SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-09-05 nr. 813

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Atvira erdvė ant vandens
19

Savaitė 
• Lietuvos šokis – tarptautinėje mugėje
• Festivalis „Griežynė“

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Muzikos atradimai
• Jurgita Mieželytė
Vasaros atbalsiai
1
• Torūnės simfoninis orkestras Lietuvoje
• Lietuvos nacionalinė filharmonija4

Dailė 
• Rūta Jakštonienė
Ironiški, į mus panašūs personažai
4
• Ieva Dilytė
Karmino politika
14
• PARODOS

Literatūra 
• Vakarai

Teatras 
• Tarp scenos ir ekrano1
 Daiva Šabasevičienė
Gyvenimo ratas vandens ir dangaus fone
• 20-asis Vilniaus mažojo teatro sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tapatybė ir tremtis
1
• Savanoriškas idiotizmas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Vasaros pabaiga (Vilniuje)
3
• Paulina Pukytė
Išorė ir vidus
7

Pasaulyje 
• Šventosios maišto knygos1

Diskusijos 
• INFORMACIJA APIE SKULPTŪRINIŲ MENINIŲ AKCENTŲ SUKŪRIMO PROJEKTO KONKURSĄ2

Anonsai 
• Meniškos sielos traukia Šiaurės link

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Gyvenimo ratas vandens ir dangaus fone

Jono Fosse ir Oskaro Koršunovo „Tos akys“ Stavangeryje

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Scena iš spektaklio
J.W. Berg nuotr.

Nieko nuostabaus, kad šiųmetėje Europos kultūros sostinėje Stavangeryje buvo rodytas Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis. Norvegai šį režisierių ypač vertina: Jono Fosse pjesės „Tos akys“ pastatymas – tai jau ketvirtas Koršunovo darbas vienoje iš turtingiausių pasaulio šalių.

Garbė įteikti prestižinį Norvegijos teatralų „Hedos“ prizą geriausiam metų režisieriui šįmet taip pat buvo suteikta Koršunovui. Tolimos šalies scenoje į apdovanojimui pristatytus kūrėjus buvo prabilta lietuviškai, o vėliau vienam iš jų įteikta Hedos skulptūrėlė. Tokiomis minutėmis norom nenorom pagalvoji ir apie kitką. Ne paslaptis, kad lietuvių reputacija Norvegijoje ne itin gera, bet vienas menininkas gali ne tik pakeisti įvaizdį, bet ir sukurti ypatingą aplinką, kuri tarytum kilsteli visą šalį.

Jono Fosse susitikimas su Oskaru Koršunovu nėra atsitiktinis. Po ankstesnių sėkmių abu menininkai sutarė kurti kartu: Fosse sutiko rašyti kūrinį specialiai šiam įvykiui, specialiai šiam regionui, jeigu jį režisuos Koršunovas. Meninė sutartis įgyvendinta žvelgiant į šiaurietiškos gamtos stebuklą – fiordus. Įdomu ir tai, kad į populizmą tarytum orientuojamas renginys buvo patikėtas menininkams, kurie nepripažįsta jokių madingų klišių, remiasi giliais asmeniškais išgyvenimais. Be to, Fosse – kamerinės dramos meistras, o Koršunovas ištikimas uždaroms teatrinėms erdvėms.

Šalia Stavangerio, Hundvogo pusiasalyje, prie pat jūros specialiai šiam projektui buvo pastatytas amfiteatras, talpinantis apie pusantro tūkstančio žiūrovų. Vanduo taip arti, kad papūtus stipresniam vėjui į medinę sceną tyška bangos. Nei Fosse, nei Koršunovas nesistengė užgožti gamtos daugiaaukštėmis prasmėmis. Arti gamtos (Bergene) gimęs ir gyvenantis Fosse tarytum kuria odę gamtai. Čia žmogus tampa peizažo dalimi. Šis spektaklis įstabus tuo, kad režisierius kamerinę pjesę pavertė polifoniniu kūriniu ir atviroje erdvėje pastatė ne šou, o rimtą spektaklį, kuriam galima taikyti pačius aukščiausius kriterijus. Tiesą pasakius, tai labiausiai ir nustebino, nes būgštavau, kad gamta arba renginio atvirame ore pobūdis nustelbs tikrojo teatro dvasią.

Fosse „Tos akys“ kiek primena Sigito Parulskio „Vienatvę dviese“. Vyras ir moteris, išgyvenimų poetizmai, muzikalumas, pauzės, nutylėjimai... Spektaklio dramatizmą koncentruoja tobulas vaizdas ir anaiptol netobulas, su pragaru ir mirtimi susijęs žmogaus gyvenimas.

Pjesės dialogas vyksta tarp Jauno vyro ir Jaunos moters, vėliau – tarp Seno vyro ir Senos moters. Svarbūs ir Šešėlis bei Balsai. Režisierius iš pat pradžių dvigubina personažus. Jauno ir Seno žmogaus kūnai ir mintys veikia čia pat, greta. Taip susiformuoja ir intensyvus grafinis spektaklio vaizdas, kurį dar labiau paryškina choreografija – baltąsias eiles primenantis kūrinys suskamba dantiškąja polifonija.

Spektaklis trunka pusantros valandos, bet režisierius neskuba. Jausmai plinta kaip mėnesienos šviesa, po truputį užliejanti visą erdvę. Pradžia ypač įspūdinga: aplink du vandeny plūduriuojančius kubus lėtai, lyg vandens paviršiumi eina žmonės. Skirtingose pusėse regime Vyrą ir Moterį – jiems pasislėpus už kubų, išnyra jų antrininkai. Taip Koršunovas jaunystę sugretina su senatve, ir dvi šios poros sielos apsigyvena keturiuose kūnuose. Neatskiriama šių žmonių dalimi tampa Šešėlis, nes be šešėlio žmogus miršta. Apie Šešėlį režisierius suburia visą pragaro svitą. Jie žvilga mėnulio šviesoje kaip iš vandens išnirusios būtybės. Šešėlis iš pradžių atrodo lyg Hamelno fleitininkas, vedantis paskui save užhipnotizuotus vaikus. O tarp kalnų toliuose užsidegantys miestelių žiburiai – ne tik gyva dekoracija, bet ir mirties nuojauta. Šešėlio temą vėliau atkartoja ir iš vandens išnirusio laivo griaučiai (skandinaviškų vikingų pamėklė). Griaučiai skęsta degančiame vandeny – dega laivas, o atrodo, kad šešėliai uždegė vandenį.

Žmonių, jų jausmų tema režisūriškai išspręsta labai konceptualiai. Koršunovui svarbūs kuo natūralesni žmonės. Jis ypač įsiklausė į dramaturgo pauzes. Todėl penki pagrindiniai personažai visiškai užpildo didelę spektaklio erdvę.

Žmonių portretai – grynoji baltųjų eilių poezija. Viskas prasideda nuo žmogaus ir vėl viskas grįžta į žmogų, kuris lyg aklas Oidipas sėdi avanscenoje ir regi kažkada jam priklausiusio kūno praeitį. Senas vyras, tarytum skulptūra ar nubalęs, nugludintas akmuo, ir yra tos viską reginčios akys. Labai gražios scenos, kai Koršunovas, sustabdydamas, sulėtindamas personažų judesius, rodo nenumaldomai skriejantį laiką. Jo filosofija ypač nujaučiama, kai scenoje regime visus keturis personažus. Gyvenimas miršta čia pat. O mes tik apsimetam, kad to nežinom, ir gyvenam toliau.

Spektaklyje akivaizdi didelė režisieriaus ir kompozitoriaus Gintaro Sodeikos požiūrių dermė. Jie vienas kitą papildo. Kaip regime du mėnulius – tikrą ir netikrą, ir nežinia, kuris šiame spektaklyje svarbesnis, taip ir šių dviejų menininkų mąstymas yra vienodai intensyvus.

Jono Fosse pjesę „Tos akys“ Sodeika pavertė orkestro ir dainininkų gyvai atliekama opera. Daugelyje scenų nujaučiama mirtis Sodeikos muzikoje patvirtinama pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų sąskambiais. Kompozitorius pastaruoju metu kurdavo mažesnių formų opusus. „Tos akys“, manau, yra vienas iš didžiausių jo kūrinių, atliekamų gyvai.. Muzika lengvai galėjo pastūmėti spektaklį sentimentalumo link, bet kūrinys liko šiaurietiškai atšiaurus ir kartu labai švelnus. Sunku patikėti, kad jam lemta gyvuoti vos porą savaičių.

Ypač gražios finalinės kūrinio scenos. Žmogus sukasi ratu ir grįžta į jūrą, kuri visus pagimdė. Šioje dermėje nėra nevilties. Žmonės pasitinka savo likimus. Senas šešėlis ieško savo atspindžio vandenyje, jaunuose šešėliuose. Klausaisi muzikos ir regi tapybiškus vaizdinius, primenančius Johano Christiano Dahlo ar Larso Hetervigo peizažus.

Sodeikos muzika suteikė dramai operos bruožų, o Vesta Grabštaitė ir Edita Stundytė, sukūrusios choreografiją, priartino jį prie savarankiško šokio spektaklio. Ir ši spektaklio metamorfozė nebuvo dirbtina, kaip kartais nutinka šiuolaikinių režisierių kūryboje. Opera – šokis – drama „Tose akyse“ tapo nedaloma visuma. Choreografinį sumanymą įkūnijo ne tik šokėjai, bet ir pačios choreografės, atlikusios Balsų vaidmenis. Ant veidrodinių kubo formos plūdurų melodingai judantys jų siluetai pasirodo pirmose ir paskutinėse spektaklio scenose. Grabštaitės ir Stundytės plastinį išradingumą dar labiau išryškina sidabru žaižaruojantys, tviskantys kostiumai.

Scenografas Peteris Lundquistas (Švedija) šiame spektaklyje pasirodė kaip fiordų žinovas. Minimalistinis, bet konceptualiai pagrįstas reginys, įjungiant ne vien spektaklio vaizdinius, bet ir amfiteatrą – sceną su žiūrovų suolais, – suteikė kūriniui skoningo šiaurietiško asketizmo.

Labai svarbus spektaklio komponentas – šviesa. Kiekvienas šviesų dailininkas galėjo susižavėti galimybėmis, kurias pademonstravo norvegų technikai. Garso aparatūra taip pat buvo nepriekaištinga. Jokio akustinio nesklandumo: kai reikėjo, galėjai girdėti gamtos garsus, kai skambėjo Sodeikos muzika, jos sklaida buvo tobulai apskaičiuota.

„Tos akys“ – tai kulminacinis Europos kultūros sostinės projekto „Pasakos kraštovaizdyje“ renginys, susietas su kitais, mažesniais pasirodymais. Per tris valandas iki spektaklio teko susipažinti tik su keliais pačių įvairiausių menininkų kūriniais: keturiais performansais, spektakliuku, šokiu ant vandens ir šalia jo bei keliomis instaliacijomis. Svarbu ir tai, kad žiūrovams iš anksto buvo siūloma atvykti apsivilkus baltai, o „tamsieji“, kurie tą prašymą pamiršo, eidami per nuostabią apylinkę į renginio vietą galėjo pasirinkti pačių įvairiausių ant virvių išdžiaustytų baltų skalbinių.

„Pasakos kraštovaizdyje“ – šviesus ir įtaigus sumanymas. Raginimą iš naujo pajusti gamtą ir peizažą, atrasti jo ryšį su žmogumi galima pavadinti dvasios ekologijos projektu.

Norvegai puoselėja savo menininkų kūrybą. Begalės didesnių ar mažesnių muziejų netikėčiausiose miesto vietose. Stotyse ar ant šaligatvio grindinio gali perskaityti „išrašytas“ Ibseno mintis. Ne ką rečiau minimas ir Jonas Fosse – gali pamanyti, jog per trumpą laiką jis tapo vos ne garsesnis už Ibseną. Didžiajam klasikui skirtas kasmetinis Ibseno festivalis šiemet vyksta rugpjūčio 28 – rugsėjo 14 dienomis. Nacionalinis dramos teatras Osle savo sezoną atidarė šio festivalio konferencija. Norvegų teatro kultūrai būdinga tai, kad sugebama sukurti iškilmingą aplinką atsisakant pompastikos.

Kai nuėjau į Stavangerio turizmo informacijos centrą, širdį pamalonino Rasos Samuolytės veidas ant skrajučių, skelbiančių apie būsimus „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ gastrolinius spektaklius, ir Europos kultūros sostinės solidžios programos viršelį puošiantis Gyčio Ivanausko Romeo atvaizdas.

Stavangeryje, Rogalando teatre, netrukus įvyks ir Oskaro Koršunovo „Hamleto“ premjera. Pirmą kartą Norvegijoje „Hamletas“ buvo suvaidintas Bergeno pilyje, priklausančioje Rosenkrantzų giminei, kurios vardą išgarsino Williamas Shakespeare’as.

Oskaras Koršunovas kuria teatrinius fiordus, alsuojančius netikėtais atradimais.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
6:47:43 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba