SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-09-05 nr. 813

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Atvira erdvė ant vandens
19

Savaitė 
• Lietuvos šokis – tarptautinėje mugėje
• Festivalis „Griežynė“

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Muzikos atradimai
 Jurgita Mieželytė
Vasaros atbalsiai
1
• Torūnės simfoninis orkestras Lietuvoje
• Lietuvos nacionalinė filharmonija4

Dailė 
• Rūta Jakštonienė
Ironiški, į mus panašūs personažai
4
• Ieva Dilytė
Karmino politika
14
• PARODOS

Literatūra 
• Vakarai

Teatras 
• Tarp scenos ir ekrano1
• Daiva Šabasevičienė
Gyvenimo ratas vandens ir dangaus fone
• 20-asis Vilniaus mažojo teatro sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tapatybė ir tremtis
1
• Savanoriškas idiotizmas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Vasaros pabaiga (Vilniuje)
3
• Paulina Pukytė
Išorė ir vidus
7

Pasaulyje 
• Šventosios maišto knygos1

Diskusijos 
• INFORMACIJA APIE SKULPTŪRINIŲ MENINIŲ AKCENTŲ SUKŪRIMO PROJEKTO KONKURSĄ2

Anonsai 
• Meniškos sielos traukia Šiaurės link

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Vasaros atbalsiai

Tarptautinį muzikos ir ekologijos festivalį „Nepaklusniųjų žemė“ prisimenant

Jurgita Mieželytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Festivalio atidarymo koncerto repeticija. Scenoje „Nepaklusnieji“ bei M. Rostropovičiaus fondo ir Nacionalinės moksleivių akademijos dalyviai, dir. Mirga Gražinytė

Nors vasara pamažėl traukiasi užleisdama vietą pirmuosius ženklus jau rodančiam rudeniui, jos saldus prisiminimas ir įspūdžiai dar ilgai lydės ir šildys vėstančiais ir tamsėjančiais vakarais. Savaime suprantama, vasarą stengiamės pailsėti fiziškai, pasisemti įspūdžių iš kelionių po savą ar svečias šalis, sukaupti jėgų naujiems darbams. Dar smagiau, jei prisimename pailsinti ne tik kūną, bet ir sielą – paimdami į rankas knygą, nueidami į parodą, spektaklį, koncertą. Juolab kad festivaliai lyg geroji bacila pasklinda po Lietuvos kurortus, kur į bendrą visumą susilieja poilsiautojai iš įvairių Lietuvos kampelių. Poreikiai skirtingi, pasiūla taip pat. Vieną tokių festivalių teko „stebėti“ bei juo „kvėpuoti“ ir šių eilučių autorei.

Taigi: veiksmo vieta – Kuršių nerija. Laikas – liepos 6–13 dienos. Pavadinimas – Tarptautinis kamerinės muzikos ir ekologijos festivalis „Nepaklusniųjų žemė“. Veikėjai – ansamblis „Nepaklusnieji“: Rokas ir Sonata Zubovai (fortepijonas), Mia Cooper (smuikas, Anglija), Robertas Bliškevičius (altas), Mindaugas Bačkus (violončelė), Andrius Radziukynas (fleita), Rogeris Vigulfas (klarnetas, Norvegija), Ieva Sipaitytė (smuikas), Vytautas Mikeliūnas (smuikas), bei vis didėjantis bent laikinai „nepaklusnumu“ užsikrečiančių draugų būrys – Mirga Gražinytė (dirigentė), Gintarė Skerytė (sopranas), Raimondas Sviackevičius (akordeonas), Julius Černius (klarnetas), Tomas Collingwoodas (violončelė, Anglija), Steinas Skjervoldas (baritonas, Norvegija). Prie „Nepaklusniųjų“ būrio jau ne pirmus metus prisijungia ir M. Rostropovičiaus fondo bei Nacionalinės moksleivių akademijos dalyviai.

Turiu prisipažinti, kad apie festivalį žinojau tik iš nuogirdų bei pasakojimų, kurių dauguma buvo intriguojantys ir žadinantys smalsumą. Muzika ir ekologija? Premjeros? Parodos? Šiukšlių akcija? Eksperimentinis muzikos ir teatro lydinys? Šie žodžiai „užkabino“ ir neleido suabejoti, kad savaitė bus kupina netikėtumų. O jų tikrai netrūko. Aštuonios dienos, aštuonios skirtingos programos. Skirtingos savo stilistika, derinimo principu, žanru, sudėtimi – ko jau ko, bet įvairovės festivaliui tikrai netrūko, net pati įnoringiausia publika galėjo atrasti kažką sau įdomaus ir aktualaus.

Muzika. Kuo išsiskyrė šių metų programa? Vienas iš esminių „Nepaklusniųjų žemės“ bruožų – gausiai skambanti šiuolaikinė muzika. Nepaklusnumas snobizmui, pataikavimui? Kad ir kaip ten būtų, nesiveldami į polemiką, kokia muzika vadintina šiuolaikine, tiesiog pažvelgę į programas pamatytume, kad beveik visuose koncertuose skambėjo nors po vieną kūrinį, sukurtą XX a. II pusėje. Gali pasirodyti, kad tokia „rimta“ programa ne itin dera su atostogaujančių ir pramogaujančių poilsiautojų nusiteikimu. O kas pasakė, kad šiuolaikinė muzika būtinai turi būti „rimta“ ir „solidi“, „sunki“? Festivalyje ji buvo visokia – nuotaikinga, romantiška, iliustratyvi, pašėlusi liepos 6 d. festivalio atidarymo koncerte, skirtame Lietuvos valstybės dienai (skambėjo M.K. Čiurlionio, B. Kutavičiaus, A. Malcio, K. Vasiliauskaitės, J. Mieželytės bei N. Sinkevičiūtės kūriniai), gili ir filosofiška, liečianti globalius klausimus apie būtį, gyvenimo prasmę ir vertybes, išlikimą koncerte „Svajonės daigas“ (liepos 9 ir 10 d.), kur skambėjo O. Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“ ir L. Laitman vokalinis ciklas (M. Cooper, R. Vigulfas, T. Collingwoodas, S. Skjervoldas, S. Zubovienė), skirtas genocido aukoms atminti (beje, šis ciklas savaip susijęs su Lietuva: ciklo poetas Abraomas Suckeveris eiles sukūrė Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus gete, o kompozitorės L. Laitman seneliai buvo Lietuvos žydai, emigravę į JAV). Festivalio atidarymo koncertas negalėjo neužkrėsti jaunatvišku polėkiu, mat jame „Nepaklusniųjų“ branduolio gretas papildė ir M. Rostropovičiaus fondo auklėtiniai (tad ansamblis išaugo iki orkestriuko) bei Nacionalinės moksleivių akademijos dalyviai, trumpam iškeitę fizikos, chemijos, ekonomikos vadovėlius į chorines partitūras ir per porą savaičių tapę darniu dirigentės M. Gražinytės vadovaujamu choru. Beje, muzikavimas su jaunimu nėra atsitiktinumas, o veikiau tampa tvirta tradicija: prieš porą metų festivalyje dalyvavo LMTA styginių kvartetas, o pernai ir šiemet buvo rengiami koncertai, taip pat dalijamasi patirtimi, žiniomis ir meile muzikai su M. Rostropovičiaus fondo auklėtiniais. Kartu repetuojant, diskutuojant, klausantis kartais tikrai aistringų diskusijų dėl tam tikros frazės interpretacijos ar artikuliacijos, o svarbiausia – matant neblėstantį patyrusių muzikų degimą muzika, galima išmokti nė kiek ne mažiau, nei diena iš dienos lavinant techniką. Tokio bendradarbiavimo kulminacija buvo koncertas „Nepaklusniųjų akademija“, kur skambėjo J. Haydno, E. Griego, M. Ravelio, V. Barkausko bei D. Milhaud kūriniai.

Ypatinga atmosfera tvyrojo ir koncerte „Viena. Miesto atspindžiai“. Šiame koncerte skambėję kompozitoriai vienaip ar kitaip turėjo ryšį su muzikos Meka – Viena. Tai W.A. Mozartas, L. van Beethovenas, F. Schubertas, H. Wolfas, A. Bergas bei E. Krenekas. Šio vakaro muzikantai J. Černius, R. Bliškevičius, S. Skjervoldas ir R. Zubovas kreipėsi į klausytojus ypač intymiai, sukauptai. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje ir vyko koncertas, rodos, kiekvieną garsą „įkrovė“ ypatinga energetika, neleidusia nė akimirkai mintimis nuklysti į kasdienybę. Beje, festivalio organizatoriai tikrai tinkamai parinko erdves koncertams – šioje bei Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje skambėję kūriniai bent valandėlei sugebėjo sustabdyti laiką, tarytum pakylėjo arčiau tobulybės.

Festivalio programą papuošė du „lengvesni“ koncertai: „...šiek tiek kitaip... improvisione...“ (dalyviai – G. Skerytė, V. Mikeliūnas, R. Sviackevičius ir M. Bačkus) bei muzikos ir kino projektas „Cinemusique. Charlie Chaplin XXI“, kuriame skambėjo Ch. Chaplino filmuose girdėtos muzikos fragmentai ir specialiai šiai programai sukurtas Ž. Martinaitytės „Mosaic. A tribute to Charlie“ (dalyviai – „Nepaklusniųjų“ branduolys ir baritonas S. Skjervoldas). Šiuose koncertuose sužavėjo muzikantų gebėjimas reaguoti į mažiausius kolegų energetinius virpesius, „gyvas“ ir išraiškingas nuolatinis dialogas. Išties įdomu buvo stebėti, o kartais gal net tapti muzikantų improvizacijų dalyviais: klausytojai turėjo progą pajusti, kaip kūryba vyksta čia pat, šią akimirką.

„Nepaklusniųjų“ neklusnumas dažnai su metais atsirandančiam sustabarėjimui ir kūrybiniam tinguliui jau antri metai itin ryškiai atsiskleidžia muzikantams noriai eksperimentuojant ir drąsiai priimant iššūkius mažiau pažįstamoje srityje – jungiant muziką ir teatrą. Nors šis duetas nuolatos neatsiejamai žengia pačiais įvairiausiais deriniais, vis dėlto įprasta, kad vaidyba užsiima aktoriai ar solistai, muziką palikdami „akompanuojantiems“ instrumentininkams. Šiuo atveju patys muzikantai ir grojo, ir vaidino. Festivalyje buvo parodytas muzikinis spektaklis „Pero Giunto sugrįžimas“ pagal H. Ibseno dramą ir E. Griego muziką (premjera įvyko š. m. vasario 2 ir 3 dienomis Vilniuje, „Lėlės“ teatre). Režisuoti spektaklį „Nepaklusnieji“ pasikvietė V. Masalskį (scenografija – R. Valčik, šviesų dizaineris – V. Jančiauskas), o šis pasiūlė išties netradicinę „Pero Giunto“ interpretaciją. Įspūdį dar labiau sustiprino tai, kad vaidinama buvo iš instrumentų sukurtomis lėlėmis. Galbūt spektaklis paliko neatsakytų klausimų, bet nuo pat pirmų iki paskutinių akimirkų prikaustė žiūrovų dėmesį ir privertė patikėti, kad Pero Giunto užduodami klausimai yra savaip aktualūs kiekvienam iš mūsų.

Ekologija. Ši festivalio „Nepaklusniųjų žemė“ dalis, prisipažįstu, man buvo mažiausiai pažįstama. Į įprastus muzikos festivalius einama klausytis muzikos, ekologiniuose renginiuose galima tikėtis informacijos apie ekologinę padėtį, dažnai – įsigyti ekologiškų produktų, apžiūrėti parodą ekologijos temomis. „Nepaklusnieji“ prie ekologijos temos prisilietė trejopai: bendradarbiaudami su Didžiosios Britanijos ambasada Lietuvoje surengė parodą „Smarki liūtis“, eksponuotą Nidoje ir Smiltynės gaisravietėje, ekologinio meno plenerą Juodkrantėje ir ekologinę akciją.

Paroda „Smarki liūtis“ – tai fotografo Marko Edwardso užfiksuoti kadrai, iškalbingai papildomi Bobo Dylano dainos „A Hard Rain’s A-Gonna Fall“ eilutėmis. Nuotraukos atspindi autoriaus įspūdžius aplankius daugiau nei 150 pasaulio šalių ir įamžinus įvairius žmogaus ir gamtos susidūrimo atvejus, kartais tragiškus neapgalvotos žmogaus veiklos padarinius. Simboliškas sutapimas, kad paroda vyko kaip tik tuo metu, kai virė karštos diskusijos dėl Kuršių nerijoje vykstančių nelegalių statybų, ateities planų Nacionaliniame parke.

Ekologinis pleneras, vykęs liepos 7–9 d. Juodkrantėje, buvo skirtas jauniesiems poilsiautojams ir Neringos vaikams. Visi norintieji buvo kviečiami stoti į L. Rėzos kultūros centro menotyrininkės R. Pečiukonytės vadovaujamas gretas ir tapyti tema „Gyvybės lietus“. Mažųjų įtraukimas į ekologinę programą, supažindinimas su gamta, skatinimas ją matyti kaip brangintiną ir saugotiną, o ne tik kaip neišsenkantį vartojimo klodą, teikia vilčių, kad galbūt kada nors kas nors šiukšlę pakels, o ne numes.

Originali ir įdomi jau ne pirmus metus rengiama ekologinė akcija, vykstanti viso festivalio metu: poilsiautojai ir nuolatiniai Neringos gyventojai yra kviečiami prisijungti švarinant šį unikalų gamtos kampelį. Kiekvienas, pririnkęs šiukšlių maišą paplūdimio ar kitose poilsinėse zonose ir pristatęs jį į nurodytas vietas, turėjo galimybę gauti nemokamą kvietimą į bet kurį festivalio koncertą. Nors šiemet ši akcija buvo kiek mažiau pastebima, vis dėlto atsirado būrelis paauglių, iš peties pasidarbavusių Juodkrantės paplūdimyje ir pririnkusių net 60 maišų šiukšlių.

Festivalį vainikavo baigiamasis performansas-akcija-instaliacija Didžiojoje Smiltynės gaisravietėje. Šį renginį sudėtinga apibūdinti dėl jo netradicinio „formato“: išdegusio miško erdvėje išsibarstę muzikantai kiekvienas savaip daugiavalandiniu laisvu būgnijimu išreiškė savo jausmus ir mintis apie trapią, taip lengvai žmogaus veiklos pažeidžiamą gamtą. Šis vyksmas, manyčiau, gerokai skyrėsi nuo tradicinio koncerto, nes neliko tradicine prasme suvokiamo atlikėjo ir klausytojo santykio. Atlikėju tapo kiekvienas, vaikščiojantis po gaisravietę, apžiūrinėjantis parodą „Smarki liūtis“, kartkartėmis sustojantis įsiklausyti į girdimus aplinkos garsus ir būgnijimą, galbūt ir pats įsiliedamas į šį savitą Rekviem sudegusiam miškui.

Taigi 4-asis tarptautinis kamerinės muzikos ir ekologijos festivalis „Nepaklusniųjų žemė“ paliko įvairaus, turiningo, aktualaus Kuršių nerijai ir visiems mums muzikinio ekologinio įvykio įspūdį. Rengėjai nuo pat pirmųjų festivalių stengėsi prabilti į klausytoją ne tik muzika, bet ir žodžiu, teatriniais, videomeno, poetiniais ieškojimais. Festivalis nedaug pasikeitė kiekybės prasme, tačiau „suaugo“ ir ryškiau išsikristalizavo jo pagrindinės idėjos bei tikslai: prabilti apie ekologinę situaciją ir gamtą menininko lūpomis, drąsiai nepaklusti sustabarėjusiems stereotipams, dalytis meile muzikai su jaunaisiais atlikėjais ir klausytojais. Džiugu, kad „Nepaklusnieji“ neskirsto muzikos į naują ir seną, kad šiuolaikinė muzika ypač darniai ir natūraliai įsipina į koncertinį repertuarą. Smagu, kad festivalis plečiasi, gausėja dalyvių iš Lietuvos ir kitų šalių. Dalydamiesi muzikinėmis, ekologinėmis ir bendražmogiškomis idėjomis tarpusavy, o vėliau ir su klausytojais, šie muzikantai vykdo svarbią ir gamtos, ir sielos ekologinę programą.

 

Skaitytojų vertinimai


14881. ...2008-09-09 20:10
Reikejo, kad kazkas parasytu - kazkas ir parase. Vis "skaniau", kai raso ne organizatorius, atlikejas, o TIK kompozitore, kurios muzika buvo atlikta.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
6:47:44 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba