SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-07-27 nr. 766

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aistė Virbickaitė
Maži miesto papuošalai
61

Muzika 
 XI Thomo Manno festivalis Nidoje2
• Skirmantė Valiulytė
„Nepaklusnieji“ – ties dingstančia riba
4
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Kristupo klavyrai
• Živilė Ramoškaitė
Liublianos ir Ravenos festivaliuose
• Žvaigždžių koncentracija: trys vieną dekadą
• KONCERTAI

Dailė 
• Kęstutis Šapoka
Tarp šiuolaikinės dailės ir meno
3
• Ugnė Gudelytė
Akys mato tik ribas
1
• Austėja Čepauskaitė
Instaliacijos Nidoje
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Intymioji teatro rezistencija
• Živilė Ambrasaitė
Prahos kvadrienalė 2007
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kaip beždžionė beždžionei
• Koja-kulkosvaidis3
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Bestselerio kodas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

XI Thomo Manno festivalis Nidoje

Vytautė Markeliūnienė kalbasi su Edmundu Gedgaudu

[skaityti komentarus]

iliustracija
Baigiamasis koncertas Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje

Vytautė Markeliūnienė: Jau vienuoliktą vasarą Nidoje lydi Thomo Manno festivalis. Kažkodėl norėtųsi pradėti nuo paskutinio koncerto ir paskutinės festivalio dienos su visais jos akcentais: žodžio popietė klausantis Tomo Venclovos pranešimo, pabaigos koncertas, persmelktas muzikos kalboje ryškėjančių prasmių, o sutemoms virš marių išsidriekus, jau vasarnamio terasoje, širdingai siunčiami – „iki pasimatymo kitąmet“. Tardama baigiamąjį žodį, festivalio direktorė Vitalija Teresė Jonušienė paminėjo du neeilinius įvykius. Pirmas – tai Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio ir jį lydinčios delegacijos apsilankymas festivalį atidarant, jo pasakyta kalba. O šalia – muzikologės Onos Narbutienės, visų metų festivalių muzikinės programos sudarytojos ir koncertų vedėjos, netektis. Jos šviesiam atminimui festivalio atidarymo koncerte suskambo J. Naujalio „Vasaros naktys“, choro „Aidija“ palytėtos itin jautria darna, o baigiamajame klausėmės F. Schuberto Fantazijos f-moll fortepijonui keturiomis rankomis, Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų dueto neįtikėtinai subtiliai prakalbintos. Abu kūriniai – iš O. Narbutienės mėgstamiausių.

Išgyvendami pastarąją netektį vis dėlto, regis, jautėme, kad O. Narbutienės skonis, kūrybinės ir intelektualinės įžvalgos, jos dėka jau seniau užsimezgęs dalyvių tarpusavio, dalyvių ir publikos ryšys tebegyvena su mumis. Ir šiame festivalyje, nors tiesiogiai O. Narbutienei jau nedalyvaujant, koncertų ir juos apipinančių emocinių potyrių versmė tekėjo sklandžiai, srauniai, apeidama visokius slenksčius. Koncertai buvo gerai lankomi, ženkliai pagausėjo lietuviška publikos dalis. Bemaž kiekvienas vakaras paliko atmintyje kokių nors meninio išgyvenimo pėdsakų, o kai kurie tapo pagrindu ir tikro atradimo patirčiai. Tiesa, taip būta ir anksčiau.

Edmundas Gedgaudas: Paprastai Neringos savivaldybės aikštėje festivalį atidarant dainuodavo „Aidija“, bet šiemet oficialią ceremoniją užsklendė meistriškas Vladimiro Tarasovo ir Gedimino Laurinavičiaus duetas, mušamaisiais instrumentais sukūręs spalvingą garsų teatrą. Įspūdinga. Virtuoziškumas ir vaizduotė... Apie jų sąveikas festivalio metu ne sykį susimąstėme. Gal ypač klausydamiesi pianistų (anaiptol ne tik tada, kai jie būdavo solistais), nes „intrigą“ čia ir vėl kurstė apgailėtinas fortepijonėlis. Instrumentų karaliaus vietoj – apskurusi, įnoringa „karalaitė“, kurią reikia priversti nusišypsoti. Bandysi su ja pyktis – parodys liežuvį. Bet sąmojaus ir vaizduotės nestokojantiems pianistams sekėsi neprasčiausiai, o kartais netgi puikiai. Pakilti virš žmogaus orumą menkinančių situacijų – vienas pagrindinių O. Narbutienės principų. Ji juk sugebėdavo skleisti dvasios atgaivą ir per koncertą kur nors toli nuo Vilniaus, kai salėje būdavo 8 laipsniai Celsijaus. „Nepastebėti“ tokių ir panašių aplinkybių – tauriųjų žmogaus galių pergalė prieš dvasios pavargėlius. Ne sykį per festivalio koncertus pagalvojau apie neregimą Onos paskatą būtent tokių nuostatų laikytis. O dalyviai tą principą jautė ir jį priėmė keleriopai stipriau. Kažkokios damos ganėtinai viešai samprotavo apie neva elitui skirtą festivalį. Tokioms „neklystančioms personoms“ derėtų nutuokti, kad šiandien „elitas“ blizga kirpyklinių žurnalų viršeliuose, ir nesusipainioti savo pačių nuostatose (ko jose daugiau – sovietizmo ar akropolizmo?).

V. M.: Štai šįmet, atliepiant į festivalio temą „Kultūros kraštovaizdžiai. Trys Baltijos šalių sostinės: Vilnius, Ryga, Talinas“, norėta pristatyti visas šias turtingų ir spalvingų muzikinių biografijų sostines, kurių muzikinio gyvenimo atmosferą formavo įvairių kultūrų tradicijos. Susiklostė neįprasta, bet įtaigi istorijos ir dabarties peizažą piešianti liepos 14 d., atidarymo koncerto, kompozicija: Stanisławas Moniuszko ir Vytautas Laurušas (skambėjo festivalio užsakyta ir O. Narbutienei skirta jo kūrinio „Kopų vėjas“ premjera), Jazepas Vitolis ir Imantas Zemzaris (specialiai į festivalį atvykęs ir skambinęs savo pjeses fortepijonui), Heino Elleris ir Veljo Tormis. Minėtos festivalio temos, paantraštės aidai dar sugrįžo ir į kitus muzikinius vakarus – į kompozitoriaus Peterio Vasko kūrybos valandą (liepos 15 d.) ar į pianistės Aleksandros Juozapėnaitės-Eesmaa, jau tris dešimtmečius gyvenančios ir dirbančios Taline, rečitalio programą – joje vėl skambėjo H. Ellerio muzika.

E. G.: Išgirdome šešias pianistes ir tris pianistus. A. Juozapėnaitė-Eesmaa ir Irma Kliauzaitė parengė po rečitalį. Dvi labai skirtingos ir ryškios (kiekviena savaip) individualybės. Juozapėnaitė linksta racionaliai medituoti (nežinau, kiek pateisinamas toks žodžių junginys), sukauptai stebėti, nuo pirmų garsų kviesdama taip nusiteikti ir klausytoją. Jis nutuokia, kaip viską pianistės interpretacijose motyvuoja jos pasaulyje subrendusios vertybės ir deramai jas įvertina, maža to – jis įsimena negirdėtą H. Ellerio arba Leošo Janačeko muziką, nes kažkaip savaime jo atmintyje tie kūriniai (aišku, apytikriai) išsiskleidžia. Kaip neabejotiną vertybę lengviau suvokiau Janačeką. O gal Ellerį lyginau „su juo pačiu“ – su jo puikiomis „Penkiomis pjesėmis“ styginių kvartetui? Jas pirmąjį festivalio vakarą itin jautriai grojo Vilniaus kvartetas.

Juozapėnaitės žvilgsnis į retai skambantį F. Chopino Polonezą b-moll, op. posth., nukelia į nostalgišką dvarų atmosferą, į „prietėmio valandos“ pokalbį – tokį, kokių nebebūna... Po koncerto pianistė sakė, jog grodama ji atsako už kiekvieną savo garsą. Ir tuo, pažindamas jos nuostatų ir praktikos vienybę, negali nepatikėti. „Prietėmio valandos“ prizmę pasirinkau kiek subjektyviai – prisimindamas Poznanėje neseniai išleistą Radosławo Okulicz-Kozaryno naują knygą apie M.K. Čiurlionį ir jo epochą, apie anuomet vyravusias noktiurniškas nuotaikas dailėje, literatūroje. Mikalojaus Konstantino Noktiurną cis-moll, Juozapėnaitės pagrotą bisui, išgirdau tarsi tobulai nugludintą Radosławo minčių tęsinį.

Neblogai mums pažįstamo, su Vilniumi kadais susijusio latvio P. Vasko „Mažoji nakties muzika“ fortepijonui – nūdienos virpulį jaučiančio žmogaus nuojautos, vaiduokliškai praslenkantis „Dies irae“ motyvas, o podraug – jautriai ir švelniai pianistės Birutės Vainiūnaitės į prieblandą (vėl!) siunčiama muzika. Kiekviena epocha turi savas naktis, savas prieblandas. Arba – jų nebeturi.

Kitas rečitalis – I. Kliauzaitės rankose. Tai labiau „peilio ašmenimis“ pasivaikščioti linkstanti pianistė. Chopino „Andante spianato“ ir „Didysis polonezas“ pernai nuskambėjo nepakartojamai. Šiemetinis jo variantas tą tik patvirtino – nepakartojamo nepakartosi. Peilio ašmenys lyg mažumėle atšipę, ugnis mažiau kaitri. Bet ji plykstelėjo per to paties Fryderyko Scherzo h-moll, virpino Kalėdų giesmės melodiją Scherzo vidurinėje dalyje (nuostabioje, ne visiems tiesos beieškantiems atsiveriančioje).

V. M.: Pratęsdama festivalio atradimų temą turbūt nesuklysiu išskirdama fortepijoninio trio „FortVio“ – Indrė Baikštytė, Ingrida Rupaitė, Povilas Jacunskas – interpretacijų karštį liepos 17 d., „Festivalio debiutų“ koncerte. Beje, festivalio publiką kaskart supažindinti su kokiu nors nauju kameriniu ansambliu – taip pat O. Narbutienės puoselėta tradicija. Šįmet festivalyje debiutavo „Vilniaus arsenalas“ – Sergejus Okruško, Laima Šulskutė ir Rolandas Romoslauskas. Įdomu, kad „FortVio“ anaiptol nebe pirmas T. Manno festivalyje sutviska būtent D. Šostakovičiaus Fortepijoniniu trio Nr. 2 – tereikia prisiminti Armonų trio koncertą 2005 metais. O lūkesčius kurstė jau „FortVio“ koncerto pradžioje pagrotas J. Haydno Fortepijoninis trio C-dur – gaivus, sveiko humoro kupinas ir nedemonstratyviai virtuoziškas.

E. G.: Pianistė I. Baikštytė – neabejotinas interpretacinių idėjų generatorius. Tai anaiptol nemenkina smuikininkės ir violončelininko indėlio, jie patys, manau, tą puikiai suvokia. Toks ansamblis – lyg nauja, pagal slėpiningus gamtos dėsnius susitelkusi teatro trupė. Džiaugiuos, bet smelkiasi ir abejonės – ar jie įsitvirtins, ar girdėsime gaivių interpretacijų tęsinį? Šiandien viskas taip trapu ir nepastovu...

T. Manno festivalyje stebime įvairius tapsmo faktus. Kartais – etapus. Vienas koncertas priminė nelengvą kelią į muzikos ir žodžio vienybę, apie kurią dainininkui lemta kasdien galvoti, be atvangos jos siekti. Ir patyrusiai Reginos Maciūtės rankai vedant, ir savomis išgalėmis. „Pradžioje buvo Žodis“ – sakoma Biblijoje.

V. M.: Į šį festivalį, kaip įprasta, vis sugrįžta jo nuolatiniai dalyviai, nuosekliausi partneriai, kaskart parengiantys naujų kūrinių, gebantys likti, pasak jūsų, vis tie patys ir vis kitokie. Kalbu pirmiausiai apie kamerinį chorą „Aidija“, vadovaujamą Romualdo Gražinio. Be žavių žaismingų šio choro intarpų festivalio paraštėse – kokiame nors Nidos kieme padainuotų posmų ar T. Manno vasarnamio terasoje spontaniškai išsiveržiančių dainų – nebeįsivaizduotume šio renginio savitumo. Ir tie nuolatiniai sugrįžimai, peraugantys į tradiciją, manding, kaip tik viena svarbiausių O. Narbutienės siekiamybių, kuri dabar jau pati savaime gyvuoja, nes kadais gavo gražų ir prasmingą impulsą. Tradiciniai festivalio svečiai (ar jau saviškiai) – R. ir Z. Ibelhauptai.

E. G.: Taip... Pasigėrėtina šiemetinė „Aidijos“ darna – spalvinga, atsinaujinusi. Choras nesibodi kelio įkalnių, kaip ir jo vadovas. Kiek repertuaro naujovių! Penkios Veljo Tormio „Joninių dainos“ (puikumėlis!), Vasko dainos Czesławo Miłoszo tekstais, jo „Pater noster“, liūdnai medituojantis (?) Pierro Calmelet „Alleluja“. Ir – su kitomis, nei įprasta, mintimis sugrįžtančios „Vasaros naktys“, išklausytos publikai stovint, Onos švytėjimą tebejaučiant. O ar ne kelyje ir Rūta su Zbignevu? Taigi, unikalieji Ibelhauptai, Schuberto Fantazija f-moll, tarsi beribiu noktiurnu, pradėję paskutinį koncertą. Gal Išmintingoji Optimistė jam skambant prisimindavo kompozitoriaus metafizinį klausimą: „Ar jūs pažįstate linksmą muziką? Aš tokios nepažįstu.“ Nejau ir po džiaugsmo apoteoze prasiveržusios Maurice’o Ravelio „Ferijos“ šis klausimas išlieka? Teatsako Pietų ir Šiaurės paslaptis sujungęs Nidos vasaros naktų dangus.

V. M.: Vis dėlto nepamirškime, kad festivalio kūrybinę atmosferą formuoja menų sambūvio dvasia. Labai svarbu, kad rastųsi literatūrinės, muzikinės, dailės ir kino programų jungtys, tegu ir netiesioginės, neryškios. Deja, ne viską pasisekė aprėpti ir atidžiai išklausyti, tačiau ar pavyko trijų Baltijos sostinių dvasinį klimatą atskleisti literatūrinės programos prelegentams? Pasirodė, kad šio festivalio tema buvo atspindėta veikiau kaip solidus įvadas į temą.

 

Skaitytojų vertinimai


13351. atlikejas :-( 2008-03-29 23:42
sis festivalis yra mafijozinis.jame visa laIKA dalivauja tie patys.o gedgaudas dergia neitikusius.ant sio klano atlikeju galima parasyti taip pat daug blogo.bet ranka ranka plauna.jie dalinasi premijas ir pinigus prisidengdami manno ideja.taip elgiasi zmones patys nepadare net kaIMO KARJEROS.jeigu norite ka nors apsikti duokit i letena gedgaudui ir busit tikras meninikas.

14644. atlikejui2008-07-16 17:41
Gedgaudas yra puikus, dvasingas žmogus. O jeigu tamsos nepriėmė, tai, matyt, ne be reikalo. Ir savo pykčiui lieti pasirinkote netinkamą vietą.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:44:20 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba