SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-09-05 nr. 813

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Atvira erdvė ant vandens
19

Savaitė 
• Lietuvos šokis – tarptautinėje mugėje
• Festivalis „Griežynė“

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Muzikos atradimai
• Jurgita Mieželytė
Vasaros atbalsiai
1
• Torūnės simfoninis orkestras Lietuvoje
• Lietuvos nacionalinė filharmonija4

Dailė 
• Rūta Jakštonienė
Ironiški, į mus panašūs personažai
4
• Ieva Dilytė
Karmino politika
14
• PARODOS

Literatūra 
• Vakarai

Teatras 
 Tarp scenos ir ekrano1
• Daiva Šabasevičienė
Gyvenimo ratas vandens ir dangaus fone
• 20-asis Vilniaus mažojo teatro sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tapatybė ir tremtis
1
• Savanoriškas idiotizmas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Vasaros pabaiga (Vilniuje)
3
• Paulina Pukytė
Išorė ir vidus
7

Pasaulyje 
• Šventosios maišto knygos1

Diskusijos 
• INFORMACIJA APIE SKULPTŪRINIŲ MENINIŲ AKCENTŲ SUKŪRIMO PROJEKTO KONKURSĄ2

Anonsai 
• Meniškos sielos traukia Šiaurės link

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Tarp scenos ir ekrano

Vaivai Mainelytei, švenčiančiai jubiliejų

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vaiva Mainelytė (Jurga) filme „Velnio nuotaka“, 1974 m.

Teatro, kino ir televizijos aktorė Vaiva Mainelytė rugsėjo 5 d. švenčia gražų jubiliejų. Režisieriaus Juozo Rudzinsko auklėtinė į Lietuvos teatro sceną atėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir daugiausiai atidavė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui.

Sukūrusi dešimtis pagrindinių vaidmenų, V. Mainelytė žiūrovams įsiminė kaip klasikinės ir šiuolaikinės Europos dramaturgijos vaidmenų atlikėja – Fru Serbiu ir Ela Reinheim (Henriko Ibseno dramose „Laukinė antis“ ir „Junas Gabrielis Borkmanas“), Ledi Tyzl (Richardo Sheridano „Intrigų mokykloje“), Margarita (Tennessee’io Williamso „Katėje ant įkaitusio skardinio stogo“), Ismenė (Jeano Anouilh’aus „Antigonėje“)... Ryškūs aktorės vaidmenys lietuviškos dramaturgijos pastatymuose – Beatričė Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“, Milda Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ .

Didžiulį populiarumą aktorei pelnė vaidmenys kine – tyra, lyriška Morta Balio Bratkausko režisuotame televizijos filme „Tadas Blinda“, o ypač – žavioji liūdno likimo Jurga Arūno Žebriūno miuzikle „Velnio nuotaka“. Regimantas Adomaitis, su kuriuo sukurtas ne vienas vaidmuo teatre ir kine, kolegei negaili komplimentų: „Vaiva – nuostabi moteris: nuoširdi, atvira, be jokių gudravimų. Ji puiki partnerė, todėl su ja vaidinti labai smagu. Ji niekada į tave nepažiūrės ironišku, piktu žvilgsniu, kas aktoriams ne taip jau reta. Ne vienas mano personažas buvo ją įsimylėjęs...“

Pastaraisiais metais aktorės kūrybiniame kelyje ryškūs sudėtingi, brandūs vaidmenys: Felimonija Žemgirdienė Juozo Glinskio epinėje dramoje „Vieno tėvo vaikai“, Motina Rainerio Wernerio Fassbinderio dramoje „Laisvės kaina“ („Juodoji našlė“). Šis režisierės Yanos Ross spektaklis – vienas naujausių Nacionalinio dramos teatro repertuare – skiriamas Vaivos Mainelytės jubiliejui. Mėgstamos aktorės gerbėjų laukiame „Juodosios našlės“ spektaklyje spalio 23 dieną.

Daiva Šabasevičienė

Aktoriaus gyvenimą scenoje nulemia daug kas. Ir teatras, į kurį patenka, ir miestas, kuriame apsigyvena. Dar didesniu mastu jo kūrybą lemia režisūra, su kuria neišvengiamai ir kiekviename spektaklyje susiduria.

Tuo tarpu Vaivos Mainelytės kūrybinį likimą lėmė dar kitkas, sakyčiau, pati gamta – aktorės grožis, jos išskirtiniai duomenys – nepaprastas švelnus moteriškas patrauklumas, klasikiniai veido bruožai, dailus stotas. Moters grožis savaime yra didelė vertė ir turtas. Pro gražią moterį šiaip sau nepraeisi. Nepraeisi nepastebėdamas ir ypatingo Vaivos Mainelytės patrauklumo. Scenoje grožis keleriopai sustiprėja ir ypač paveikus. Ši gamtos dovana, galima sakyti, nulėmė Vaivos Mainelytės aktorinį likimą. Daugelis teatro režisierių neabejodami skyrė jai jaunų merginų vaidmenis, o aktorės švelnumas, moteriškas grakštumas ir dailumas darė jas ypač patrauklias, simpatingas, viliojančias. Gal Vaivai Mainelytei ir nelengva buvo susidūrus su panašiais savo herojų sceniniais charakteriais kaskart rasti naujų spalvų, bet aktorė visuomet to siekė, ieškojo dramatiškesnių bruožų. Tokia buvo jos jaunutė, viskuo tikinti Beatričė Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“ (Šiaulių dramos teatras, 1968), Milda spektaklyje pagal Jono Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ (Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, 1975).

Šia prasme ir režisūra kartais siekė išvaduoti Vaivą Mainelytę iš žanrinės nelaisvės varžtų – iš gražuolės stereotipo. Aktorei labai padėjo ir Irena Bučienė, ir Rimas Tuminas, ir Algirdas Lapėnas. Irenos Bučienės spektakliuose Vaiva vaidino du itin svarbius sau vaidmenis – Ismenę Jeano Anouilh’aus „Antigonėje“ (1978) ir tarnaitę Duniašą Antono Čechovo „Vyšnių sode“ (1978).

Jos Ismenę, Antigonės seserį, ir dabar matau. Akinamai graži, tarsi atgijusi antikinė skulptūra, įsisiautusi į baltą chitoną, liauno grakštaus kaklo, šviesūs plaukai sukelti į puošnią graikišką šukuoseną. Tas pribloškiantis išorinis grožis ir drauge kažkoks jos charakterio trapumas – įtampa, baimė, netikrumas palyginti su ryžtinga jos seserimi Antigone – Egle Gabrėnaite, puikiai kontrastavo spektaklyje. Vaivai Mainelytei, atrodo, visai nesvetimi buvo ir komiški vaidmenys. Tačiau jos herojų komiškoji spalva buvo švelni, sakyčiau, pastelinė, persmelkta lyrine intonacija. Tokia buvo jos naivi tarnaitė Duniaša, paskendusi savo svajonėse; atlapaširdė dvarininkė Mamajeva spektaklyje „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“ (1984).

Tikras netikėtumas laukė aktorės, kai Rimo Tumino spektaklyje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (1983) ji gavo pagrindinį vaidmenį – aštrią, ekspresyvią Margaretą. Tokio agresyviai dramatiško charakterio aktorei ligi tol dar nebuvo tekę vaidinti. Tuminas davė jai galimybę išbandyti save. Režisierius tarsi supriešino Vaivos grožį su išdraskyta jos herojės siela, visais jai tekusiais šeimyniniais smūgiais, ir Vaiva kuo puikiausiai įveikė šį barjerą.

Peržvelgusi aktorės vaidmenų sąrašą, galvoju, kad režisieriai vis dėlto nesuteikė artistei itin daug progų atverti savo natūrą, nepasinaudojo jos spindinčiu grožiu, kuris ypač galėjo sužėrėti užsienio klasikoje. Kas, jei ne Vaiva Mainelytė, galėjo suvaidinti ir Džuljetą, ir Ofeliją, ir Beatričę, ir Kordeliją? Niekas, deja, nepasiūlė, nepabandė...

Laimei, liko du žavingi jos vaidmenys kine – šelmiška ir lyriškai trapi gražioji Jurga „Velnio nuotakoje“ (rež. A. Žebriūnas, 1974) ir švelnioji Morta telefilme „Tadas Blinda“ (rež. B. Bratkauskas, 1972).

Gal tais savo pamąstymais apie aktorės likimą ir užgavau jos širdį, sudirginau. Bet padariau tai tik norėdama pabrėžti, kad išskirtiniai aktoriaus duomenys itin brangintini. Šiuo atveju – Vaivos Mainelytės grožis ir jos moteriškas žavesys. Kas pakovos už aktorę? Vaiva Mainelytė – ne iš „karingųjų“. O tai tik dar labiau ją puošia...

Irena Aleksaitė

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
6:47:56 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba