SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-07-27 nr. 766

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aistė Virbickaitė
Maži miesto papuošalai
61

Muzika 
• XI Thomo Manno festivalis Nidoje2
• Skirmantė Valiulytė
„Nepaklusnieji“ – ties dingstančia riba
4
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Kristupo klavyrai
• Živilė Ramoškaitė
Liublianos ir Ravenos festivaliuose
• Žvaigždžių koncentracija: trys vieną dekadą
• KONCERTAI

Dailė 
• Kęstutis Šapoka
Tarp šiuolaikinės dailės ir meno
3
• Ugnė Gudelytė
Akys mato tik ribas
1
• Austėja Čepauskaitė
Instaliacijos Nidoje
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Rasa Vasinauskaitė
Intymioji teatro rezistencija
• Živilė Ambrasaitė
Prahos kvadrienalė 2007
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kaip beždžionė beždžionei
• Koja-kulkosvaidis3
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Bestselerio kodas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Intymioji teatro rezistencija

Avinjono teatro festivalis

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Hey girl!“, rež. Romeo Castellucci

Šiandien baigiasi 61-asis tarptautinis Avinjono teatro festivalis. Negalėčiau pasakyti, kuris iš dešimties šįmet pagrindinėje programoje matytų spektaklių paliko didžiausią įspūdį. Kažin, ar to siekia ir festivalis. Įspūdžiais gali dalytis stovėdamas Popiežių rūmų aikštėje – nuo netikėto akrobato ir žonglieriaus triuko, gatvės muzikantų, pritariančių čia pat ant sienos demonstruojamiems vaizdams, nuo akyse gimstančio aerozoliniais dažais piešiamo paveikslo ar juolab kasmetinių Liepos 14-osios fejerverkų. Jei neįvyktų šis ugnies ir muzikos šokis, antroji festivalio savaitė netektų savo žavesio. Pamanai – mūsiškė Liepos 6-oji taip pat galėtų būti vienu gražiausių ir įspūdingiausių miesto renginių, kurios programa pratęstų ir papuoštų vieną kurį šiuo laiku vykstantį festivalį. Ir visai nesvarbu, ar toks festivalis vyktų Vilniuje, Druskininkuose ar Palangoje. Tam tiesiog reikėtų „sustyguoti“ viso miesto renginius. Pas mus, kitaip nei Avinjone, kažin ar tai įmanoma...

Įspūdį čia, Avinjone, palieka ne tiek teatras, kiek įvairaus amžiaus žmonių gebėjimas įsileisti jį į savo gyvenimą, džiaugtis juo ir kasdien įveikinėti tą patį festivalio erdvių paieškos maratoną – su katalogais ir žemėlapiais rankose, nuklydus į atokiausias miesto gatveles ar besispraudžiant pro tirštą minią, stabtelint prie improvizuoto marionečių vaidinimo ar maloniai paimant dar vieną siūlomą reklaminį spektaklio lapelį. Įspūdį palieka kvapai, saulė, spalvos ir energija. Mūrai su miniatiūrinėmis Dievo motinų ar šventųjų skulptūrėlėmis ant kiekvienos gatvelės kampo; gatvelių painumas ir siaurumas; namų baliustrados, kaltiniai balkonų ažūrai, bronzinės durų rankenos ir pačios šimtmečių senumo durys – viskas čia išpuoselėta, išsaugota kaip istorinė vertybė. Gal todėl ir teatras, kad ir koks jis būtų, tampa istoriškumo ir dabarties jungtimi, iš susisluoksniavusios realybės perkeliantis į kitokių apmąstymų, kitokių įspūdžių lauką – kartais aktualus, o kartais dar simboliškesnis ir efemeriškesnis.

Šiųmetis festivalis išties turėjo politiškumo prieskonį. Tiesa, skirtingą nuo įsivaizduojamo socialinio teatro. Teatro politiškumas „prancūziškai“ – tai gebėjimas reflektuoti istoriją, festivalio kontekste nusidriekusią iki karo ir pokario ir aktualizavusią ne tik valdžios, valstybės ir menininko santykių problemą, bet ir atsigręžusią į žmogaus, gyvenančio tam tikroje politinėje atmosferoje, situaciją. Turbūt neatsitiktinai prasidėjęs Franko Castorfo „Šiaure“, festivalis bent iki trečios savaitės (o jo pabaigoje dar buvo rodomi antivartotojiški Rodrigo Garcķa spektakliai) vienaip ar kitaip kėlė meno svarbos visuomenėje klausimus, susijusius ir su valdžios institucijomis, ir, žinoma, su masių kultūra. Pastaroji čia supriešinama su liaudies kultūra, suprantama anaiptol ne etnografiškai ir vertinama kaip konfrontacija kultūrinei industrijai. Nes kultūrinė industrija ne tik „smaugia“ nepriklausomas trupes ir meninių ieškojimų laisvę, bet ir naikina kultūrinio identiteto, meninės autonomijos apraiškas. Tad visa, kas liepos mėnesį vyksta Avinjone, pradedant gatvės spektakliais ir baigiant pagrindine festivalio programa, bent prancūzų yra priimama kaip svarbiausia ir demokratiškiausia jos šalies kultūros reprezentacija, palaikoma ir puoselėjama, bet kartu atvira ir besikeičianti.

Nepaisant politiškumo ir rezistencijos atgarsių, persmelkusių kai kuriuos pagrindinės programos spektaklius, jie iš tikrųjų pasirodė labiau kameriški ir tuo kameriškumu dar labiau paveikūs. Ilgasis aštuonių valandų Ariane Mnouchkine „Les Ephémčres“ – suprantamas ir atviras visiems, paprastas, lakoniškas, rikiuojantis gyvenimo smulkmenas ir emocijas kaip daiktus ant tokių pat atvirų „padėklų“. Spektaklis kurtas visos Saulės teatro („Teatre du soleil“) trupės narių; einant į salę atviroje erdvėje matyti jų grimo stalai, kostiumų stelažai, kėdės ir sudedamos lovelės poilsiui. Spektaklio metu pailgoje vaidybos aikštelėje „padėklus“ stumia ir sukioja tuo metu viename ar kitame fragmente nevaidinantys aktoriai; padėklai važiuoja be perstojo, tad jiems reikia spėti persirengti, „įšokti“ į fragmentą ir suvaidinti jį taip, kad gimtų emocija. Ir emocija gimsta. Iš paprastų žodžių, pauzių, iš nuoširdumo, besiribojančio su vos jaučiamais lyrinio grotesko intarpais.

Beveik toks pat ilgas Krzysztofo Warlikowskio „Angelai Amerikoje“, prasidėjęs devintą valandą vakaro ir pasibaigęs trečią nakties, neatbaidė, o privertė įsigyventi ir įsijausti į kiekvieną aktorių tariamą žodį. Homoseksualumas ir AIDS tebuvo vienos iš temų, įsiliejusių į meilės ir vienatvės, svajonių ir atsakomybės, mirties baimės ir savęs paieškų polifoniją, suvaidintą įtaigiai ir savotiškai ilgesingai. Warlikowskio spektakliai išties turi stebėtiną sceninio gyvenimo ritmą, muzikalumą, kuris sustiprintas atsargiais ir kartu poetiškais vaizdiniais sugeba užhipnotizuoti ir vesti ten, kur nori režisierius. Paskutinis spektaklio sakinys „Jūs visi nuostabūs. Aš jus laiminu. Gyvenimas tęsiasi“ buvo palydėtas plojimais anaiptol ne todėl, kad baigėsi sceninė Tony Kushnerio saga; režisierius tarsi įsileido žiūrovus į savo ir savo veikėjų intymų pasaulį, privertė atsidurti atleidimo ir atsiprašymo akivaizdoje, susimąstyti apie trumpalaikiškumą ir kiekvieno atsakomybę bei teisingumą, nemeluoti, nekurti iliuzijų, nežeisti.

Į panašius apmąstymus apie žmogų ir menininką tam tikroje politinėje situacijoje nukėlė Guy Cassiers’o spektaklis „Mefisto for Ever“, kurtas pagal Tomo Lanoye adaptaciją Klauso Manno romano „Mefistas“ motyvais. Tai ta pati istorija, kurią kažkada jautriai ekranizavo Istvįnas Szabo – 1936 m. aktorius ir režisierius Gustafas Gründgensas (literatūrinio personažo Kurto Kioplerio prototipas) tampa į valdžią atėjusių nacių įkaitu, tačiau naudodamasis valdžios suteiktomis privilegijomis išgelbėja nuo sunaikinimo ne vieną savo kolegą, o kartu ir teatrą. Spektaklyje, rodytame Municipalinio teatro scenoje su pagyvinančiais scenovaizdį čia pat filmuojamų aktorių veidų stambiais planais ekrane, režisierius labiau akcentavo vidinę Kioplerio dramą. Atsisakydami pamfletiškumo ir satyriškumo, perkeldami romano veiksmą į teatro užkulisius ir sceną, papildydami tekstą puikiai flamando Dirko Roofthoofto suvaidintomis ištraukomis iš Shakespeare’o „Hamleto“, Čechovo „Vyšnių sodo“ ir Goethe’s „Fausto“, spektaklio autoriai atidavė duoklę teatro kultūrai ir aktoriaus profesijai, kurių negali pažeisti jokie valdžios pasikeitimai, jokie brutalūs išorės įsikišimai, kai tarnystė scenai ir meninei tiesai yra ir lieka svarbiausias menininko tikslas. Beje, anot Kioplerio, aktorius turi atsiduoti trijų P – poésie, passion, plaisir (poezijos, aistros, malonumo) – jo sieloje žaismui, nepamiršdamas ketvirtosios – iškrypusios (perverse) – aistros...

Laukdama Romeo Castellucci Vilniuje, „Sirenų“ festivalyje, negaliu atsispirti pagundai prisiminti ir jo Avinjone rodyto „Hey girl!“. Tai pirmas mano matytas legendinio režisieriaus darbas, kurį sunku apibūdinti ar pavadinti įprastu spektakliu. Vadinamas Rodrigo Garcķa antipodu, Castellucci ir jo trupė „Socģetas Raffaello Sanzio“ modeliuoja grynąjį teatrą, neturintį nieko bendra su socialinėmis ar politinėmis aktualijomis, tačiau savo šiuolaikiškomis priemonėmis neabejotinai atstovaujantį dabarties scenos meno galimybėms. Žinoma, tai vaizdinių teatras. Ir, žinoma, tai metaforų bei simbolių teatras, kuris „dirba“ ne su artimomis asociacijomis ar atpažįstamais ženklais, o nukelia gerokai toliau – grynasis vaizdinys veikia fiziškai ir emociškai, tik labai iš tolo prisiliesdamas prie realybės ir labai iš tolo susidėliodamas į tam tikrą pojūčių bei vaizdų rezginį, kuris ir galėtų vadintis spektakliu. Toks yra „Hey girl!“, kurio pavadinimas režisieriui gimė važiuojant automobiliu ir sustojus prie raudonos šviesoforo šviesos, kai ant šaligatvio jis pamatė kelias merginas, ketinančias eiti per gatvę. Anot Castellucci, tai pirmas toks jo spektaklis, gimęs be išankstinio sumanymo, o turint vien pavadinimą.

Besirenkantiems į pirmą valandą nakties rodomą „Hey girl!“ paslaugūs festivalio padėjėjai dalija ausų kamštukus; įeinant į įspūdingą bažnyčią, kurioje pernai Josefas Nadjis atliko savo performansą „Pasadoblis“ ir kurioje telpa daugiau kaip šimtas žiūrovų, kabo perspėjimas apie spektaklyje naudojamą stiprų garsą. Vaidybos aikštelė skendi dūmuose ir prieblandoje. Prasidėjus spektakliui – pradėjus mirksėti šviesai, besisklaidant dūmams – iš minkšto, tąsaus ir netrukus pradedančio varvėti silueto, gulinčio ant operacinio stalo, lėtai išsilukštena nuogas merginos kūnas. Ji nulipa nuo stalo, eina prie aikštelės gilumoje esančio balto ekrano, paima nuo grindų veidrodį ir leidžia virsti jam, apšviestam spindulio, juodu tarsi per užtemimą mėnulio disku. Stiprėjant garsams (kamštukų tikrai prireikia), mergina pradeda kūkčioti, vis garsiau ir garsiau, prieina iki drabužių krūvelės, apsirengia džinsais ir baltais marškinėliais, atsisuka veidu į žiūrovus. Jaunutė, šviesiaplaukė, tarsi ką tik subrendusi, tarsi ką tik išgirdusi paslaptingus balsus ir pasiryžusi stoti į mūšį. Castellucci sufleruoja nuorodą – avanscenoje guli didžiulis kalavijas, šalia – raudoni lūpų dažai ir kvepalų „Chanel Nr. 5“ flakonėlis. Mergina paima flakonėlį ir užpila kvepalų ant kalavijo, šis įkaitęs sušnypščia, priliečia dažais – jie ištirpsta, uždeda sulankstytą audinio skiautę – joje išdega kryžiaus ženklas. Mergina primena jaunutę Žaną d’Ark, kankinamą keistų garsų, šnabždesių, virpančiomis lūpomis kartojamos maldos nuotrupų, įrašytų ir atsklindančių kažkur iš toli. Netrukus ant balto ekrano pradės bėgti kasdienių žodžių eilutės, mergina klaus: „Kas aš esu? Kokius žodžius žinau?“; pasirodys grupė jaunuolių, mušančių žemę maišais, tarsi belstų arklių kaimenės kanopos. Įspausta jaunuolių į kampą ji vėl pravirks, bet netrukus pasirodys su kauke – savo pačios išdidinta galva, lydima kitos, juodaodės, tačiau irgi dėvinčios jos kaukę-galvą, tik dar didesnę...

Žodžių nuotrupos, legendomis apipintų karalienių vardai, netikėtai ekrane įsižiebiantis Džuljetos balkono scenoje tekstas, juodaodės šokis, merginos bėgimas ratu, virpantis ir besismelkiantis į merginos ausį raudonas spindulys aidint kurtinančiam garsui, nepaprastu greičiu blykčiojantys žodžiai ekrane, kaukės-galvos avanscenoje, nukritęs ir aukštyn kojomis pakeltas ekranas su didžiuliu Van Eyko portretu – toks yra „Hey girl!“, režisieriaus pavadintas „gesto drama“, sukurta „neturint jokios patirties jo išlaikyti“. Tai judesio spektaklis, tarsi judesys gimtų sielos ar kūno gelmėje – judesys nepažįstamas, neišmoktas, staiga išsiskleidžiantis erdvėje ir vėl sustingstantis. Pakartotas ir vėl užmirštas. „Mergina pirmą kartą susipažįsta su pasauliu. Ji visiškai nauja ir visiškai vienintelė. Ir kiekvienas jos gestas yra naujas, vienas. Ar įmanoma iš to sukurti istoriją? Vien iš naujų gestų? Mergina bėga ratu, kur gimnastika ir agonija kondensuoja maksimumą aistros ir minimumą išraiškos, kur intymumas išsilieja į išorę ir kur išorė nesuvokiama kaip siela. Ar tai šį spektaklį mato žiūrovas? Gal tai žiūrovo žvilgsnis išsilenkia tiek, kad pamatytų savo pakaušį, patį save iš nugaros žiūrovų salėje. Nuogas žmogus kitų akivaizdoje – tai žiūrovas. Gėda ir intymumo jausmas, išgyvenamas visą spektaklį, bus tik jo, žiūrovo“, – sako Castellucci. Vos valandą trukęs reginys išties priverčia užsimiršti...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:44:35 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba