SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-11-23 nr. 778

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Renata Dubinskaitė
Praeities ateitis ir dokumentinė fikcija
8

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Pasakų princas prie fortepijono
1
• Edmundas Gedgaudas
Vykdant muzikos valią
7
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Muzikos enciklopedija ilgam gyvenimui
2
• Vaiva Mažulytė
Subjektyvi recenzija
31
• II tarptautinis operos kritikų seminaras „Dramma per musica“
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Ką jie veikia visą dieną
66
• Ona Mažeikienė
Dailės riteris
6
• Kaune prasideda meno bienalė „Textile 07“1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Teatro bendruomenės kreipimasis į Lietuvos politikus
• Živilė Ramoškaitė
Dienoraštis kaip džiaugsmo penas
• Vilmantas Juškėnas
Teatras naujose erdvėse
• „Sevilijos kirpėjas“ Kauno muzikiniame teatre1
• Įkurta Šiuolaikinio šokio asociacija
• Eimunto Nekrošiaus teatras Belgijoje
• „Atviras ratas“ vaidins Suomijoje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Akistatos su tikrove ir istorija
 Pasaulio nepasirinksi
• Be pusiausvyros1
• „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ Maskvos festivalyje
• Lietuvos kino politikos aspektai viešoje diskusijoje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Vidaus reikalų ministerija skelbia konkursą

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

E.redakcijos skelbimai 
• RYTŲ MUZIKOS FESTIVALIS
• Paskaitų ciklas „Kelionės semiotika“1

Kinas

Pasaulio nepasirinksi

Filmas „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ jau Lietuvoje

[skaityti komentarus]

iliustracija

Filmas „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ („Obsluhoval jsem anglického krćle“, Čekija, 2006) tapo legenda dar keleri metai prieš premjerą šių metų Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, kur jam savo prizą atidavė kino kritikai. Vieno asmeniškiausių garsaus čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo romano ekranizacija įaudrino ne tik Čekijos viešąją nuomonę. 1998 m. Karlovy Varų festivalyje režisierius Jirī Menzelis sumušė žiuri narį Jirī Sirotką už tai, kad šis nusipirko ekranizavimo teises už 25 tūkstančius kronų, o paskui jas pardavė televizijai už 4 milijonus. Hrabalas žinojo, kad niekas geriau už Menzelį nesugebės suprasti jo pasaulio, ir parduodamas teises gavo Sirotkos pažadą, kad būtent Menzelis perkels Prahos kelnerio nuotykius į kino juostą. Tačiau Sirotka nesirengė vykdyti pažado.

Hrabalas ir Menzelis bendravo per 30 metų, bet taip ir nepradėjo sakyti vienas kitam „tu“. Iki Hrabalo mirties Menzelis sukūrė penkis filmus pagal jo knygas. 1968 m. jų filmas „Specialiosios priežiūros traukiniai“ buvo apdovanotas „Oskaru“. Režisierius su kaupu užmokėjo už meilę rašytojo prozai – po filmo „Vieversiai ant siūlų“ ne vienerius metus jam buvo uždrausta kurti, o filmas atsidūrė „ant lentynos“. „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ laukė ekranizavimo keliasdešimt metų.

Filmo herojus Janas Ditė išeina iš kalėjimo, praleidęs jame penkiolika metų. Jis apsigyvena apleistame name prie Vokietijos sienos. Kaime kažkada gyveno vokiečiai, bet po karo jie buvo iškeldinti. Janas prisimena laikus, kai jis buvo jaunas kelneris, aistringai siekęs moterų meilės ir milijono. Jis buvo talentingas kelneris, aistringas meilužis ir mokėjo „daryti pinigus“. Kai valdžią užėmė raudonieji, Janas Ditė jau buvo milijonierius, mat jo žmona vokietė Liza iš karo Lenkijoje grįžo su vertinga pašto ženklų kolekcija. Tačiau tikrą laimę Janas Ditė suranda tada, kai susitaiko su likimu ir suvokia, kad jo nelaimė ir buvo jo tikroji laimė. Likęs vienišas ir neturtingas jis supranta, kad sėkmė, malonumai ir turtai tikrai laimės nesuteiks.

Menzelis ir šiame filme gina mažąjį žmogų, įpainiotą į istorijos verpetus. Ditė iš paskutiniųjų vejasi savo laimę, net susitepa kolaboravimu su naciais. Virtuoziškas filmo ritmas, kurį tik paryškina baletą primenantys kelnerio pasažai restorano salėje, Rabelais vertos malonumų (maisto ir kūniškų) ragavimo scenos, burleska trykštantis humoras ir liūdna išpažinties intonacija visai neprimena moralitė, kurio gali tikėtis iš filmo siužeto. Režisierius puikiai perteikia mažo žmogaus likimo ironiją ir visos tautos mentalitetą, kurį atskleidžia tarsi atsitiktinė herojaus frazė: „Mes nekovojame“. Galima tik pavydėti čekams kritiškumo ir distancijos, iš kurios jie sugeba pasižiūrėti į save.

Pateikiame 1989 m. parašytą Bohumilo Hrabalo (1914–1997) pasakojimą apie tai, kaip jis rašė „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ (beje, knyga išleista ir lietuviškai), ir Jirī Menzelio prisiminimus.

Bohumil Hrabal: Šioje knygoje aš sukaupiau žmonių pokalbius. Mane tai visada žavėjo ir žavi iki šiol. Galima pasakyti, kad mano būdas kalbėti ir rašyti yra glaudžiai susijęs su smuklėmis. Kelneriai visada buvo mano draugai ir jais yra iki šiol. Su savo žmona, kurią tada vadinau Pipsi, susipažinau, kai ji dirbo kasininke „Parīž“ viešbutyje. Ateidavau pas ją, o ji sėdėdavo restorano virtuvėje ir viskas, kas iš ten išeidavo, pereidavo per jos rankas. Mes susituokėme, kartu gyvenome dvidešimt penkerius metus. Ji pakeitė darbą – pardavinėjo viščiukus ties Jindrišskos ir Panskos gatvių kampu, „Palace“ viešbučio restorane. Jos dėka aš visada turėjau ryšį su ta atmosfera, su ta savimone, kuri skleidžiasi tarp smuklės ir restorano. Manyčiau, kad būtent ten, nepriklausomai nuo mano valios, ir „išsitepliojau“ viskuo, apie ką ten būdavo pasakojama.

Nuo pat jaunystės vaikščiojau į Libnės užeigas ir kavines. Paskui žmonos valia pažinau restoranus, o dar vėliau ir Prahos smukles. Per visus tuos metus sužinojau daugybę istorijų, daugybę įvykių, daugybę smulkmenėlių.

iliustracija

Vieną kartą nuėjau išgerti alaus į tokio mažo miestelio Sadsky viešbutuką „Žydroji žvaigždė“. Restorano vadovas turėjo įprotį plepėti su savo klientais. Jis ėmė pasakoti apie tai, kaip pradėjo savo karjerą pardavinėdamas dešreles Časlavo stotyje. Naktį grįžau namo, bet kitą dieną tas pokalbis – visai menkas įvykis – staiga sugrįžo. Tarsi kas nors būtų trinktelėjęs kinų vazą: ji visa pradeda skilti ir galiausiai subyra. Po to „trinktelėjimo“ „Žydrojoje žvaigždėje“ kitą dieną atsisėdau prie rašomosios mašinėlės, įdėjau popieriaus lapą, pradėjau rašyti ir rašiau, kol nebaigiau.

Pirmieji dešimt puslapių kėlė vis naujas asociacijas. Mane turėjo stumti rašyti kažkoks įžūlumas ir mistifikavimo pomėgis. Rašiau ilgai, manęs tada niekas nelankė, taigi rašiau aštuoniolika dienų. Ir viskas, knyga buvo baigta. Reikėjo tik paimti žirkles, sukarpyti ir sujungti.

Žinojau, kaip lengva ir paprasta rašyti filmo scenarijų, ir būtent taip parašiau „Aš aptarnavau Anglijos karalių“. Receptas labai paprastas: paprasčiausiai reikia turėti milžinišką gausybę istorijėlių, o paskui jas sujungti ir pasinaudojus fikcija surasti bendrą vardiklį. Pasirodo, kad niekalai, kuriuos žmonės pliurpia kavinėse, turi prasmę ir gali sukurti kažką, ką vadiname literatūra.

Jirī Menzel: Bohumilas Hrabalas, be abejo, yra vienas didžiausių šiuolaikinių Europos rašytojų. Bet kartu jis yra labai čekiškas, jo kūryboje skamba geriausios čekų literatūros tradicijos. Tai, kaip Bohumilas Hrabalas mato pasaulį, savo laiką, 7-ojo dešimtmečio viduryje paveikė visą mano kartą.

1965 m. septyni jauni kino kūrėjai atidavė pagarbos duoklę Hrabalui. Jie sukūrė pagal Hrabalo apsakymus novelių filmą „Perlai dugne“. Mano laimė, kad buvau tarp jų. Nors buvau jauniausias ir labiausiai nepatyręs kine, mano novelė „Pono Baltazaro mirtis“ sulaukė didžiulio pasisekimo. Man buvo pasiūlyta kurti filmą pagal apsakymo „Specialiosios paskirties traukiniai“ rankraštį.

Filmas 1968 m. buvo apdovanotas „Oskaru“ geriausiam užsienio filmui ir daugeliu kitų prizų. Po šio filmo labai susidraugavau su ponu Hrabalu ir galėjau vėl ekranizuoti jo knygas. Vykstant Prahos pavasariui mes kartu rašėme scenarijų pagal jo knygos „Parduosiu namą, kuriame jau nebenoriu gyventi“ apsakymus. Filmas „Vieversiai ant siūlų“, kurį mums pavyko baigti 1969-ųjų vasarą, daug metų buvo uždraustas. Galėjome jį parodyti žiūrovams tik 1989 m. lapkritį. Kai pagaliau įvyko premjera, filmas gavo Berlyno kino festivalio „Sidabrinį lokį“.

Sovietų okupacijos pradžioje, po 1968-ųjų, mums buvo uždrausta bendradarbiauti. Filmas „Kirpimas“ atsirado tik 1980 m. ir buvo apdovanotas Venecijos festivalyje. Savo laiku Čekoslovakijoje jis mušė visus populiarumo rekordus. Kaip paaiškėjo, paskutinis mano bendradarbiavimo su Bohumilu Hrabalu vaisius buvo apsakymų iš rinktinės „Snieguolės šventė“ ekranizacija. Filmas „Kaimeli tu mano gimtasis“ liko žinomesniųjų šešėlyje, bet aš manau, kad jo atmosfera yra artimiausia ponui Hrabalui.

Nuo pirmo susitikimo su Bohumilo Hrabalo proza pamilau jį ir gerbiau kaip autorių. Niekad neketinau ekrane rodyti tik spalvingą jo prozos iliustraciją, visada stengiausi kuo geriau išreikšti ir išsaugoti jo pasakojimo atmosferą ir išversti į kino kalbą jo rašymo stilių. Iš tikrųjų norėjau tarnauti didžiam autoriui, kad su jo kūryba galėtų susidurti kuo daugiau žmonių – kino ir televizijos žiūrovų. Taigi jau trisdešimt metų mano kūryba yra persmelkta Bohumilo Hrabalo prozos.

Manau, kad romanas „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ yra viena aukščiausių jo viršūnių. Tą istoriją – vieną likimą, kuriame atsispindi naujieji laikai ir didelė XX a. istorijos atkarpa – norėjau perteikti taip, kad pirmiausia išsaugočiau poetišką, bet visiškai nesentimentalią Hrabalo refleksiją apie pasaulį, kuriame mums teko gyventi.

Pagal reklaminę filmo medžiagą parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
6:48:50 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba