Tėvystės drama pasaulių karo fone

Steveno Spielbergo "Pasaulių karas" ("War of the Worlds", JAV, 2005), kaip ir visi šio režisieriaus filmai, pirmiausia yra tobulas kino produktas. Jis gali ir turi patikti visiems. Tai paliudijo ir pirmos keturios jo rodymo dienos JAV, kai buvo sumušti visi lankomumo rekordai. Kaip masinio vartojimo produktas filmas nesukelia didelių prieštaravimų: istorija papasakota nuosekliai, tiksliai – net ir norėdamas jame nerasi nė vieno nereikalingo kadro ar epizodo, montažas – sklandus, efektai – įspūdingi, garsūs aktoriai vaidina puikiai, tačiau ar kas kada nors abejojo Spielbergo profesionalumu? Vis dėlto profesionalumas jam nėra tikslas, Spielbergui visada svarbi ir pasakojamos istorijos ištarmė, paprastai vadinama message. Šiuo požiūriu "Pasaulių karas" yra net šiek tiek netikėtas. Suprantama – po efektingų filmų, rodžiusių daugybės skirtingų civilizacijų susidūrimus, vargu ar ši 1898 m. Herberto Wellso parašyto romano pagrindu sukurta juosta gali ką nors pritrenkti, net jei jos veiksmas perkeltas į mūsų dienų Ameriką. Tad Spielbergas pasielgė išmintingai perkeldamas akcentus, juolab kad tai leido rodyti šeimą, kuri yra visos amerikietiškos ideologijos pagrindas. Marsiečių įsiveržimas į Žemę yra tik fonas, o istorija pasakoja apie tai, kaip šiurkštus egoistas Rėjus (Tom Cruise) gelbsti savo vaikus nuo kraugeriškų grobikų. Tai savotiška odisėja per panikos ištiktą Ameriką. Kiekviena odisėja (ypač kine) žmogui suteikia galimybių pasikeisti, atrasti tikrąsias vertybes, suvokti, kas jam brangiausia ir kas yra jis pats. Visa tai nutinka ir Rėjui.

Iš pradžių jis yra tik antipatiškas išsiskyręs vyriškis, priverstas leisti laiką su savo vaikais, kol buvusi žmona (įsidėmėtina australų aktorė Miranda Otto) su naujuoju draugu lankosi pas tėvus. Rėjaus santykiai su vaikais nėra geri, paauglys Robis akivaizdžiai šlykštisi savo tėvu – ribotu ir netvarkingu uosto kroviku. Galima numanyti, kaip būtų pasibaigusi ši viešnagė, jei ne vidury baltos dienos Žemėje prasidėjusios magnetinės audros ir iš po žemių pradėję lįsti milžiniški šlykštūs marsiečiai. Rėjus pasiryžta nuvežti vaikus pas motiną, bet nuo marsiečių niekur nepasislėpsi – juo toliau Rėjus nuo jų bėga, juo labiau jie lipa jam ant kulnų. Vis dėlto ta kelionė yra prasminga, nes Rėjus ne tik išgelbsti vaikus, bet ir randa ryšį su jais, suvokia, kad juos myli ir yra reikalingas. Taip nesusipratęs krovikas iš gyvenimo gauna šansą tapti tikru vyru ir tėvu. Kaip sakoma – nėra to blogo, kad neišeitų į gera. O ir filmui tai tik į naudą, nes žiūrovams lengviau susitapanti su herojais, išgyventi jų siaubą ir kančias.

Spielbergui visada buvo artima ateivių iš kosmoso tema. Pirmąjį filmą apie juos Spielbergas sukūrė būdamas septyniolikos, dar mokydamasis mokykloje. Vėlesni jo filmai apie ateivius ir bendravimą su kitomis civilizacijomis – mistiniai "Artimi trečiojo laipsnio susitikimai" ir pasakiškas "E.T. Ateivis" – žymi svarbius fantastinio kino istorijos etapus. Šiuose filmuose bene pirmąkart "svetimas", ateivis iš kosmoso nekėlė jokios grėsmės. Tai, kad po šių optimistiškų ir atvirų filmų Spielbergas rodo siaubą keliančius ateivius, yra gana netikėta. Tačiau įsižiūrėjus į filme rodomas masinės panikos scenas ar pirmąjį žmonių susidūrimą su marsiečiais, tarsi pamatytą Rėjaus akimis, aiškėja, kokį krūvį ateiviams suteikia Spielbergas. Šiose nuolatinio Spielbergo bendradarbio operatoriaus Januszo Kaminskio meistriškai nufilmuotose scenose galima įžvelgti sąsajų su mėgėjiškais rugsėjo 11-osios kadrais – chaosas, daugybė dulkių, pilkai nudažančių kadrą, intensyvus garsinis fonas, kuriame susilieja nuostaba, siaubas, klyksmai ir ašaros. Visai neseną Bosnijos tragediją primena kadrai, kai Rėjaus dukra Reičel (Dakota Fanning kartais užgožia net dėdę Cruise’ą) žiūri į upę, kuria plaukia daugybė lavonų (bene identiškų kadrų esu mačiusi jugoslavų filmuose). Pasikeitė laikas, pasikeitė ir akcentai, bet tas, kurio mes nesugebame suprasti ir paaiškinti, visada lieka svetimas. Matyt, todėl Spielbergas išsamiau ir neaiškina, kodėl žlugo marsiečiai, užtenka, kad juos nugalėjo žemiškos bakterijos.

Spielbergo produktas universalus Amerikos kontekste. Kitur jis, be abejonės, bus vertinamas daug priekabiau, nors ir saviškiams, manau, akivaizdu, kad "Pasaulių kare" Spielbergas nuolat cituoja save – ir "Šindlerio sąrašą", ir "Gelbstint eilinį Rajaną", ir ne vieną kitą savo filmą. Todėl "Pasaulių kare" atsirado vietos ir sinefiliškoms Spielbergo silpnybėms. Filmas prasideda sodriu diktoriaus balsu (nenustebčiau, jei tai būtų pats Orsonas Wellesas savo nemirtingame 1938 m. radijo spektaklyje pagal "Pasaulių karą") ir tokį balsą atitinkančia sekvencija, kai vaizdas vis stambėja: mažytė bakterija vandens laše, lašas virstantis Žemės vaizdu iš kosmoso, kol sekvencija baigiasi šviesoforo šviesa šiuolaikinėje gatvėje. Toks asociatyvinis montažas primena ir kino ištakas. Galima pasidžiaugti, kad tobulame produkte atsirado vietos net kino meno istorijai. Man patiko ir viena "Pasaulių karo" frazė. Kai Rėjus nori skubiai išvežti iš miesto vaikus, šie bando išsiaiškinti, kas atsitiko. Rėjus jiems sako, kad Ameriką užpuolė. Sūnaus paklaustas, ar teroristai, jis atsako, kad užpuolikai atvyko iš toliau. Tada sūnus klausia: "Iš Europos?"

Jei atvirai, Spielbergas visiškai teisus: Europoje pasaulių karas atrodo kitaip.