SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-12-20 nr. 548

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Atidėtos Kalėdos
17
• Kas įsiminė 2002-aisiais28
• Laimingų Naujųjų metų!4

Muzika 
• Daina Klimauskaitė
Operetė tarp stereotipų ir novacijų
• Su Kalėdų nuotaika4
• KONCERTAI

Dailė 
• Kalėdiniai kūtvėlos sapnai
• Monika Krikštopaitytė
Tapatybės ir jų prieskoniai
1
• Dalia Navikaitė
Normos ir nenormalumo (per)versijos
3
• PARODOS

Literatūra 
 In memoriam Jurgiui Kunčinui3
• VAKARAI1

Teatras 
• Ramunė Balevičiūtė
Likimo žaismas ar žaidimas likimu?
4
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Simonas Ližė
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams
6
• Kad nekalintų ir nežudytų
• Kaip veidrodyje1
• Pasirodė naujas "Kinas"1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios3

E.redakcijos skelbimai 
• Nuotraukų konkursas 2002-12-213

Literatūra

In memoriam Jurgiui Kunčinui

Valgėme vyšnias

[skaityti komentarus]

iliustracija
A. Aleksandravičiaus nuotr.

Neatsimenu, kada vienas kitą pradėjom vadinti vardais, liaudiškai tariant, "tujinti", bet matyt, seniai. Gal prieš kokį dvidešimt metų mėgdavau "Gorkynėj" užsukti į "Vaivą", "Ledainę", "Afriką" ("Narutį" jau tada tik taip visi vadino), kai ką pažinojau iš tų laikų autsaiderių, kurių nenusisekusias gyvenimų istorijas Jurgis vėliau aprašinėjo savo novelėse ir romanuose su grauduliu, šilta ironija ir nostalgija. Aprašė tiksliai kaip tikras metraštininkas, kad daugelį gali atpažinti ir prisiminti. Deja, visi po vieną stojosi kas kada į tokią gretą ir sąrašą, kurį ne mes sudarinėjame. Sąrašą, kuriame nėra adresų ir telefono numerių. Jurgis tame sąraše - paskutinis.

Anuomet negalėjai turėti daug vilties, kad laikai taip pasikeis ir ano gyvenimo paraštės taps šio gyvenimo raštais. Reikėjo tik išgyventi, išsaugoti skaidrų protą ir atmintį. Jurgis buvo apdovanotas reta Dievo dovana. Jis nesimuliavo gyvenimo, o gyveno, suimdamas visą jį į save. Laiko atmosfera sutilpo jo atminty kaip raiškūs, faktūriški, tikslūs iki smulkiausios detalės paveikslai. Bet ką gi aš čia kalbu, apie tai pakalbės literatūros tyrinėtojai - jie laiko turės į valias.

Pastaraisiais metais nemažą laiko dalį Jurgis praleisdavo ne Lietuvoj, o kur nors Vokietijoje, Šveicarijoje ar Austrijoje versdamas, rašydamas, skaitydamas kokiuose nors kūrybos namuose. Bet, žiūrėk, jau iš tolo matai - leidžiasi Pilies gatve žvalgydamasis į vitrinas, lyg tyrinėdamas, kas nauja negrįžtamai pasikeitusiame Senamiesčio peizaže. "Aha, - sako - "Baltasis Štralis". Nagi, užsukam pažiūrėt, į ką pavirto senoji mūsų "Afrika"?"

Ir prie puoduko arbatos prakalba kokią valandą. Gali net nemėgint įsiterpt. Jam tik reikia, kad tu klausytum ir prisimintum, kur stovėjo palmė, kas dirbo padavėjomis, kiek čia 1977 metais kainavo dešrelės ir pamėlę virti kiaušiniai, kokia buvo gipsatūra ir "liustra", kur buvo durys į du stovimus chlorkalkėm pakvėpintus tualetus, ką iš čia išmetė, išvežė ir už kokį nuotykį. Nieko iš to nebelikę - tik nostalgiški prisiminimai. Kitąsyk drožiam sau neskubėdami nuo ŠMC į "Trečiąjį brolį". Sako: "Palauk, kur tu eini? Ar nežinai artimiausio kelio?" Ir jau kulniuojam kiemais. O jis ir vėl nenutildamas pasakoja, kaip čia buvo anksčiau, kas kurioje lūšnoje gyveno ir kaip jiems su tuo gyvenimu atsitiko. Be abejo, kiekvienam skirtingai. Ką gi, dabar jau ir Tau...

Vasarą Frankfurto knygų mugei turėjau kalbinti rašytojus tokiam videofilmui. Sąrašas ilgas - gal dvidešimt vienas rašytojas. Besirengdamas šiek tiek jaudinausi, svarsčiau, nuo kurio pradėti, nes prastai pradėjęs dar prasčiau baigsi. Na, nuo kurio gi kito, jei ne nuo Jurgio, su kuriuo bendraudamas tikrai nepajusi atstumo ir šaltuko, kuris net neklausiamas ar kvailokai paklaustas vis tiek atsakys įdomiai. "Tai kur filmuosimės?" - klausiu. "Žiūrėk, - sako, - kokį sodelį įsirengiau, kokią terasėlę. Stebuklas. Žvėryne turiu sau kelias svogūnų lysves. Gyvenk ir norėk. Jei kas nors anais laikais būtų man pasakęs, kad taip gyvensiu, būčiau palaikęs tokį nevispročiu." Jo sodely kaip tik buvo prinokusių vyšnių. Ant stalo pilna lėkštė. Šnekučiuojam, rūkom, gurkšnojam kavą ir valgom tas vyšnias. Ir ko gi tų bordinių vyšnių vaizdinys dabar taip ryškiai kyla iš atminties? Lyg kažkokia viso gyvenimo metonimija. Nesuprantu logikos, Jurgi...

Liudvikas Jakimavičius

 

Skaitytojų vertinimai


1194. o2002-12-24 09:24
ka pridarei,Jurgi?kaip gyva mane matai....

1197. Ieva2002-12-24 19:50
lenkiu galva priesh JURGI KUNCINA.

1215. Saulius M.2003-01-03 14:46
Dėkui Liudvikui; amžiną atilsį Jurgiui Kunčinui...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
6:47:36 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba