SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-07-13 nr. 764

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Virginijus Baublinskas
Amerikietiškas džiazas lietuviškais instrumentais
2

Muzika 
• Sudie, Onute
• Aliona Afanasjeva
Muzika yra gyvenimas
• Audronė Jurkėnaitė Epih
Kristupo festivalio atidarymui
2
• Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
Senosios muzikos žavesys
• Festivalis Nidoje tęsia kultūros kraštovaizdžių temą1
• Iš konkurso Kardife sugrįžus3
• KONCERTAI1

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Sapnuojame Afriką
3
• Kornelija Česonytė
Abejingų nėra
19
• Ugnė Gudelytė
Ir Deimantas Narkevičius aplanko Soliarį
4
• Dešimt idėjų netradicinėms erdvėms
• PARODOS

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Scenos tekstai
• KVDT vasarą ir rudenį
• Oskaro Koršunovo teatras Portugalijoje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Skirmantas Valiulis
Tiesa. Bet ar susitaikymas?
1
• „Moljeras: teprasideda komedija“
• Jaunystės baimės ir apetitas1
• Vasara su nauju „Kinu“1
• Kino naktys ant Urbo kalno
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Ieva Dilytė
Privilegijuotas žvilgsnis į meno pasaulį
9

Anonsai 
• Vilniaus dailės akademija skelbia1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Privilegijuotas žvilgsnis į meno pasaulį

Neįvykę Venecijos bienalės atradimai

Ieva Dilytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sophie Calle. „Pas pu saisir la mort“

Šių metų Venecijos bienalės kuratorius Robertas Storras, paskirtas organizuoti bienalę dvi kadencijas, spaudoje pristatydamas parodą informavo, kad jo organizuotą tarptautinę parodą galima pamatyti tradicinėse istorinio Arsenalo ir Italijos paviljono erdvėse, o tai, kas vyksta nacionalinėse ekspozicijose, – jau ne jo valioje. Tačiau būtent šalių prisistatymai ir paraleliniai projektai man ir pasirodė įdomiausia šių metų tarptautinės parodos dalis.

Poetiškas bienalės šūkis kvietė jausti protu ir mąstyti širdimi. Anksčiau maniau, kad norint kažką pasakyti apie meno kūrinį, reikia daug žinoti ir nuolat lavinti intelektą. Vėliau įsitikinau, kad jausmas visada eina pirma visa ko ir kyla (arba ne) dar prieš įsijungiant racionalaus proto balsui. Patekus į Veneciją, jausmai beveik visada ima viršų, pojūčiai įsijautrina nuo estetinių patirčių intensyvumo ir gausos šiame nesibaigiančios šventės mieste.

Prieš porą metų vykusioje bienalėje pasigedau suvokimo, kad gyvename karo, prievartos, migracijos ir gilėjančių socialinių kontrastų metu. Šių metų parodą tiesiog užplūdo globalinės politikos aktualijos, tačiau įspūdis kažkodėl liko lyg pažiūrėjus dar vieną antibušinės propagandos laidą per MTV. Galbūt todėl, kad Niujorko modernaus meno muziejaus MOMA kuratoriaus Roberto Storro pozicija, sprendžiant iš ekspozicijos, pasirodė tiesiog politiškai teisinga ir vienpusiškai aiški: populiari Busho politikos kritika, apskritai išskirtinis dėmesys Amerikai ir globėjiška pareiga įrašyti į Vakarų kultūrinį žemėlapį kitas šalis (Afrikai ir Turkijai parodoje skirti atskiri paviljonai). Deja, ekspozicija Arsenale jaudino tiek, kiek gali jaudinti sensacingi pasaulinių naujienų reportažai, pagal visas medijos rinkodaros taisykles dozuoti pranešimai apie karą, mirtis, tolimų konfliktų regionų problemas, žmogaus teises ir panašiai.

Apibendrinant šių metų bienalės įspūdžių perteklių, visa tai, kas rodoma, galima būtų skirti į dvi dalis. Viena – tai savireferentiškas arba pseudomokslinių ryšių ieškantis menas. Ir kita – politiškai angažuotas aktualijų menas. Palyginti su buvusiomis bienalėmis, šiemet stebino tapybos gausa ne tik kuruojamoje parodoje, bet ir šalių prisistatymuose (Danijos, Austrijos paviljonai), komerciškai patrauklių retrospektyvų principu organizuotos ekspozicijos (Didžiosios Britanijos paviljonas), Amerikos ir Europos 7–8-ojo dešimtmečių tapybos ar skulptūros klasika (Ellsworth Kelly, Sigmar Polke, Sol LeWitt, Gerhard Richter ir kiti). Ypač daug šiemet buvo rankų darbo ir dizaino laimėjimų. Atrodo, kad šiai bienalei kaip niekad daug sunaudota aukštos kokybės medienos (Australijos, Egipto ekspozicijos ir kt.).

Visų nacionalinių paviljonų, žinoma, nesuminėsiu. Tačiau keletas, mano manymu, yra verti pamatyti dar kartą. Jei prieš porą metų Annette Messager, atstovavusi Prancūzijai, nebūtų laimėjusi pagrindinio nacionalinio pristatymo prizo, tai šiemet į jį tikrai pretenduotų Sophie Calle, užtvindžiusi paviljoną moterų fotografijomis, videofilmais, šimtu vieno labai asmeniško laiško interpretacijų. Gavusi išsiskyrimo laišką elektroniniu paštu, menininkė paprašė įvairių profesijų moterų jį savaip perskaityti ir paaiškinti. Štai ispanų aktorė Victoria Abril, Pedro Almodovaro mūza, skaito laišką lovoje įterpdama kokią nors šmaikščią repliką: „Ak, kokie jūs oficialūs. Ar jūs ir lovoje tokie oficialūs?“ Kitame ekrane kažkas remiksuoja tekstą ir jungia jį su technomuzikos garsais, kažkas išverkia, išrėkia, sušoka pilvo šokį; kažkas prirašo visą lapą komentarų paraštėse, psichologė spėlioja apie autoriaus vaikystę. Šimtas kalbos būdų kaip bandymas užkalbėti jausmą, atiduoti, išardyti ir paleisti, o gal sudėlioti ir susigražinti atgal. Įdomu, ar pats laiško autorius matė šį projektą? Turbūt kitą kartą gerai pagalvos, prieš skirdamasis su menininke raštu. Ekspozicijoje Arsenale rodomas ir kitas – ypač emociškai įelektrintas Sophie Calle kūrinys. Videodarbe „Pas pu saisir la mort“ (2007) ji fiksuoja paskutines mirštančios mamos valandas, minutes, sekundes. Perėjimo momentas lieka nepastebimas, neapčiuopiamas. Intymus vaizdas provokuoja stiprias emocijas ir kelia meninės etikos klausimus. Ne vienas prie šio kūrinio verkė.

Be ryškiausio, mano nuomone, Prancūzijos paviljono, prisiminti norisi ir jautrią bei antitechnologišką japonų frotažo technika atliktų piešinių ekspoziciją. Šiaurės šalių paviljono kampe įsikūrusi menininko Adelio Abidino kelionių agentūra „Abidin Travels. Wellcome to Baghdad“ (2006) siūlo makabriškas kelionių paslaugas keliaujantiems „atostogų“ į Bagdadą. Reklama, lankstinukai, maršrutai – viskas pritaikyta atostogautojams mirtininkams karo zonoje. Šiemet bienalėje netrūko ir teatrališkų šou bei pataikavimo reginių ištroškusiam žiūrovui. Nepralenkiami čia buvo Rusijos atstovai. Šiemet Vilniuje vykusios Mados infekcijos svečias – Andrejus Bartenevas, rodęs bienalėje šviesos ir mirgančių širdelių instaliaciją „Lost connection“ (2007), pristatymuose sukiojosi apsitempęs ekscentrišku triko ir apsiavęs raudonais lakuotais aukštakulniais, pritraukdamas daugiau dėmesio savo personai, nei kūriniui. Kitos paviljone įrengtos instaliacijos daugiausia eksploatavo ryšį su technologijomis ir žiniasklaida – taip pat lengvai vartojamos, bet demonstravo sudėtingus technologinius sprendimus. Pirmą kartą Venecijoje paviljoną įrengė Meksika, ji pristatė jauną menininką Rafaelį Lozano-Hemmerį.

Interaktyvios technologijos čia atsigręžė į žmogų, jautriai registruodamos širdies ritmą ar kūno buvimą erdvėje. Kaip jau beveik tapo įprasta, kai kurios Pietryčių Azijos šalys (pvz., Singapūro ekspozicija „Figments, Fictions and Fantasies“) meistriškai kuria fantasmagoriškas erdves, kuriose modernaus meno citatos, šiuolaikinės medijos, budizmas, Rytų meno istoriniai artefaktai susilieja į meditatyvų atsitiktinių daiktų chaosą, pakeičiantį įprastus orientyrus. Liūdnai atrodė Kinijos bandymas „nuodugniai ištyrus bendrą Kinijos meno situaciją ir specifinį Venecijos bienalės kontekstą“ parodyti tai, ką reikia: menininkes moteris. Cisternų sandėlyje Arsenale pasiklydo maži ekranai, kuriuose sunku buvo užčiuopti specifinės, juolab šiuolaikinės Kinijos moters patirties artikuliacijas, išskyrus tai, ką galėjai įžvelgti tekstilės inspiruotų objektų-ričių spiečiuje palubėje.

Lenkijos menininkė Monika Sosnovska, projekte 1:1 gelžbetoninį tarybinio daugiabučio rėmą įspraudusi į galerinę Lenkijos paviljono erdvę, ne tik prisimena impulsyvią tarybinės architektūros modernizaciją, bet diskutuoja su 1930-ųjų paviljono architektūra. Ryškiausias politinio meno projektas – Olandijos paviljone. Tai menininko Aernouto Miko įrengta sterili pabėgėlių stovyklos patalpa. Joje demonstruojami videofilmai, kuriuose simuliuojami darbo su migrantais mokymai susipina su dokumentiniais policijos operacijų kadrais. Bene labiausia estetiškai paveikūs ir hipnotizuojantys neaiškumo būsenomis buvo Airijos menininko Willie’o Doherty videofilmai, taip pat įspūdingi Šveicarijos menininko Ugo Rondinone gamtos objektai – balti aliuminio medžiai baltoje salėje.

Žinoma, negalėčiau pamiršti ir Lietuvos ekspozicijos, kuri bendrame nacionalinių ekspozicijų kontekste atrodė išties profesionaliai. Projekto atidarymo metu įvykusi balandžių paleidimo akcija sukėlė nesumeluotą būrelio „Villa Lituania ambasadorių“ euforiją, kurią šeštadienio rytą Didžiojo kanalo krantinėje lydėjo plojimai, šūksniai ir fotokamerų blykstės. Emocinga įžanga į komplikuotus buvusios Lietuvos ambasados Romoje istorijos vingius. Ekspozicijoje, prisėdus ant ambasados pastato ir balandinės formas replikuojančios konstrukcijos, galima stebėti kadrus iš asmeninio Lozoraičių šeimos archyvo ir videomedžiagą apie projekto eigą. Antras kambarys skirtas krištolo trofėjams ir kitiems projekto suvenyrams, trečiame – Protesto laboratorijos dokumentacija. Organizatorių (kuratorius Simonas Reesas), architektų ir dizainerių komanda išties preciziškai ir artikuliuotai formalizavo projekto idėjas. Netrukus po atidarymo Italijos vyriausybė oficialiai pranešė, kad nuosavybė Lietuvai niekada nebus sugrąžinta ir kad ambasadai siūlomas kitas pastatas. Kuratorius Simonas Reesas yra sakęs, kad šiame projekte iš pat pradžių buvo užkoduota nesėkmė (politine prasme, žinoma). Todėl šiame Nomedos ir Gedimino Urbonų projekte, kaip galbūt ir kiekvienoje politinėje akcijoje apskritai, tenka nuolat sugrįžti prie klausimo: vardan ko kovojama? Vardan paties meno, naujų pasiūlymų, prestižinių parodų ar vardan realaus socialinio pokyčio? Koks čia meno ir aktyvizmo santykis? Kaip aktyvizmo akcija, šis projektas pasirodė išskirtinai formalizuotas ir estetiškai išdailintas, todėl akcentai pasislinko nostalgiško 6–7-ojo dešimtmečio tarybino dizaino ir konceptualios architektūros naudai politinės idėjos sąskaita. Taip projektas puikiai integravosi ir į reginio principais besivadovaujančią bienalės struktūrą.

Sugrįžtant prie atskirų personalijų, bienalėje šiemet dalyvavo keletas klasikinio Vakarų feminizmo meno atstovių. Tracey Emin, kažkada palapinėje išrašiusi visų savo buvusių meilužių vardus ir drastiškai eksploatavusi intymumo tironiją, šiemet nuvylė savo sterilia interjerinio formato piešinių retrospektyva Didžiosios Britanijos paviljone. Jenny Holzer eksponuoja užtušuotas Amerikos politinių kalinių skrodimo ataskaitas. Valie Export performanse pasitelkusi zondą tiesiogiai transliavo savo balso stygų vaizdą, nors jis priminė kitos kūno dalies vaizdus. Įdomesnė pasirodė jauna Amerikos menininkė Christine Hill, Arsenale eksponavusi mobilius biurus – lagaminus, kuriuose tilpo viskas, ko reikia sekretorei, buhalterei, asistentei, planuotojai – pačios autorės išbandytoms moteriškoms profesijoms. Suknelės, knygos, biuro reikmenys dvelkia XX a. 6-ojo dešimtmečio Amerikos ekonominiu optimizmu. Christine Hill projektas, kaip ir jos dar Rytų Berlyne pradėtas Volksbutique, veikia kaip performatyvi studija, kuri tampa ne tik identiteto, darbo ir meno, kaip prekės, idėjų archyvu, bet ir teritorija, kurioje menas praranda savo ribas ir tampa realia kasdiene veikla.

2007 metų Venecijos bienalės kuratorius savo įžanginėje kalboje parodos kataloge tvirtina, kad tokios parodos skirtos ne tiems, kuriems netikrumo pojūčiai yra išbandymas, bet tiems, kuriems abejonė ir pastanga kvestionuoti save bei aplinką yra nuolatinė sąmonės būsena. Tačiau būtent šio netikrumo, neaiškumo, netikėtumo ir kartu atradimų, lydimų nušvitimo epizodu, ir pasigedau šių metų parodoje. Viena vertus, bienalės ekspozicija konceptualiai rėmėsi pasaulinių konflikto zonų aktualijomis, kita vertus – tvirta modernistinės tapybos tradicija, kuri pati savaime yra vertinga, tačiau čia jai pritrūko motyvacijos ir ryšių su šiuolaikine kūryba atskleidimo. Pastanga kalbėti tik apie „svarbius“ dalykus ir remtis „universaliomis ir fundamentaliomis“ meno istorijos tiesomis nevienareikšmiškai patvirtino, kad meno tendencijas kurianti ir globalinę auditoriją formuojanti struktūra sugrįžta prie generalizuojančios patriarchalinės pozicijos, teikdama prioritetą tradicinėms baltųjų vakariečių elito vertybėms bei vyraujančiai meno ir idėjų istorijos versijai.

2007 m. liepos 7 d.

 

Skaitytojų vertinimai


10723. aurak2007-07-16 09:25
nuostabus tekstas. su astriais teiginiais ir argumentais. aha Urbonai tikrai labiau forma uzsiima. Gal ju projektai turetu vadintis ne "protesto", O "apdainavimo" arba "pozicionavimo".

10727. autore2007-07-16 11:30
Gerb. redakcija, sakinyje "Koks čia meno ir aktyvumo santykis? Kaip aktyvumo akcija,...." turi buti zodis "aktyvizmas". prasau istaisyti.

10728. vendi2007-07-16 11:31
labai geras straipsnis, taiklus "aktyvistu" is lietuvos vertinimas: lietuviskos "protesto" formos puikiai parodo, kad aktyvizmas tampa dar viena verso ir asmeninio PR atmaina.

10729. vendi2007-07-16 11:33
sorry, norejau parasyti "verslo ir asmeninio PR atmaina".

10733. chi 2007-07-16 12:54
taiklus pastebejimai. man irgi buvo keista, kai Urbonai pacioje pradzioje pareiske neturi jokiu pretenziju del Villa Lituania atgavimo.

10735. Robertas, bet nestoras2007-07-16 14:48
tikėkimės, kad Italijos Vyriausybės pozicija Villa Lituana atžvilgiu pakvies į naujas protesto akcijas, pvz prie Italijos ambasados Vilniuje

10769. Titas2007-07-20 23:04
Kaip banalu - menas pasitelkiamas nekilnojamojo turto problemoms spręsti. Urbonai - įstrige tarp Villa Lituania ir balandinės, “profesionaliai“ paleidę balandžius kaip kokios Paksaitės vestuvių ceremonijoje, atseit atstovauja Lietuvą. Apgailėtinas pasirodymas apgailėtiname renginyje. Visai kaip Eurovizijoje.

10772. iš Vievio2007-07-22 08:35
Titai, įdomu, o jeigu tavo nuosavus kiaušinius užvaldytų svetimos jėgos, ar pasikeistų tavo požiūris į banalumą ir nekilnojamą turtą?

10774. Titas2007-07-22 12:06
Požiūris į kiaušinius ar nekilnojamą turtą, priklausomai nuo jų užvaldymo ar noro užvaldyti, gali keistis radikaliai, bet požiūris į meną - žymiai stabilesnis ir mažiau kintantis, žinoma, jei toks yra. Mano atveju svetimos jėgos jo neįtakoja.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
6:46:30 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba