SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-04-13 nr. 751

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kristina Stančienė
Išmirę jaunieji
31
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• „Jaunai muzikai“ artėjant1
• Kūrimo (meno be ribų) diena1
• Dvi monografijos apie muzikus5
• Meistrų meistrui – 100
• Vidutis Bakas
Choro gastrolės Škotijoje
2
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Koketiška fotografija
1
• Andrius Zakarauskas
Išgelbėk draugą
32
• Erika Grigoravičienė
Konfliktų įkaitai
20
• Vidas Poškus
Alternatyvūs monologai
40
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Aktorius yra scena1
 Austriškai amerikietiškas „Bembilendas“
• Gyčio Ivanausko teatrui – apdovanojimas šokio konkurse Barselonoje1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kvepiantys vienuoliai ir kitos istorijos
• Meluoja visi
• Pesimistai ir iliuzijos2
• Arūno Matelio filmas keliaus po Lietuvą
• Azerbaidžano kino savaitgalis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Santa Lingevičiūtė
Svetimi patys sau
11
• Parama Jono Meko vizualiųjų menų centrui2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Austriškai amerikietiškas „Bembilendas“

Pokalbis su rašytoja Elfriede Jelinek ir režisiere Yana Ross

[skaityti komentarus]

iliustracija
Elfriede Jelinek

Balandžio 19–21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks vienos žymiausių austrų autorės, Nobelio premijos laureatės Elfriede’s Jelinek pjesės „Bembilendas“ premjera. Spektaklio režisierė Yana Ross (JAV), scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkas Zane’as Pihlstromas (JAV), kompozitorius Gintaras Sodeika, šviesos dailininkas Bryanas Kelleris (JAV), choreografai Yana Ross (JAV) ir Petras Lisauskas. Vaidina Diana Anevičiūtė, Saulius Balandis, Algirdas Gradauskas, Marius Jampolskis, Mindaugas Jusčius, Jurga Kalvaitytė, Jūratė Vilūnaitė, Arūnas Vozbutas. Spektaklis – tai bendras LNDT ir OKT/Vilniaus miesto teatro projektas. Iš vokiečių kalbos pjesę vertė Dangė Čebatariūnaitė ir Antanas A. Jonynas.

Premjeros proga į klausimus atsako pjesės autorė Elfriede Jelinek ir režisierė Yana Ross.

„Bembilendas“ – tarsi prozos kūrinys. Jame nėra scenų, veikėjų, remarkų. Lyg slapta niekintumėte teatrą?..

Elfriede Jelinek: Aš ir nemėgstu teatro. Nors jis turi žavesio. Galima pasakyti taip: rašau teatrui, bet ne teatro praktikai. Teatro praktika, mano manymu, „verda“ tik intrigose ir teatro bufete. Man atrodo, kad aktoriai čia yra tikresni ir gyvena aistringiau nei kur nors kitur.

O kuo Jums pasireiškia teatro žavesys?

E. J.: Idėja! Mane žavi vietos, kurioje galima viešai eksponuoti kalbą ir veikėjus, idėja. Kur kalba ir veikėjai, panašiai kaip ir antikiniame teatre, gali tapti nepaprastai dideli ir galingi. Teatras – tai pačios didžiausios ir stipriausios tikrovės vieta, tik ji ja tampa labai retai. Didžiausi sunkumai dėl mano tekstų ir veikėjų kyla todėl, kad mano pjesėse nėra kažkokių apibrėžtų psichologinių „gyvų“ žmonių kontaktų su kitais. Mano kūriniuose visi kalba tik apie save. Visi nuolat išrėkia kažkokias tiesas. Galbūt kyla mintis – taip, jie teisūs, bet juk apie tai niekas nekalba. Bent jau tikrame gyvenime...

Kai 2004 m. gavote Nobelio literatūros premiją, pasakėte, kad nenusipelnėte jos. Argi taip blogai gauti reikšmingiausią pasaulio literatūros premiją?

E. J.: Viena vertus, žinoma, jaučiuosi pagerbta. Nes juk net ir batsiuvys džiaugiasi, kai jo darbas įvertinamas. Tačiau kita vertus, man tai – kančia. Nes noriu gyventi ramiai. Nuo to laiko, kai gavau Nobelio premiją, beveik nedrįstu išeiti iš namų. Nebegaliu važinėti metro, nes negaliu pakęsti, kai mane kas nors užkalbina. Bet koks dėmesys, net ir teigiamas, man prilygsta kūno sužalojimui. Į kavinę taip pat nebegaliu nueiti.

Jūsų pjesė „Bembilendas“ buvo tiesioginė reakcija į Irako karą.

E. J.: „Bembilendas“ gimė žiūrint televizorių. Irake vyko karas, o aš sėdėjau prie televizoriaus. Rašiau norėdama nubausti save dėl viso pasaulio kaltės, prie kurios ir aš prisidedu. Bausmė buvo televizija. Karo kvailumą ir žiaurumą, perėjusį žiniasklaidos kvailumo ir žiaurumo filtrą ir patekusį į mano svetainės išgąsčio idilę, paverčiau savo kvailumu, kalba. Iš neapykantos ir pernelyg didelių reikalavimų sau. Tai – mano vienintelis ginklas.

Pavertėte jį savo kvailumu?

E. J.: Aš iš tikrųjų esu kvaila. Pavyzdžiui, jūs negalėtumėte su manimi diskutuoti, nes aš nepakankamai protinga, kad iki galo išsakyčiau mintį. Neseniai buvau pakviesta į filosofinę diskusiją televizijoje. Atsakiau jiems: „Man labai gaila, esu kvaila kaip bato aulas, todėl negaliu ateiti“.

Kodėl Jūsų pjesė apie Irako karą turėtų būti įdomi Lietuvoje?

E. J.: Dabar mes visi esame Vakarai. Per televiziją matome tuos pačius vaizdus ir visi esame kalti dėl pasaulio kvailumo ir žiaurumo. Todėl nusipelnome tos pačios bausmės.

Tai jūsų pjesė yra bausmė?

E. J.: Tikiuosi, kad ji – ir malonumas. Kalbinis malonumas. Bet pati negaliu spręsti.

Ar bendraujate su režisiere Yana Ross?

E. J.: Taip, kartais. Ji statė mano pjesę JAV. Šiaip ten niekas nedrįsta to daryti, todėl jai tai tikriausiai kainavo nemažai pastangų. O štai dabar stato Vilniuje, kur aš taip pat nežinoma. Vėl prireiks pastangų. Yana – stipri moteris. Negalėsiu atvykti į premjerą, bet tikiuosi, kad galėsiu pasižiūrėti spektaklio vaizdo įrašą. Man mano pjesės svarbios tik kaip tekstas. Kaip uždara teksto erdvė, kurios tiesa atsiveria tik tada, kai pamatau, kaip su tekstu elgiasi aktoriai – kai jie jį suvokia kūnu. Laukiu šito spektaklio. Mačiau scenografijos (Jūratė Paulėkaitė) ir kostiumų (Zane Pihlstrom) eskizus ir man pasirodė, kad statytojai rado puikų būdą pavaizduoti karo mašineriją (ne Deux ex machina, o žmogaus sukurtą karo mechanizmą).

Yana, kaip Jūs patekote į Lietuvą?

Yana Ross: Į Lietuvą mane atvedė trys keliai. Pirmasis Lietuva mane sudomino Maskvoje gyvenantis režisierius Mindaugas Karbauskis. Man buvo įdomu pačiai pažiūrėti, iš kur kilo toks ryškus, sudėtingas ir prieštaringas menininkas, besiremiantis tokiais Lietuvos teatro reiškiniais kaip R. Tumino, E. Nekrošiaus, O. Koršunovo kūryba. Norėjau pažinti šiuos režisierius ne per gastroles, o per Vilniaus miestą ir orą, kuriuo jie kvėpuoja. Antras kelias atsivėrė, kai Nacionalinis dramos teatras ir OKT visiškai racionaliai sureagavo į mano „beprotišką“ pasiūlymą pastatyti Vilniuje Elfriede’s Jelinek „Bembilendą“. Su Oskaru Koršunovu mes pažįstami kelerius metus, jis žino mano darbus iš festivalių, o Adolfas Večerskis labai gerai žino mano teatrinę mokyklą, be to, pats kadaise dirbo gretimame teatre Amerikoje. Trečiasis kelias tiesiasi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur mane pakvietė pravesti keletą meistriškumo pamokų ir supažindinti su teatrinio Amerikos avangardo patirtimi. Šiam tikslui gavau Fulbrighto stipendiją – ši valstybinė programa palaiko kultūrinius Amerikos ir kitų pasaulio šalių mainus. Šitaip sutapusios aplinkybės neleidžia abejoti, kad šiuo metu esu ten, kur būti lėmė žvaigždės.

iliustracija
Saulius Balandis ir Yana Ross
D. Matvejevo nuotr.

Pasaulyje, turbūt ir Lietuvoje, Jelinek kūryba vertinama dviprasmiškai. Kokie jos kūrybos bruožai Jums imponuoja? Ką Jums reiškia „Bembilendas“?

Y. R.: Jelinek kūryboje mane labiausiai domina jos ypač sausas ir aštrus humoro jausmas. Taip gali juokauti tik žmogus, kuris atvirai žiūrėjo mirčiai ir beprotystei į akis. Rašytoja kalba tai, apie ką mes vos drįstame pagalvoti. Jos požiūris toks nepajudinamas, kad neišvengiamai atsiras tokių, kurie yra „su ja“, ir tokių, kurie yra „prieš ją“. Jos kalba poetiška ir kartu šventvagiška. Jelinek atvirai kalba apie amžiną žmogaus kovą dėl valdžios, apie norą jos siekti bet kokia – net žmogžudystės – kaina ir, žinoma, apie amžiną vyro ir moters kovą. Tai klausimai, kuriuos mes žinome, bet ne taip dažnai keliame. Antra vertus, Jelinek – rašytoja novatorė. Jos kūryba – tai pirmiausia lingvistinis žaidimas, tarsi apsivejantis tave savo storu ir minkštu kūnu kaip smauglys. Po truputį įsitrauki į tą žaidimą, ir jis tave visą praryja. Man Jelinek reiškia kūrybos laisvę. Jos tekstuose nėra charakterių, personažų, aplinkybių, remarkų, visko, ką mes įpratę vadinti teatru. Iš jos dalijamų kortų privalau sudėlioti tokią piramidę, kuri išlaikytų visus artistus, ir kartu tokią keisto pasaulio struktūrą, kokia užpildyti jos tekstai. „Bembilendą“ pasirinkau kaip idėją, atskleidžiamą per Lietuvos kontekstą – apie jauną, nepriklausomą šalį-nuotaką, kuriai sotus, storas amerikietis peršasi ir siūlo visokių finansinių gėrybių...

Kaip Jūs išsirinkote trupę? Kokie aktorių bruožai Jums svarbūs?

Y. R.: Trupę išrinkti nebuvo sunku. Visi, kurie neišsigando karo temos, purvo ir kraujo scenoje, kurie galėjo į ją įžengti nors per pusę metro, kurie pasakė man, kad neįsikerta į Jelinek iš pirmo karto, man buvo įdomūs. O jei rimtai, tai aš visus stebėjau, stengdamasi suburti įdomių, smalsių žmonių ansamblį, kuris galėtų egzistuoti „purvo“ grupėje (taip mus iš meilės jau pavadino teatro darbuotojai), būtent grupėje, o ne atskirų asmenybių žvaigždyne. Šie artistai scenoje bus viso spektaklio metu. Be atvangos jie dirbs ir fiziškai, ir emociškai.

„Bembilendo“ scenografas ir kompozitorius – lietuviai, Jūratė Paulėkaitė ir Gintaras Sodeika. O kostiumų ir šviesos dailininkus pakvietėt iš Amerikos. Kodėl?

Y. R.: Kokybiško režisieriaus gyvenimo savybė – galimybė atsiremti į savo komandą ir pasitikėti kolegomis (aišku, juos tikrinant). Su Sodeika ir Paulėkaite dirbu todėl, kad mačiau Koršunovo spektaklius ir seniai įsidėmėjau jo kūrybinės komandos pavardes. Dėl kostiumų ir šviesos su vietiniais dailininkais per trumpą laiką nepavyko susisiekti, todėl nusprendžiau nerizikuoti, o dirbti su žmonėmis, kurie gerai žino mano estetiką.

Mūsų kūrybinės komandos charakteristika – vienybė. Jūratė, Zane’as ir aš kiekvieną dieną įtikinėjame vienas kitą, kad mums scenoje reikalingas purvas, daug purvo! Kai vienas iš mūsų nusivilia, kiti du rutulioja šią idėją toliau. Nuostabu, kai yra vienminčių ir egzistuoja didelis tarpusavio pasitikėjimas. Gintaras, jei jį kaip reikiant užsuki, dirba be stabdžių, o man muzika – beveik svarbiausias personažas, gimstantis scenoje. Kai tik atsiranda garsas, matau spektaklio vaizdą, tai reiškia, kad atsiveria erdvė ir aktorių fantazijai.

Kuo skiriasi darbas Amerikoje ir Lietuvoje?

Y. R.: Niekuo. Teatro žmonės – ypatinga rūšis, kaip gyvūnų. Atėjau į šį teatrą, lyg seniai būčiau jame dirbusi. Ir visus teatro žmones – siuvėjus, bufetininkę, artistus, režisieriaus padėjėją – atpažinau lyg veidrodyje, nes tokie jie yra ir Jeilio repertuariniame teatre, kur dirbu...

Parengė Daiva Šabasevičienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
6:44:19 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba