieriumi

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spike Lee

Keli garsūs režisieriai, tarp jų – Emiras Kusturica, Ridley Scottas, Johnas Woo, Spike’as Lee, – tarptautinės vaikų gynimo organizacijos UNICEF užsakymu sukūrė trumpų kino etiudų ciklą "Visi nematomi vaikai" ("All the Invisible Children", Italija, Prancūzija, 2005). Spike’as Lee buvo atvykęs reklamuoti filmo į Veneciją. Čia su juo susitiko žurnalo "Film" atstovė Mariola Wiktor. Interviu spausdiname sutrumpintą.

Sakoma, kad esi… gana nervingas. Sakoma, kad sumušei Kanų žiuri pirmininkavusį Wimą Wendersą, kai šis neįvertino tavo filmo.

Atsiprašau?

Tai ne viskas. Buvai pasirengęs tą patį padaryti Quentinui Tarantino už tai, kad jis per dažnai vartoja žodį "nigger" filme "Džekė Braun", o aktoriui Charltonui Hestonui po filmo "Baulingas prieš Kolumbiną" palinkėjai kulkos…

Iš kur visa tai žinai? Kas tau pripasakojo? Dėl Wenderso – tai melas! Žiniasklaida be reikalo viską išpūtė. Iki peštynių nebuvo prieita. Tiesiog pasakiau Wendersui, ką galvoju. Tuo viskas ir baigėsi. Kalbu apie filmą "Elgtis teisingai" ("Do the Right Thing"). Tačiau jei žiniasklaida man prikabino peštuko etiketę, prisipažinsiu, kad iki šiol spintoje saugau… kriketo lazdą, ant kurios užrašytas Wenderso vardas (juokiasi). Ne, aš nejuokauju! Tai buvo seniai, prieš kokius penkiolika metų, dabar jau taip nemaištauju, neišsidirbinėju. Gyvenimas mane išmokė, kad apdovanojimai niekada nebūna objektyvūs. O jei kalbėsime apie Tarantino, – priėmiau jo atsiprašymą, bet užtat pats atsiprašiau Hestono. Bet juk tu norėjai manęs kažko paklausti. Drąsiau!

Niekad nieko nevertinau pagal odos spalvą, bet nuvykusi į Niujorką daugelyje viešų vietų – metro, pašte ar banke, kur dirba afroamerikiečiai, – jaučiausi nepageidaujama, nors pati stengiausi būti mandagi su kiekvienu. Gal tai ne visai gerai?

Tai, apie ką kalbi, yra tik viena medalio pusė. Tačiau privalai prisiminti, kad tie žmonės per šimtus metų iš baltųjų sulaukė tiek daug pažeminimų, kad šiandien ne visada pajėgia būti objektyvūs. Savo filmuose kalbėdamas apie rasizmą ir rasinius prietarus, aš neidealizuoju juodaodžių. 1996 m. sukurto filmo "Autobusas" keliaujantys į mitingą prieš rasizmą herojai siekia baltosios keleivių daugumos supratimo ir pagarbos, bet iš savęs to paties pareikalauti nesugeba. Man taip pat nepatinka (ir apie tai kalbu garsiai) juodaodžių susižavėjimas gangsterių kultūra, kurį įkvėpė hippopas.

Nemėgsti hippopo? Ar gerai išgirdau?

Esu gryno repo gerbėjas. Dabar populiarinama mada, liepianti jauniems afroamerikiečiams keiktis kiekviename sakinyje. Reikia viešai rūkyti narkotikus, gerti alkoholį ir laikyti įsitvėrus lytinių organų, nes taip elgiasi geto gangsteriai. Tai kažkokia beprotybė. Stengiuosi parodyti ne "juodą", o sudėtingą žmogaus prigimtį, realistišką gyvenimą.

Ar todėl filme "Visi nematomi vaikai" rodai juodaodžių getą ir jo gyventojus laužydamas visus baltųjų įsivaizdavimus? Gal todėl beviltiškoje, niūrioje ŽIV virusu užkrėstos šeimos istorijoje žiūrovai randa vilties spindulį?

Būtent! Mano filmas – tai paauglės Blankos, narkomanės dukters, gimusios su ŽIV virusu, istorija. Tėvai slepia tiesą apie jos ligą. Herojė atsitiktinai sužino, kad yra viruso nešiotoja. Nepaisant tragedijos, šeima neišyra. Tuos žmones sieja stiprūs emociniai ryšiai. Nors nelaimės nepavyks išvengti, jie stengsis kartu ją išgyventi. Tarp juodųjų taip pat yra tokių žmonių. Panašiai ir su getu, kuris baltiesiems asocijuojasi tik su skurdu, nešvara, narkotikais ir prostitucija. Aš rodau, kad tai – vieta, kurioje taip pat gyvena normalūs, geri, nors ir neturtingi žmonės, kad getas būna spalvingas, o jo gyventojai turi savų mažų džiaugsmų ir laimės akimirkų.

Klausantis tavęs ir žiūrint tavo filmus galima pamanyti, kad augai juodųjų gete arba bent jau "Juodųjų panterų" veikėjų šeimoje…

(juokiasi) Kodėl? Išaugau Brukline ir turėjau visai laimingą vaikystę. Bet suprantu Harlemą ir Bronksą.

Kokią įtaką gyvenimo kelio pasirinkimui turėjo tėvai?

Milžinišką. Ir aš, ir kiti mano šeimos nariai esame labai dėkingi tėvams, kad šie mūsų neatkalbinėjo nuo meno. Mano brolis Davidas yra fotografas, o sesuo Joie ir brolis Cinque rašo scenarijus ir vaidina mano filmuose. Labai svarbu tai, kad abu mano tėvai buvo išsilavinę. Mama, kurios, deja, jau nebėra tarp gyvųjų, dėstė literatūrą ir meną, o tėvas kūrė džiazo muziką. Nežinau, ar tai paveldėjau iš tėčio, ar buvau labai gyvybingas, spontaniškas vaikas, bet būdamas kelių mėnesių taip įsipykau mamai, kad ji pavadino mane Spike’u ("spygliu").

Taip, juk iš tikrųjų vadiniesi ne Spike’as Lee, bet…

Sheltonas Jacksonas Lee! Pamenu, kai man buvo ketveri ar penkeri metai, aš baisiai pasipriešinau mamai, kai ji stengėsi ištraukti mane iš namų į Brodvėjaus spektaklį. Nenorėjau jo žiūrėti. Tačiau mama buvo nepalenkiama. Ji visąlaik skatino mokytis ir skaityti knygas. Net kai studijavau, ji kartais dėl klaidų grąžindavo mano laiškus. Ji taisė juos raudonu rašalu. Abu tėvai mums kalė į galvas, kad jei norime pasiekti sėkmės, privalome būti mažiausiai penkis šešis kartus geresni už savo baltuosius draugus.

Ar jie buvo teisūs?

O, taip! Dabar žinau, kad solidus išsilavinimas, darbštumas, talentas, profesinė pozicija, pasisekimas šou versle ar kine pamažu pralaužia rasinius stereotipus, leidžia išsiplėšti iš skurdo, atveria perspektyvas. Įjungi radiją ir klausaisi Lenny Kravitzo arba Bobo Marley jau nebegalvodamas apie juos kaip apie "juoduosius". Tačiau kai matai juodaodį, kuris stovi gatvėje, keikiasi ir geria alų, paniekinamai apie jį pagalvoji: "Kvailas, nešvarus juodis". Didžiuojuosi ir džiaugiuosi afroamerikiečių sėkme kiekvienoje srityje. Kai mano draugai Denzelas Washingtonas ir Halle Berry gavo "Oskarus", buvau iš tikrųjų sujaudintas, bet tai dar nereiškia, kad didžiųjų Holivudo studijų vadai patikėjo juodųjų aktorių talentu.

O kaip tėvo įtaka? Ar nesvajojai apie džiazo muzikanto karjerą?

Ne, nors jei ne tėvas, gal niekad ir nebūčiau sukūręs vieno pirmųjų savo filmų "Mo’Better Blues". Nuo pat vaikystės gyvenau tarp džiazo muzikantų. Manau, kad visi filmai, kuriuos apie juodaodžius muzikantus kuria baltieji režisieriai, nėra tikroviški. Pasižiūrėjau Clinto Eastwoodo "Paukštį" ir Bertrand’o Tavernier "Aplink pusiaunaktį". Jie portretuoja dekadentus, jų herojai yra tragiškos figūros. Tačiau "Paukščio" herojus Charlie Parkeris buvo labai juokingas tipas. Norėjau parodyti džiugų ir užkrečiantį džiazą, nes tokį jį įsiminiau iš tų laikų, kai mane – ketverių metų berniuką – tėvas pasiimdavo į Bruklino džiazo klubus.

Koks esi tėvas savo vaikams? Ką stengiesi jiems įdiegti?

Mano dukrai Satchel jau vienuolika, o sūnui Jacksonui – aštuoneri. Abu su žmona Tonya rūpinamės, kad jie neleistų pernelyg daug laiko klausydamiesi "nešvaraus" repo, žaisdami kompiuterinius žaidimus ar žiūrėdami televizorių. Kompiuteriai užmuša vaizduotę, o realybės šou rodo žmonėms, kad norint pasiekti sėkmės reikia trupučio laimės ir kad tai visai nesusiję su sunkiu darbu. Nenoriu, kad mano vaikai augtų turėdami tokius įsitikinimus. Kartoju jiems tai, ką man kartodavo mama: "Niekad nebūk iki galo patenkintas ir nesiduok apgaunamas nei lengvų pergalių, nei labai uolių palaižūnų". Pats stengiuosi to laikytis, kartu neatsisakydamas svajonių. Daug džiaugsmo man suteikė kartu su Tonya parašyta knyga vaikams. Satchel ir Jacksonas buvo mūsų pirmieji kritikai. Taip pat džiaugiuosi, kad mano sūnelis, taip pat kaip aš, žavisi krepšiniu ir kad kartu vaikštome į "NY Knicks" rungtynes.

Girdėjau, esą vieną dieną leidai vaikams neiti į istorijos pamoką, kad užuot klausę pamokos jie pasižiūrėtų tavo "Malcolmą X". Tačiau daugeliui baltųjų ir kai kuriems juodaodžiams tas charizmatiškas "Juodųjų panterų" lyderis, kovojęs už afroamerikiečių lygias teises, bet kartu pateisinęs prievartos naudojimą, tapo rasistinės, šovinistinės propagandos sinonimu…

Na žinoma, tuoj išgirsiu, kad esu rasistas, antisemitas ir seksistas. Net nenoriu viso to neigti, nes tai idiotizmas.

Atsiprašau, bet aš to nepasakiau…

Kodėl kai Woody Alleno filmuose vaidina tik baltieji, niekas nesistebi, o kai Spike’as Lee kuria filmą apie juoduosius, jį laiko šovinistu? Ar kai nebežinau kurį kartą paaiškinsiu, kad mano žmona yra žydė, mane pagaliau liausis kaltinę antisemitizmu? Feministėms taip pat žadu pasitaisyti. Iš tikrųjų mano ankstyvuosiuose filmuose moterų personažai nebuvo išbaigti, bet tai dar ne seksizmas. Po filmo "Prekeiviai" ("Clockers") premjeros 1995-aisiais man paskambino iš homoseksualams skirto žurnalo ir paklausė: "Kodėl esi nusiteikęs prieš gėjus? Kai kurie tavo filmų personažai vartoja žodį "Faggot" (pedikas). Man regis, turėtum būti jautresnis tam, ką jaučia gėjai." Tai kažkokia paranoja!

Esi kontroversiškas režisierius, žadini jausmus, o tavo karjera pakeitė juodųjų amerikiečių kino menininkų situaciją. Prisidėjai prie juodaodžių žvaigždžių Denzelo Washingtono, Halle Berry bei Laurence’o Fishburne’o, Samuelio L. Jacksono, Wesley Snipse’o iškilimo. Tai labai daug.

Ko gero, pervertini mane. Iš tikrųjų man pavyko išsaugoti Holivude tam tikrą nepriklausomybę, bet prodiuseriai dėl manęs ypač nekovoja. Jie žiūri į mano filmų žiūrimumo rodiklius ir sako: "Ką gi, Spike’as niekad nesukūrė hito". Tačiau aš neplanuoju trauktis. Už reklaminius ir muzikinius klipus gautus pinigus investuoju į ambicingesnius projektus. Vieną mano naujausių filmų "Savas žmogus" kritikai pripažino artimiausiu pagrindinei srovei, bet aš manau, kad neturiu ko gėdytis. Neišdaviau savo idealų. Stengiuosi reklamuoti jaunus ir gabius juodaodžius aktorius, nes jie turi kinui labai reikalingo spontaniškumo. Iš baltųjų panašiu temperamentu pasižymi tik italai. Ir toliau planuoju kasmet kurti po vieną tikrovišką, nešablonišką filmą apie juodaodžių Bruklino gyventojų gyvenimą.

Tarsi klausyčiausi paties Woody Alleno… Juk žinau, kad esi dažnai su juo lyginamas. Tave vadina "juoduoju Woody Allenu" arba "Bruklino Woody Allenu". Kaip jautiesi tai girdėdamas?

Mėgstu Alleno humoro ir ironijos jausmą, nors jis visiškai kito stiliaus. Bet jei jau kritikai sugalvojo tokią etiketę, tegu taip ir lieka.

Alleno Manheteną ir tavo Brukliną skiria tiltas ir šis tas daugiau. Tačiau jus jungia niujorkietiškas patriotizmas.

Tai tiesa. Šiame mieste gimė dauguma mano filmų. Allenas portretuoja baltąjį, inteligentų Manheteną, o aš – juodąją Bruklino dalį. Jo herojai susitinka elegantiškuose restoranuose ir prestižinėse dailės galerijose, o mano – greito maisto užeigose, mažose kirpyklose, gatvės krepšinio aikštelėse. Kiekvienas mūsų kalba apie pasaulį, kurį pažįsta geriausiai.

Woody Allenas garsėja įvairiomis keistenybėmis. Kokios yra Tavo keistenybės?

Nesu hipochondrikas ir nepanikuoju kylant lėktuvui (juokiasi). Regis, esu garsiausias "New York Knicks" sirgalius. Be to, kai matau ant lovos padėtą kepurę, beveliju neprovokuoti likimo. Tada atsisakau priimti svarbius sprendimus. Tai toks mano mažas asmeniškas prietaras… Na, ir neturiu vairavimo pažymėjimo. Nemoku vairuoti automobilio. Amerikoje tai tikrai labai rimta keistenybė.

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


7992. dean2006-07-03 21:11
"Na, ir neturiu vairavimo pažymėjimo. Nemoku vairuoti automobilio." Juokingiausia, kad Spike nusifilmavo reklaminiame klipe, kuriame jis vairuoja naujausios laidos automobili. Tame reklaminiame klipe jis lenktyniauja su beisbolo zvaigzde Derek`u Jeter`iu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 75 iš 75 
6:49:19 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba