SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-07-08 nr. 669

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Menas / dailė: pokyčiai ir pastovumas
11

Muzika 
• Algirdas Klova
Kertinis akmuo
8
• Tik pirmieji 60 metų buvo sunkūs2
• Vera Markova
Vasaros koncertai vilniečiams
• Kviečia IX tarptautinis Thomo Manno festivalis
• Nepamirštas, minėtas su meile
• Druskininkų vasara tęsiasi
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Černiauskaitė
Atviras laiškas
• Ingrida Tamošiūnienė
Kas gražiau už duris?
3
• Aistė Paulina Virbickaitė
Lietuviška raketa
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Socialinės Vilniaus "Sirenos"
1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Didvyrio receptas2
• Živilė Pipinytė
Tėvystės drama pasaulių karo fone
• Pasmerkti pralaimėti
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Laima Kreivytė
Polka su ragučiais
5
 Lenkija nėra moteris2

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Lenkija nėra moteris

Pokalbis su Maria Janion

[skaityti komentarus]

iliustracija
Maria Janion

Profesorė Maria Janion – literatūros, idėjų ir vaizduotės istorikė. Ši Vilniaus universiteto auklėtinė dirba Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrinėjimų institute. Pagrindinis jos tyrinėjimų objektas yra romantizmas ir jo pėdsakai šiuolaikinėje kultūroje. Profesorė daug prisidėjo ir prie lenkų feminizmo atsiradimo. Ji parašė knygas "Romantiška karštinė", "Pomirtinis Konrado Valenrodo gyvenimas", "Gyvendami prarandame gyvenimą", "Moterys ir kitoniškumo dvasia" ir kt. Maria Janion – parodos "Lenkė" sumanytoja. Savaitinio žurnalo "Polityka" puslapiuose su ja kalbėjosi Zdisławas Pietrasikas. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Mes kalbamės gegužės 3 d. Užvakar sukako metai, kai esame Europos Sąjungos nariai. Tačiau vakar daug iškilmingiau buvo paminėtas mėnuo po Popiežiaus mirties. Ar kai Lenkija gedėjo, buvo gražesnė?

Man atrodo, kad labiau teisūs yra tie, kurie sako, kad tokia gražesnė Lenkija didžia dalimi buvo sukurta žiniasklaidos, ypač televizijos, tik ir kalbėjusios apie popiežiaus agoniją, mirtį, laidotuves. Laidų vedėjai taip pat kūrė tam tikrą nuotaiką. Ji veikė televizijos žiūrovus, kurių, kaip paaiškėjo, buvo labai daug. Kai kurie jų dėl to net liovėsi dirbę...

Viename laikraštyje mačiau mūrininkų, kurie liovėsi mūryti, nuotrauką. Reporteriui jie sakė, kad dabar netinka dirbti…

Žiniasklaida savaip užbūrė žiūrovus. Taip rodoma Popiežiaus mirtis pavertė jį mitu – herojiniu mitu, Kristaus mitu, jo kančia ne kartą buvo lyginama su Kristaus. Popiežius tapo Kristų primenančiu personažu.

Lenkija – tautų Kristus?

Ne, tai kažkas kita, prie to dar grįšime. Popiežiaus lyginimas su Kristumi buvo tarsi priminimas, kad žmogus primena Kristų, "milijonus Kristų", apie kuriuos kalbėjo Słowackis. Jis ir Wyspianskis buvo mėgstamiausi Popiežiaus poetai.

Ir Norwidas.

Norwidas – tai darbo retorika, o Słowackis, tiksliau, mistinis Słowackis – tai dvasios retorika. Gedulo laikas pirmiausia buvo laikas, kai kilo daug klausimų, paprastai vadinamų egzistenciniais. Jie nekyla mūsų kasdieniame gyvenime, kuriame dominuoja abstrakčios sistemos (kaip jas vadina Giddensas), pirmiausia – rinka ir jos globalios pasekmės – vartojimas, pramogos. Vienas tokių iš gyvenimo šalinamų ir tolinamų klausimų yra klausimas apie mirtį. Mirė didis žmogus, jis mirė mūsų akyse. Tai suardė banalią ir netvarią pusiausvyrą, privertė susimąstyti apie savo gyvenimą. Visa tai galima suvokti ir kaip dvasingumo poreikį.

Ne tik religinio dvasingumo?

Nebūtinai religinio. Dvasingumo krizė (juk taip kalba Europos kunigai) juntama ir bažnyčioje. Šia krizę bus nelengva numalšinti. Didžiulis žiniasklaidos reginys nesukūrė pagrindų kokiai nors rimtesnei diskusijai apie Jono Pauliaus II pontifikato reikšmę. Kas išliks? Galima sužinoti (dažniausiai iš užsienio laikraščių), kad Benediktas XVI nenori paversti liturgijos milžinišku spektakliu ir jau atstūmė "papaboys", lydėdavusius mūsų popiežių kelionėse ir paskui giedodavusius po jo langais.

Užtat turime Jono Pauliaus II kartą. O jūs, ponia profesore, visai neseniai per paskaitą Lenkų verslo tarybai skelbėte, kad lenkų jaunimas atsisveikina su Lenkija.

Nežinau, ar egzistuoja Jono Pauliaus II karta, ar tai tik dievobaimingas noras. Nematau kokių nors didžiosios permainos ženklų. Negali būti didžių permainų be didelio intelektualaus darbo. Reikėtų iš naujo įvardyti įvairias sąvokas, nes dabar lenkų jaunimas susiduria su visomis šiuolaikinio pasaulio problemomis. Tas pasaulis mus atakuoja, mes esame jo dalis. Globalizacija ir jos visuomeninės bei moralinės pasekmės, pelno vaikymasis, "magiškas vartojimo pasaulis", taip pat bedarbystė, vienatvė – visa tai yra įsiliejimo į pasaulinius procesus rezultatas. Bet jaunimas girdi tėvo Maciejaus Ziębos žodžius – televizijos laidoje jis pasakė (pati tai girdėjau), kad dabar, po Popiežiaus mirties, svarbiausia – keturios "R": pirmoje vietoje religija, paskui protas (lenk. rozsądek), rinka ir šeima (lenk. rodzina). Ką tada reiškia Ulricho Becko pastaba "Rizikos visuomenėje", kad tarp darbo rinkos ir šeimos egzistuoja prieštaravimas, vedantis vienišų individų dominavimo ir šeimos degradavimo link?

Šeima keičiasi.

Apie kokią šeimą kalbame? Prancūzijoje šia tema pasirodo daug knygų ir straipsnių. Kalbu apie Prancūziją, nes esu frankofilė. Ten diskutuojama apie šeimas, kuriose vaikai turi po du tėvus, dvi motinas. Žmonės skiriasi, kuria naujas šeimas, iš naujo kuria keistą ir netipišką, bet vis dėlto šeimą. Kita vertus, kodėl nepastebime mūsų jaunimo, kurį žiniasklaida vadina JP2 karta, ambivalentiškumo. Šis jaunimas vadina save katalikišku, bet nepaiso katalikiškų seksualinio gyvenimo normų.

Grįžtant prie gedulo: mano atmintyje liko scena Varšuvos Piłsudskio aikštėje – kareivių choras, giedantis jaudinančią giesmę apie Mariją: "Kur mes, o Motina, ak, kur mes eisime ir kur ieškosime išsigelbėjimo…"

Tas vyrų choro giedojimas jaudino todėl, kad tai buvo sutrikusių, paliktų žmonių giedojimas. Mirė Popiežius, didis žmogus, ir kas dabar su mumis bus? Esame našlaičiai.

Buvo ir kitokių komentarų: mirė tėvas, laikas suaugti.

Bet kaip suaugti? Suaugti – reiškia ir reformuoti auklėjimą, atsisakyti mesianistinių stereotipų, suvokti šiuolaikinį pasaulį. Čia didelis vaidmuo tenka televizijai, o joje, deja, baimę kelia kanalas "Edusat". Ten pasakojami baisūs dalykai.

Bet yra ir naujas kultūros kanalas.

Jo nematau, nes neturiu specialios antenos. Beje, nesu įsitikinusi, kad aukštajai kultūrai reikia sukurti tokį getą, kai tuo pat metu visiems prieinamuose kanaluose karaliauja žemoji kultūra. Susirūpinimą kelia ir tai, kad kai kurios privačios aukštosios mokyklos (ir ne tik jos) yra labai žemo lygio. Diplomai, kuriuos gauna jų studentai, dažnai yra menkaverčiai.

Ar už tai, kad vis dar tebėra įsitvirtinęs pseudoromantinis kanonas, neturėtume labiausiai dėkoti moterims mokytojoms?

Be abejo, joms taip pat. Šiaip ar taip, pralaimėjau savo sunkią kovą už tai, kad romantizmo ir istorijos paradigma būtų transformuota į romantizmo ir egzistencijos paradigmą.

Kadaise garsiame savo interviu žurnalui "Polityka" 1991 m. Jūs sakėte: "Lenkijoje mūsų akyse nyksta vientisa simbolistinė romantinė kultūra, kuri du šimtus metų buvo tautos egzistavimo pagrindas, kuri būrė ją prie vertybių ir leido lenkams išlikti katastrofų, padalijimų ir nelaisvės metais". Ji jau išnyko?

Taip, tai įvyko. Romantizmo egzistencijos filosofijos potencialas neišsisėmė, bet juo nesinaudojama. Šiuolaikinis pasaulis stengiasi užtikrinti vadinamąjį ontologinį saugumą, todėl pasitikima ekspertais, sisteminėmis instancijomis. Tačiau to nepakanka. Aš manau, kad lenkų romantizme slypi egzistencinis tėvynės išgyvenimas, tiksliau – to, ką vadinu kitais, jų kitoniškumo patyrimas. Žinoma, tai galima išversti ir į politinę kalbą. Atkreipkite dėmesį: paskutinis mūsų politikas, kuris iš tikrųjų kalbėjo romantikų citatomis ir norėjo gyventi pagal juos, buvo Piłsudskis. De Gaulle’is kalbėjo, kad kariauti reikia remiantis autoriais, kuriuos skaitai. Ir nebūtinai militaristinius karus. Jis skaitė Racine’ą ir Chateaubriand’ą, o kuris iš mūsų politikų gali pasigirti skaitęs klasikinę literatūrą?

Praėjo metai, kaip įstojome į Europos Sąjungą. Ar per tą laiką nors kiek pasikeitėme?

Matau pasikeitimus man svarbioje sferoje; studentai prašo paankstinti įskaitas, nes išvažiuoja į užsienį. Jie moka svetimų kalbų, jiems galima rekomenduoti prancūziškas, angliškas knygas. Ta europietiško jaunimo laisvė yra tiesiog nuostabi. Šiek tiek išgąsdino tik vieno šių metų abituriento, pasiryžusio studijuoti matematiką, pasakymas, esą lenkų kalbos egzaminas – neišvengiamas blogis. Puikiai pavadinta, tiesa? Na, bet gal tai tik mokyklinė neviltis.

Turime dar vieną romantinio paveldo atplaišą. Dominikonas Konradas Hejmo (Vatikane dirbęs ir su "Liaudies Lenkijos" saugumu bendradarbiavęs vienuolis – Red.) nori būti laikomas Konradu Valenrodu.

Skirtingų tautų mitų tyrinėtojai pastebėjo, jog labai tipiška, kad lenkų poetas nesukūrė nei Hamleto, nei Fausto, nei Don Žuano, o sukūrė Konradą Valenrodą – tikrai originalų universalios ištarmės personažą.

Mums Valenrodas – pirmiausia niekšų alibi.

Savo knygoje apie pomirtinį Konrado Valenrodo gyvenimą pateikiu jį kitaip. Atlikęs savo darbą, tragiškas Mickevičiaus herojus nusižudo. Manau, todėl, kad tikslas nepateisina priemonių. Valenrodas kitaip negali išspręsti dramatiško konflikto tarp moralumo ir politikos. Tačiau jo istorija mums atskleidžia žmogaus ir jo poelgių neišmanymą, atsispindintį ir įvairių jo sekėjų istorijose. Dabar verta tai prisiminti.

Esate parodos "Lenkė. Mediumas, šešėlis, įsivaizdavimas" globėja. Reklaminėje medžiagoje skaičiau, kad svarbiausias parodos tikslas – parodyti, kaip lenkės formavo savo šalies ir Europos istoriją ir kultūrą. Ar tai buvo atskira istorija?

Nusprendėme pagrindinę parodos dalį pavadinti "Moterų archyvais". Norime parodyti, kaip moterys siekė viešosios, simbolinės sferų. Ir kartu leidžiame suvokti, kad simboliška Polonios figūra išsisėmė, nes buvo tautos gedulo simbolis. Dabar reikia naujos simbolikos, naujo pasakojimo – tokio, kuris nedaugins romantinių tautinių stereotipų. Bandome parodyti, kad naujos Lenkijos kultūrinės tapatybės kūrimas – daugiaprasmis ir dramatiškas procesas. Šioje srityje neturime daug sąjungininkų. Labai vertinu Edwino Bendyko publikacijas žurnale "Polityka". Jis aiškiai suvokia būtinybę transformuoti simbolinę Lenkiją, sukurti kažkokią "Cool-Polonia" pagal "Cool-Britania" pavyzdį – ji transformavosi ir sukūrė naują, labai įdomų įvaizdį.

Pakartosiu klausimą: ar iš tikrųjų moterų istorija yra atskira?

Ši istorija yra atskira, nes yra atmetama ir marginalizuojama. Tačiau ji, žinoma, susijusi su mums žinoma, "oficialia" istorija. Mes siūlome fragmentų ir iškarpų archyvą, norime pakeisti vientisą ir žinomą istoriją mažais pasakojimais. Į tuos pasakojimus dažniausiai buvo žiūrima iš aukšto, jų deramai neįvertinant. Tame nežinomų takelių rodyme slypi emancipacijos galimybių.

Nejaugi viskas taip blogai?

Šiek tiek blogai ir šiek tiek gerai. Engimas pasireiškia teisės srityje, žiūrėjimu iš aukšto ir tokiais posakiais kaip: "Ak, jau tos mūsų ponios, cha-cha!" Pasižiūrėkite, kaip traktuojama kiekviena diskusija apie lygias lyčių teises. "Mūsų ponios vėl šokinėja, nors joms taip gerai". Todėl labai sunku moterims, užsiimančioms politine ir visuomenine veikla. Net išsilavinę žmonės kalbėdami apie jas ironiškai šypsosi. Tai susiję su labai giliai įsišaknijusia moters vizija – šiek tiek nerimta, pretenduojanti į kažką, kas jai neduota nei gamtos, nei kultūros. Ji kovoja už tai, kas jai visai nepriklauso.

Bet kartu lenkas garbina Lenkiją, o ji yra moteris.

Lenkija nėra moteris. Lenkijos kaip Polonios mitas visiškai išsisėmė. Tai matyti, pavyzdžiui, iš 8–9-ajame dešimtmetyje gimusių kūrėjų literatūros. Prasidėjusioje rinkiminėje kampanijoje beveik nebeliko moterų. Turime vyrišką Lenkiją. Tikrasis rūpestis – kaip moterį grąžinti į namus. Tokia yra Popiežiaus ir politikų doktrina. Girdžiu net dešiniųjų išvadas, esą dėl visko kaltas aukštasis išsilavinimas, nes moterys nenori likti namuose ir gimdyti vaikų.

Dažnai sakoma, kad lenkės neblogai tvarkosi naujojoje tikrovėje. Toks sėkmingos moters įvaizdis dominuoja moterų leidžiamuose moteriškuose žurnaluose.

Prie jų nepriskirčiau "Wysokie Obcasy" (laikraščio "Gazeta Wyborcza" priedas moterims – Red.), tai tikrai emancipuotas žurnalas. Tačiau spalvotų žurnalų ištarmė – dviprasmiškas teiginys, kurį kadaise gerai išanalizavo Roland’as Barthes’as: taip, bet ne. Būk savarankiška, bet nebūk savarankiška. Arba: esi veikli, susitvarkysi ir namuose, ir darbe. Kartu privalai būti graži kaip reklamose, puikiai tvarkyti namus ir vaikus.

Moterų Lenkija būtų geresnė?

Kai kurios feministės mano, kad taip. Aš nesu įsitikinusi, bet gal verta pabandyti?

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


5298. Taurage2005-07-11 22:07
Kaip man patinka toks ismintingas tonas: "nesu įsitikinusi, bet gal verta pabandyti?". Idomus ir ikvepiantis pokalbis!

5322. ele2005-07-15 13:58
Man irgi patiko. Mes taip pat turime vyrišką Lietuvą. Bet blogąja prasme .Vyriškas šovinizmas įbruko Lietuvą į patį kampą. Gal kiek liberalesnis, (tačiau abejoju) požiūris į moteris mene.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:44:53 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba