SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-07-27 nr. 766

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aistė Virbickaitė
Maži miesto papuošalai
61

Muzika 
• XI Thomo Manno festivalis Nidoje2
• Skirmantė Valiulytė
„Nepaklusnieji“ – ties dingstančia riba
4
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Kristupo klavyrai
• Živilė Ramoškaitė
Liublianos ir Ravenos festivaliuose
• Žvaigždžių koncentracija: trys vieną dekadą
• KONCERTAI

Dailė 
• Kęstutis Šapoka
Tarp šiuolaikinės dailės ir meno
3
• Ugnė Gudelytė
Akys mato tik ribas
1
• Austėja Čepauskaitė
Instaliacijos Nidoje
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Intymioji teatro rezistencija
• Živilė Ambrasaitė
Prahos kvadrienalė 2007
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kaip beždžionė beždžionei
 Koja-kulkosvaidis3
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Bestselerio kodas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Koja-kulkosvaidis

Roberto Rodriguezo „Teroro planeta“

[skaityti komentarus]

iliustracija

Lietuvoje vis dar klesti naujumo, mados ir brangių daiktų kultas. Vintage nepopuliaru, nors civilizuotame pasaulyje puoštis senais drabužiais ir aksesuarais madinga jau ne pirmus metus. Vintage – stebuklingas žodis, jis tinka viskam: drabužiams, baldams, net filmams. Kartu tai savotiška nostalgijos išgyvenimo forma. Sinefilai Quentinas Tarantino ir Robertas Rodriguezas savo dviejų filmų rinkinyje „Grind House“ pabandė sukurti kažką panašaus į kino vintage ir prikelti senus, prastus, užmirštus ir beveik išnykusius žanrus, personažus, spalvas ir pojūčius. „Beveik“, nes postmodernizmas kaip išsijuosęs neigė žanrų grynumą ir trynė jų ribas. „Grind House“ – tai kūrėjų gestas, kurio esmė savaime labai avangardiška, nes jausdami šiuolaikinį kiną atsidūrus kryžkelėje (postmodernizmas baigėsi, kas toliau?) jie siūlo radikaliai keisti požiūrį į tai, kas kine iki šiol laikoma vertinga. Tačiau pas mus jie vargu ar bus iki galo suprasti. Pirmiausia todėl, kad nelabai pažįstamas jų nostalgijos objektas – „B“ klasės ar visokie exploitation filmai, kuriuos rodydavo niūriuose, apleistuose, mažuose „Grind House“ kino teatruose. Be to, sinefilija pas mus neatsiejama nuo polinkio į „elitinį“ – sudėtingą, intelektualų, rafinuotos formos ir turinio kiną. Kičas, matyt, niekada nebus jo sinonimas.

Robertas Rodriguezas „Teroro planetoje“ („Grind House, Vol. 2, Planet Teror“, JAV, 2007) akivaizdžiai ilgisi gryno filmų apie zombius žanro. Jis elgiasi pagal principą „Pasidaryk pats“. Tačiau orientuojasi ne į jau klasikiniais tapusius filmus, kad ir į patį garsiausią – George’o Romero „Gyvųjų lavonų naktis“, o į masinę gamybą – bet kokio žanro pagrindą. Paradoksas, bet kartu „Teroro planeta“ – tai ir pats gryniausias autorinis filmas. Rodriguezas yra jo scenaristas (kartu su Tarantino), režisierius, operatorius, kompozitorius, prodiuseris, montuotojas.

Nenoriu atimti iš skaitytojų malonumo, todėl apie turinį – trumpai. Žemėje siaučia epidemija. Žmonės turi daugybę galimybių tapti zombiais. Šių vis daugėja, todėl žmonės priversti gintis nuo jų įvairiausiais būdais. Rodriguezo kovotojai su zombiais – tai mažo miestelio šerifas, pakelės kavinės savininkas, striptizo šokėja, lesbietė medicinos sesuo, kelios prostitutės... Žodžiu, iš įvairiausių filmų mums jau gerai pažįstami personažai, atspindintys amerikietišką požiūrį į gyvenimą ir jo vertybes. Tačiau žiūrovams neliks laiko reflektuoti tas vertybes, nors viena filmo mintis man pasirodė itin teisinga – praradę grožį, personažai gauna šį tą daugiau. Pavyzdžiui, kulkosvaidį vietoj kojos. Taip pat sužinome gerą naujieną – Bruce’o Williso personažas nužudė Ben Ladeną. Ir blogą naujieną – teroristus pakeitė zombiai.

Rodriguezas nuolat greitina veiksmą, nes zombių pulkai vis gausėja ir atakuoja vargšus žmones. Tačiau ir šie lengvai nepasiduoda. Netekusi kojos striptizo šokėja ne tik nepuola į neviltį, bet ir tampa neprilygstama naikintoja, nes jos mylimasis į buvusios kojos vietą įtaiso kulkosvaidį. Štai čia ir prasideda tikras kovų baletas, kurio režisieriui gali pavydėti net Johnas Woo. Vienakojė kovotoja yra tobuliausia žudymo mašina, kokią tik teko matyti kine. Ir pati žaviausia. Zombis Tarantino gauna pelnytą atpildą už savo blogą elgesį su moterimis. Kiekvienam savo, bet moterų skriausti negalima, savo „Grind House“ teigia ir Rodriguezas. Jis pasirenka pačius įvairiausius susidorojimo su zombiais būdus. Iš pirmo žvilgsnio jie gali pasirodyti absurdiškas nesusipratimas, bet juk ne tai svarbiausia. Svarbiausia – žiūrėjimo į absurdą malonumas. Absurdo ir zombių poezija. Kaip ir Tarantino „Mirties įrodyme“, Rodriguezas siūlo pajusti gryną kino žiūrėjimo malonumą, tik kitais būdais, perkeldamas į vieno labiausiai niekinamų žanro stichiją. Alogiški nesusipratimai tik sustiprina žaidimo, irrealumo, malonumo pojūtį. Dabar lauksiu filmo apie moteris – SS vilkolakes. Reklama buvo daug žadanti, tiesa?

Živilė Pipinytė

 

Skaitytojų vertinimai


10854. arthauz :-( 2007-08-10 11:58
pipinyte,pipiniuk...M16 yra automatas, assault rifle, sturmo karabinas, bet jokiu budu ne kulkosvaidis,tad tokia kvaila detale labai bjauriai kliuva tavo recenzijoje. Tas pats,kas pasakyti,jog toksai Titanikas buvo didele valtis..

10858. valtis2007-08-12 08:50
O ka, Titanikas - nedidele valtis?

10866. crimson2007-08-15 23:38
eto ne lodka, a otrozhenije

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:44:28 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba