SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-11-15 nr. 543

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Audronis Liuga
Intonacijos paieškos
49

Muzika 
• Rita Nomicaitė
Atnaujinta tradicija
1
• Vytautė Markeliūnienė
Įtaigos galia
• "Lady Miles Davis" Lietuvoje8
• Kompozitoriai neteko Senioro
• Ansambliui "Kanklės" - 10 metų
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Grėsmingi kūno peizažai
• Ignas Kazakevičius
Nežinoma Lietuvos skulptūra
• Monika Krikštopaitytė
Naujosios kuratorystės strategijos
2
• Lengvo potėpio beieškant
• PARODOS

Literatūra 
• Paul Eluard
• Interneto svetainė "tekstai.lt"7
• VAKARAI

Teatras 
• Ervinas Kovas
Ekrane šoka Mekas
6
• "Gagarino gatvė" Nacionalinio scenoje1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Nobelio premija Imre Kertészui
• Išsipildžiusios svajonės1
• Atviri pasauliui
• Arthuras Rubinsteinas apie savo koncertą Lietuvoje2
• Tarptautinis AEC kongresas

Diskusijos 
• Kultūros politika šiandien5

Anonsai 
• Atitaisymas
• Prenumerata

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Pasaulyje

Nobelio premija Imre Kertészui

[skaityti komentarus]

iliustracija
Imre Kertész

Imre Kertészas - vengrų rašytojas, romanistas, gimęs 1929 metais. Vengrų literatūra tokio garbingo įvertinimo susilaukia pirmą kartą.

Imre Kertészas augo Budapešte, pasiturinčioje viduriniosios klasės žydų šeimoje. Penkiolikos metų jis buvo deportuotas į naikinimo lagerį Aušvicą-Birkenau, vėliau perkeltas į Buchenvaldą - darbo stovyklą politiniams ir kriminaliniams nusikaltėliams. Ten jis išbuvo iki išvadavimo 1945 m. Po karo Kertészas dirbo žurnalistu, bet 1951 m., kai jo laikraštį pradėjo kontroliuoti Vengrijos komunistų partija, jis buvo išvarytas. Kertészas tapo laisvu menininku, duoną užsidirbdavo rašydamas komedijas, versdamas iš vokiečių kalbos (pvz., Nietsche). 1960 m. jis pradėjo rašyti pirmąjį savo romaną "Žmogus be likimo", po poros dešimtmečių išverstą į daugelį kalbų ir atnešusį rašytojui pripažinimą.

Romanas iš esmės paremtas asmenine patirtim, rašytojo išgyvenimais koncentracijos stovyklose. Tai chronologinis pasakojimas, "žingsnis po žingsnio" (beje, toks buvo pirmojo šios knygos vertimo pavadinimas švediškai 1985 m.) parodantis, kaip nacistinis valdžios aparatas sulaužo žmogų: suėmimas, gabenimas traukiniu, atvykimas į lagerį, skurdus maisto davinys, prievartinis darbas, mirštantys draugai, netikėtas ir tam tikra prasme sunkiai suvokiamas išvadavimas. Visa tai vaizduojama jaunojo Kioveso - Imre Kertészo alter ego - akimis. Skaitytojas pamažu susipažįsta su žmogumi, kuris nemoralizuoja, pats vargiai supranta, kas jam nutiko, ir galiausiai teturi tik vieną troškimą - išlikti. Romano herojaus pasakojimo tonas lakoniškas, būdingas jaunam žmogui, čia yra ir naivių, ir labai racionalių samprotavimų. "Žmogus be likimo" Vengrijoje pasirodė 1975 m., bet knyga buvo tarsi nepastebėta, o gal net nutylėta. Rašytojas kėlė pernelyg opius ir sudėtingus klausimus.

"Jeigu egzistuoja likimas, tai laisvė neįmanoma, o jeigu yra laisvė, tai negali būti jokio likimo, vadinasi... mes patys esame tasai likimas", - sakoma romane. Jaunuolis Kiovesas nesutinka su teiginiu, kad jis - tik auka, nes tada skaudi jo patirtis ir išgyvenimai atrodytų beprasmiai. Jis nelinkęs pasiduoti savigailai, nes tai iškreiptų jo laisvės vaizdinį. Romano pabaigoje jis dviem savo kaimynams, pagyvenusiems žydams, aiškina, kaip svarbu nenužeminti savęs iki aukos. Jo žodžius seniai priima kaip provokaciją. "Bet ką mes galėjom padaryti?" - pasipiktinę sako jie.

Romanas tarsi užverčia skaitytoją klausimais: ar Vengrijos žydai žinojo ką nors apie tai, kas juos netrukus ištiks? Ar Europoje buvo bent viena šalis, galėjusi juos priglausti? Ar galima teigti, kad žmogus yra prisidėjęs prie tautos naikinimo, jeigu jis nėra informuotas apie tai, kas neišvengiama?

Romano pradžioje Kertészas rašo, kad suaugę paauglio Kioveso aplinkos žmonės žinojo, kas jų laukia, tačiau jie stengėsi, kad Kiovesas viso to nežinotų. Kai jo tėvas išvežamas į darbo stovyklą, artimieji mėgina Kiovesui įteigti, kad tėvas netrukus sugrįš, tačiau paauglys nujaučia, kad atsisveikino visam laikui. Tokį artimųjų elgesį, tokį vengimą sakyti tiesą rašytojas linkęs laikyti savotišku prisidėjimu prie vėlesnio žydų naikinimo.

Romanas "Žmogus be likimo" paneigia garsiąją Adorno tezę, kad po Aušvico nebeįmanomas joks menas. "Viskas, ką esu parašęs, byloja apie Aušvicą, - sako Kertészas, - net ir tos mano knygos, kuriose Aušvicas neminimas, tam tikra prasme kalba apie jį." Rašytojas labai kritiškai žiūri į Aušvico "stilizavimą": "Kuo daugiau kalbama apie Holokaustą, tuo sunkiau už visų tų žodžių gausos matyti žmogų, pasmerktojo sunaikinti kasdienybę." Dar kritiškiau jis vertina su tais įvykiais susijusią "industriją", pavertusią Holokaustą savotišku verslu. Stepheno Spielbergo filmą "Šindlerio sąrašas" jis vadina tiesiog kiču. "Gal tas filmas ir sudomins žiūrovus, ypač jaunimą, bet vargu ar jie ims giliau domėtis Holokaustu. Man buvo tikra kančia žiūrėti tą filmą, skaudžiausiai žeidė ne tie kulisai ir klišės, o tai, kad Spielbergas pavaizdavo savo herojus įprastu psichologiškai realistiniu būdu. Kaip paprastus žmones, ir gerus, ir blogus. Įprastos psichologijos neužtenka, norint paaiškinti, kodėl eilinis kontoros tarnautojas gauna tokią valdžią, kokia įmanoma tik Dievui. Reikia žiūrėti plačiau, perprasti visą situaciją, kad suprastum, jog gerumas Aušvice negali laimėti, kad kančia žmogaus nesutaurina. Tiesa, Aušvice žmones žudė industriniu būdu, ir vykdytojai buvo paprasti kontoros tarnautojai, gavę valdžią lemti kitų žmonių gyvenimą ir mirtį", - sako Kertészas.

Visai kitaip jis vertina Roberto Benigni filmą "Gyvenimas yra gražus". "Benigni nesistengia rodyti realistinės aplinkos. Jis tiesiog kuria, turėdamas humoro jausmą laisvai pasakoja istoriją, todėl daug plačiau atskleidžia sąlygas, kuriomis lageryje gyveno žmonės."

Kūryba Kertészui yra beveik absoliuti tiesos vertybė. Rašytojas prisipažįsta, kad jo literatūrinį skonį ir pažiūras formavo Alberto Camus, Thomo Manno, Nietsche`s ir Kafkos knygos. "Iš esmės esu klasicistas. Avangardinė literatūra nėra bloga, ji visada buvo, bet ji niekada nejaučia normos ribų, nepajunta, kad forma nebetinka tam, kas norima išreikšti. Todėl avangardas nuolat turi rėkti, šaukti, kad šį tą įrodytų. Man niekada nesinorėjo rėkti", - sako rašytojas. Jam prireikė trylikos metų, kad sukurtų savo romaną "Žmogus be likimo". "Rašydamas kiekvieną savo knygą, aš turiu pereiti tam tikrą ribą, kad pagaliau įveikęs ją pamatyčiau, jog sukūriau visai ne tai, ką iš pradžių buvau sumanęs."

Antrasis Imre Kertészo romanas "Fiasko" (1988) glaudžiai susijęs su "Žmogumi be likimo". Čia vaizduojamas rašytojas, kurio romaną apie jauno žmogaus išgyvenimus Aušvice atmeta leidykla. Autoriaus nuomone, "Žmogaus be likimo" nutylėjimas Vengrijoje tolygus rankraščio nepaskelbimui. Kertészas Kafkos stiliumi piešia totalitarinę visuomenę, labai primenančią Vengriją po 1956 m. įvykių. Toji visuomenė užkrėsta katastrofiškos praeities. Diktatūra gali rodyti skirtingus veidus, bet jie iš esmės nesiskiria vienas nuo kito.

Trečiajame romane "Kadišas negimusiam kūdikui" (1990), kurį galima laikyti pirmųjų dviejų knygų tęsiniu, kalbama apie dar vieną diktatūrą, kurią yra patyręs rašytojas - tėvo priespaudą. Šiame romane piešiamas gyvenimas iki Aušvico. Anot rašytojo, Holokaustas tėra loginis padarinys tų visuomeninių santykių, kurie buvo prieš karą. Toje visuomenėje vyravo autoritarinis vaikų auklėjimas, pavertęs jaunuolius paklusniais įrankiais galingojo rankose. Ikikarinė, ikiholokaustinė visuomenė buvo hierarchinė ir autoritarinė. Tokioje aplinkloje išauga budeliai ir aukos, o vaikai tampa arba engėjais, arba patrankų mėsa. Romano herojus, protestuodamas prieš tokį įpėdinystės paveldą, nenori būti tėvu.

"Kadišas negimusiam kūdikiui" - ilgas monologas, tarsi koks pagrindinio herojaus užkalbėjimas, sykiu tai gili visuomeninių santykių analizė, parodanti tą aplinką, kuri davė pradžią diktatūrai. Tai prievartinės, represinės santvarkos iliustracija.

Viename radijo interviu Kertészas yra sakęs, kad jis patyrė baisiausią smūgį sužinojęs, jog deportuojamas vien už tai, kad yra žydas. Iki tol jis nelaikė savęs žydu, žydu jį padarė Aušvicas.

Kita Kertészo knyga "Dienoraštis galerijoj" (1992) - tai savotiški užrašų fragmentai, susikaupę per trisdešimt metų. Rašytojas tarsi praveria kūrybinės savo dirbtuvės duris, parodo, kaip gimė jo romanai. Į kūrybą po Aušvico jis žiūri kaip į kokį galeros vergo darbą, tai "galeros irkluotojo" užrašai, pilni gyvenimiškos filosofijos, apmąstymų, kasdienybės absurdo, komunistinės santvarkos kuriozų. Įdomios ir kitos dvi jo esė knygos "Anglų vėliava" ir "Minties ilgumo tyla, kol budelių komanda iš naujo užtaiso šautuvus".

Dabar Imre Kertészas, anot jo paties, kuria patį sunkiausią savo romaną, jame mėgins pavaizduoti pasaulį po 1989-ųjų, sugriuvus Berlyno sienai. Rašytojas sako, kad ši jo knyga bus susijusi su "Kadišu negimusiam kūdikiui".

Nepaisant ne itin gausios kūrybos, vėlyvo pripažinimo, Imre Kertészas yra vienas reikšmingiausių šiuolaikinių rašytojų, nagrinėjančių modernios Europos gimimą.

Pagal švedų spaudą parengė Zita Mažeikaitė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:45:22 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba