SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-12-20 nr. 548

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Atidėtos Kalėdos
17
• Kas įsiminė 2002-aisiais28
• Laimingų Naujųjų metų!4

Muzika 
• Daina Klimauskaitė
Operetė tarp stereotipų ir novacijų
• Su Kalėdų nuotaika4
• KONCERTAI

Dailė 
• Kalėdiniai kūtvėlos sapnai
• Monika Krikštopaitytė
Tapatybės ir jų prieskoniai
1
• Dalia Navikaitė
Normos ir nenormalumo (per)versijos
3
• PARODOS

Literatūra 
• In memoriam Jurgiui Kunčinui3
• VAKARAI1

Teatras 
 Ramunė Balevičiūtė
Likimo žaismas ar žaidimas likimu?
4
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Simonas Ližė
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams
6
• Kad nekalintų ir nežudytų
• Kaip veidrodyje1
• Pasirodė naujas "Kinas"1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios3

E.redakcijos skelbimai 
• Nuotraukų konkursas 2002-12-213

Teatras

Likimo žaismas ar žaidimas likimu?

Gintaro Varno "Portija Koglen"

Ramunė Balevičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viktorija Kuodytė (Portija Koglen)

"Man širdyje auga vilko dantis, ir jis atstumia mane nuo visų ir nuo visko, kas aš esu. Noriu, kad vėjas ar šiaip kas nors nublokštų mane iš čia, man pačiai nieko nedarant", - prisipažįsta Portija Koglen, Marinos Carr pjesės (vertė Lilija Vanagienė) herojė . Šis jos troškimas akimirksniu sugriauna šiaip jau gana įtikimą iliuziją, leidžiančią jaunos airių dramaturgės kūrinį lyginti su, pavyzdžiui, Eugene`u O`Neillu, o per jį - ir su antikinėmis tragedijomis. Ši citata net galėtų tapti šiuolaikinio pseudotragiško herojaus renomė. Be to, Carr pjesėje egzistuojanti likimo kategorija nėra vienareikšmė. Galbūt Portija yra kalta be kaltės, nes paveldėjo prakeikimą, galbūt už visų jos poelgių slypi, pasak O`Neillo, "visa valdanti Jėga, kažkokia Paslaptis - Likimas, Dievas, mūsų biologinė praeitis". Galbūt, bet vis dėlto stinga ir etinių, ir estetinių argumentų "apkaltinti" dramaturgę fatalizmu. Juk tradicinis herojus su ta paslaptinga jėga kovoja, o Portija Koglen pati nieko daryti nenori. Arba tiksliau - nebenori. Vos prasidėjus veiksmui, ji jau pasitraukusi, ir jos desperatiškas noras "būti bet kur, tik ne čia" iš principo jau išsipildęs: čia tik jos materialusis kūnas, o ji visa - jau ten.

Gintaro Varno "Portiją Koglen" sąlygiškai galima statyti vienon greton su šio režisieriaus prieš kelerius metus tame pačiame Kauno akademiniame teatre statytomis dramomis - Henriko Ibseno "Heda Gabler" ir O`Neillo "Gedulas tinka Elektrai". Savaip panašios visų trijų pjesių herojės - ekscentriškos, nelaimingos ir žiaurios būtybės (tik Heda ir Lavinija, nors ir dėl skirtingų priežasčių, veikė, buvo aktyvios, o Portija - pabrėžtinai pasyvi). Tačiau, priešingai nei Ibseno ir O`Neillo dramos, Carr pjesė neverčia ilgai laužyti galvos ieškant kuo įdomesnės interpretacijos. Čia stinga tiesiogiai nusakytos herojės poelgių motyvacijos, tačiau ir ne itin gausu medžiagos, kurioje būtų galima kapstytis, tikintis rasti atsakymus: situacijos gana įprastos, retsykiais - netgi seklios, santykių tinklas, nors ir intriguojantis, visgi nuspėjamas. Pamažu išaiškėja, kad kelios Portijos šeimos kartos apraizgytos baisių kraujomaišos ryšių, kad Portija pati pražudė Gabrielį ir kad šie namai, kaip ir O`Neillo "Elektroje", jau seniai virtę "neapykantos šventove". Vienintelė paslaptis - pati Portija, kuri lyg ir žino dar kažką, bet taip ir neatskleidžia.

Taigi pakanka prieštaravimų, kad gimtų geras spektaklis. Atrodo, taip bus ir atsitikę. Iš karto reikėtų pasakyti, kad spektakliui, tokiam, koks jis yra, atsirasti labai padėjo Viktorijos Kuodytės artistinė individualybė ir jos asmenybė. Galbūt tai užkoduota pačioje pjesėje - būtent dėl to, kad jai lyg ir stinga konkretumo, sutelktumo, aiškesnės psichologinės motyvacijos. Kuodytė savo buvimu scenoje tarsi ištirpdo visus "formalius" klausimus, kurie kyla skaitant pjesę, bet kartu sukuria savą paslaptį. Man įstrigo šią vasarą "Mūzų malūne" spausdintas interviu su aktore, kur ji prisipažino nesuprantanti Portijos kankinimosi priežasčių. Įdomu ir tai, kad aktorė atskleidė savo ir režisieriaus požiūrių susikirtimą: neva Gintaras Varnas sukęs romantizmo link ir siekęs šiek tiek idealizuoti Portiją, o ji norėjusi parodyti didžiulį Portijos trūkumą, kliudžiusį jai džiaugtis tuo, ką turi. Spektaklyje nepamatysi, kaip formaliai buvo išspręstas šis kūrybinis konfliktas, ir, tiesą sakant, net nepamanytum, kad jis buvo kilęs. Aišku tik viena - jis buvo produktyvus. Atrodo, kad spektaklio kūrėjams svarbu ne išsakyti vienokią ar kitokią etinę poziciją, o atskleisti kuo platesnę Portijos išgyvenimų amplitudę, jos trapų balansavimą tarp čia ir ten. Ir kartu apnuoginti ribą tarp teatro ir kažko, ko jau nebepavadinsi teatru. Tuo "Portija Koglen" primena pernykštį jaudinantį Varno spektaklį pagal Jeano-Luco Lagarce`o "Tolimą šalį". Tik Marinos Carr pjesę, kitaip nei Lagarce`o, Varnas stato kaip savotišką monodramą. Režisierius nėra tiesmukas ir nieko kategoriškai neteigia: galbūt Portija tikrai privalo kentėti už svetimos praeities nuodėmes ir kaltes, o galbūt taip ji suvokia savo išskirtinumą.

Išvaizda Portija visiškai neprimena subrendusios trijų vaikų motinos. Dažnai ji ir elgiasi taip, lyg būtų penkiolikos. Atrodo, lyg gyventų sustojusiame laike. Ne veltui Portija keletą kartų atsistojusi prie sienos matuoja savo ūgį ir specialiai "susimažina", prideda ranką ties krūtine, lyg būtų su kažkuo kitu, mažesniu. Kas tai - ji pati paauglystėje ar jos miręs brolis dvynys? Jos bendravimas su Gabrieliu (kaip visada tobulos plastikos ir neapsakomai gražus Gytis Ivanauskas) kartais atrodo daug realesnis nei su gyvaisiais, greta esančiais. Bežodis ir bekūnis juodviejų ryšys tampa kone fiziškai apčiuopiamas, ir jo spinduliuojama įtampa nenuslūgsta net tada, kai Portiją iš proto vedantis Gabrielio giedojimas (Gabrielio balsas - Andrius Laurinavičius, kompozitorius - Giedrius Puskunigis) trumpam nutyla. Bet kokią sentimentalumo ir melodramatiškumo galimybę neigia tai, kad ne incestinė meilė neleidžia Portijai nurimti, o kažkas kita - galbūt virš jos kybantis arba jos gyslomis tekantis prakeikimas, o galbūt jos pačios susikurta iliuzija. Spektaklyje Gabrielio šmėkla - nebūtinai realaus išėjusio žmogaus dvasia ar vaiduoklis, tai gali būti ir kita pačios Portijos pusė. Ši, jei būtų galima taip pasakyti, "naujojo fatalizmo" tema "Portiją Koglen" įdomiai sieja su kitomis šiuolaikinėmis pjesėmis, pavyzdžiui, Mariuso von Mayenburgo "Ugnies veidu" ir Sarah Kane "Apvalytaisiais", kur incestiniai brolio ir sesers ryšiai vertinami kaip pati ekstremaliausia jausmo, pranokstančio norą būti su kitu žmogumi ir virstančio geismu tapti tuo kitu, išraiška. Juk kaip dažnai Portija žiūri į veidrodį, lyg norėtų savajam atvaizde pamatyti tą prarastąją pusę. Ir kai ji neviltingai klausia, kodėl visi gyvi, o Gabrielis - ne, atrodo, lyg kalbėtų apie save, lyg ji pati jau būtų mirusi.

Portijos ir plastika kitokia nei kitų spektaklio personažų: ji kažkokia šmėkliška, neapibrėžiama ir kartu išreiškianti didžiausią fizinę bei emocinę įtampą. Kuodytė nuo plastikos eina psichologijos link, tačiau tradiciškai suprantamos psichologijos jos vaidmenyje nedaug. Čia svarbu ne priežasties ir padarinio ryšiai, ne "dėl ko depresija", kaip stebėjosi pati aktorė, o giluminiai žmogaus sąmonės ar net pasąmonės užkaboriai. Žinoma, kalbant apie tokį visada konkretų ir visada apibrėžtą dalyką kaip spektaklis, labai pavojinga nuklysti į "metafiziką", tačiau šiame spektaklyje, kaip, beje, ir "Tolimoje šalyje", tikrai egzistuoja savotiškos "metazonos", kurios atsiranda dėl ypatingo aktorės buvimo scenoje. Nedrįsčiau sakyti, kad tai vien tik šiuolaikinės dramos privilegija, tačiau ji dažnai dėl tam tikro neišbaigtumo ir žmogiškos patirties lyg ir provokuoja "metasceninį" veiksmą.

Niūrią ir neviltim persunktą Carr pjesę Viktorija Kuodytė keistai nuskaidrina, sušvelnina. Jos Portija turi imponuojančio trapumo ir kartu ji - tvirta ir žiauri. Apskritai Kuodytė subtiliai derina neįtikėtinas vaidmens priešpriešas: neapsimestinį vaikišką naivumą ir cinizmą, švelnumą ir agresiją, tyrumą ir vulgarumą, blaivų, racionalų protą ir tamsių gaivališkų jėgų valdomus instinktus. Aktorė vaidina ne tolydžio augantį pamišimą, atvedantį iki savižudybės, o pavojingą ekvilibristiką tarp realaus ir šmėklų bei vaiduoklių pasaulio. Tie personažai, kurie žino daugiau, laiko Portiją nesveika ir stengiasi būti jai atlaidūs. Tačiau ar iš tiesų taip? Kuodytė išlaiko paslaptį iki pat spektaklio pabaigos. Nors faktiškai "Portija Koglen" dramaturgės valia baigiasi antruoju, o ne trečiuoju pjesės veiksmu ir publikai jau anksčiau atskleisti visi šiurpūs kraujomaišiški ryšiai, spektaklio finalas yra tylus ir sukrečiantis. Pabaigoje, tardama paskutinę frazę apie savo galutinį pasitraukimą į ten, Portija atrodo rami ir susitaikiusi, sąmoningai priimanti savo likimo(?) išsipildymą. Žavus ir kartu baisus šis neaiškumas: ar tik Portijos vaizduotės galia ir saviapgaulės talentas nėra galingesni už patį Likimą?

Visos spektaklio moterys savaip "chtoniškos". Geležinio veido ir širdies Portijos motina Marijana Skali (Dalia Overaitė) apsimeta nesuprantanti dukters, nors iš tiesų širdyje gniaužia tą patį netekties skausmą, kuris retsykiais prasiveržia nevaldoma pykčio ir neapykantos visam pasauliui srove. Šiurpios spektaklyje yra scenos po Portijos laidotuvių, režisieriaus sumaniai padalytos perpus ir įterptos tarp pirmosios ir antrosios spektaklio dalies. Atrodo, kad Portijos mirtį visi, net tie, kurie nežino kraupios Portijos tėvų ir senelių šeimos istorijos, priima kaip duotybę, kaip lemtį, kurios nebuvo galima išvengti. Bet vėlgi - ar dėl to, kad jie nuolankiai atsidavę Dievo valiai, ar dėl to, kad įsitikinę, jog Portija sirgo nepagydoma liga? Mirusiosios motina tuomet lyg trumpam nusimeta "fatalizmo" kaukę ir atrodo iš tiesų gedinti dukters. Užtat Birutės Raubaitės Bleizi Skali, Portijos senelė - pati tikriausioji pragaro personifikacija. Jos buvimas scenoje įgauna alegorinės prasmės, nors kartu aktorė kuria spalvingą psichologinį personažą. Portijos draugių ir sąjungininkių - Daivos Stubraitės Megės Mei ir Audrės Paškonytės Steisės - reputacija irgi nekokia... Režisierius drauge su aktoriais vos ironizuoja šį moterų "fatališkumą" - tai ypač išryškėja joms bendraujant su vyrais, kurie niekaip negali susigaudyti ir perprasti jų elgesio. Dramatiškiausias iš vyriškosios draugijos - Portijos vyras Rafaelis (Sigitas Šidlauskas). Jis myli savo žmoną, bet jaučiasi patekęs į aklavietę, bejėgis prieš Portijos nerimą ir įniršį. Rafaelis įkūnija "normaliausią", kasdienybės požiūriu suprantamiausią poziciją: "Juk jis jai duoda viską, tai ko jai, kvailelei, dar reikia?". Suprantamai ir žmogiškai, tik juokingiau nuskamba nuoširdus Viktoro Šinkariuko Gudručio Skali pasipiktinimas: "Vajėzau, moteriškės, liaukitės!". Dažnai lieka sutrikę ir Portijos gerbėjai - Dainiaus Svobono Džeimas Holjenas ir Ričardo Vitkaičio Fintenas Gūlanas. "Nepasigaili" Varnas ir Liubomiro Laucevičiaus, kuris, beje, visada netikėčiau švysteli, režisieriui jį paspaudus komiškumo link. Šis "žemiškas" ir šiek tiek komiškas spektaklio lygmuo harmoningai jį praturtina - juk kiekvienoje tragedijoje visuomet yra ir lašas juoko arba ironijos. Tarp kitko, šiuose vyrų ir moterų santykiuose galima pajusti ir kitą, nežinau, ar planuotą, su spektakliu tiesiogiai nesusijusį klodą - kolegišką ir pagarbų, žaviai "senamadišką" trupės aktorių vyrų požiūrį į aktores moteris.

Nors jau tampa banalu kalbėti apie estetinį Gintaro Varno spektaklių grožį, bet ir šįkart sunku to išvengti, nes negali neįsirėžti į atmintį "Portijos Koglen" spalvos, vizualiniai ir plastiniai režisieriaus sumanymai. O kur dar "dieviškas" Gabrielio giedojimas...

Režisierius, padedamas scenografo Gintaro Makarevičiaus, grakščiai ir, regis, labai lengva ranka modeliuoja scenos erdvę: dešiniajame scenos pasienyje "nestabili" (nes ant nuožulnumos), bet stilinga svetainė, kairiajame - eilė paprastų sujungtų kėdžių, matyt, neatsitiktinai primenanti O`Neillo "Elektros" scenografiją.

Šis realusis kasdienybės pasaulis tarsi įspraustas į glėbį kito, anapusinio: erdvė prie pat rampos ir scenos giluma, kur režisierius sugalvojo subtilią šešėlinę instaliaciją, priklauso tik Portijai ir Gabrieliui. Galbūt tai ir "juoda", kaip sakė Gintaras Varnas, bet tikrai labai gražu.

 

Skaitytojų vertinimai


1216. sunkutoišvengti :-( 2003-01-05 16:45
Visai nebanalu kalbėti apie dešimtmečio rutinoj Lietuvos mokyklose gimusias lietuviškas "kritikes", "recenzentes", "analitikes", "interpretatores", nes jos kaip ŽIV virusai grėsmingai plinta "7MD" puslapiuose. Ramunei Belevičiūtei visai negėda ir nebanalu kalbėti apie "estetinį Gintaro Varno spektaklių grožį" ir "neapsakomai gražų Gytį Ivanauską", "žavų ir kartu baisų šį neaiškumą", kai iš " tradiciškai suprantamos psichologijos labai pavojinga nuklysti į "metafiziką"dėl ypatingo aktorės buvimo scenoje", ir… teatrinės konkrečios Ramunės Belevičiūtės masturbacijos "7MD"puslapio kamputyje. Šita Lietuvos teatro "metraščius pažinusi" onanistė svaiginasi, kai Liubomiras Laucevičius, "visada netikėčiau švysteli, režisieriui jį paspaudus komiškumo link" – (R.B.). Ir patiria orgazmą su "neapsimestiniu vaikišku naivumu, kai girdi "dievišką" Gabrielio giedojimą... " , nes jis gi "neabejotinai yra"!!! Todėl natūralu, kad dingsta rašinėlio autorės sveikas protas, kai gal ir nebūta « neapsimestinio » išsilavinimo ir intelekto? Kokioj metaerdvėj subręsta šios « neapibrėžtai » aktyvios dantytos personos su « ypatingu aktorės buvimu » ? "Galbūt tai ir "juoda" ,- sakytų moteriškasis statytojas G. Varnas… Toks jau "Likimas, Dievas, jūsų biologinė praeitis"… Bet juk « tikrai labai gražu » - kažkas šmėkliška, neapibrėžiama - pasmerktam skursti laikraščiui « 7MD » …kuris turėtų būti "visada konkretus ir visada apibrėžtas dalykas "!

1217. xX2003-01-05 17:21
Įdomu, ar sunkutoišvengti pats/pati susigaudo, ką parašė? Vien citatų rinkinys su nuosekliai įterptais ŽIV virusais, masturbacija, onanizmu ir orgazmu:) Redakcija, gal įsteikite linksmų komentarų skyrelį tokiems tekstukams - pataiso nuotaiką kaip reikia!

1218. todelnaturalu2003-01-05 18:11
O tu R.B. straipsnelį įdėmiau pasiskaityk, "xX", tai ir suprasi iš kur tos citatos ir kabutės! Raidės tavo paryškintos, o racionalus pasiūlymas redakcijai vertas pionieriško "visada pasiryžęs!", bet ar tu suprasi, jei tau ŽIV virusas yra m...nenuojėga!

1223. VOVA2003-01-06 17:29
Kur naujas septynmenis? Ieskodamas uzkliuvau uz komentaru. Negalite, Pirmasis Numeri (idomu, kokiose lankose isivaizduojate tokiu patapes), isvengti ko? Savo niekingumo, pavydo ir kvailybes? Jums dar toli saukia iki Baleviciutes (ja yra uz ka patraukti per danti, esu tai dares (dabar gailiuosi), bet juk ne sitaip slyksciai, bergzdziai, neprincipingai, nekonstruktyviai) ir kitu Lietuvos mokyklose isugdytu kritikiu (Daunytes, Kalpokaites etc.). Geros kritikes isaugo - jautrios, protingos, issilavinusios. Kiekviena turi savu silpnybiu, trukumu, bet turi ir savo veida. Grazios merginos, be kita ko.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
6:47:28 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba