SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-04-13 nr. 751

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kristina Stančienė
Išmirę jaunieji
31
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• „Jaunai muzikai“ artėjant1
• Kūrimo (meno be ribų) diena1
• Dvi monografijos apie muzikus5
• Meistrų meistrui – 100
• Vidutis Bakas
Choro gastrolės Škotijoje
2
• KONCERTAI

Dailė 
 Aistė Paulina Virbickaitė
Koketiška fotografija
1
• Andrius Zakarauskas
Išgelbėk draugą
32
• Erika Grigoravičienė
Konfliktų įkaitai
20
• Vidas Poškus
Alternatyvūs monologai
40
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Aktorius yra scena1
• Austriškai amerikietiškas „Bembilendas“
• Gyčio Ivanausko teatrui – apdovanojimas šokio konkurse Barselonoje1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kvepiantys vienuoliai ir kitos istorijos
• Meluoja visi
• Pesimistai ir iliuzijos2
• Arūno Matelio filmas keliaus po Lietuvą
• Azerbaidžano kino savaitgalis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Santa Lingevičiūtė
Svetimi patys sau
11
• Parama Jono Meko vizualiųjų menų centrui2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Koketiška fotografija

Aistės Kisarauskaitės darbai galerijoje „ARTima“

Aistė Paulina Virbickaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aistė Kisarauskaitė. „Prieš pamirštant“

Gyvenimas pilnas netikėtų susitikimų. Ir vienas smagesnių dalykų yra tai, kad niekad negali žinoti, kuo jie baigsis bei kada ir kokiais būdais apie save primins. Štai su Aiste Kisarauskaite buvau supažindinta kažkada labai seniai, pirmaisiais studijų metais, kai visų mylimas A. A. pasakojo apie jos performansą „Lango“ galerijoje. Pati nemačiau nei šio, nei jos performanso su pelytėmis, tačiau pamačiusi Aistės Kisarauskaitės pavardę šiomis dienomis, prabėgus daugiau nei penkeriems metams, mintyse vėl nusipiešiau ją „baltais nuotakos drabužiais sėdinčią „Lango“ galerijoje ant grindų ir ne itin aštriu peiliuku iki kraujo pjaustančią sau pirštelius“ (A. Andriuškevičius, „Dviejų mitų likimas“).

Kiti mūsų susitikimai vyko kultūrinių savaitraščių puslapiuose, kur kelis kartus užtikau Aistės rašytų elegantiškų ir labai spalvingų tekstų. Tapybiškų tekstų, sakyčiau, kaip ir dera VDA tapybos studijų absolventei. Jos tekstai – dažniausiai miniatiūros, kaip sužinojau vėliau, rašomos sau ir draugams – spalvingos, jusliškos ir koketiškai nuoširdžios. Kaip antai: „Ech tie rudens drakonai! Sakiau, kad nedovanotų – nežinosiu kuo šerti, subraižys baldus... Bet jis toks panašus į mane, sako ruduo, ilgais antikvaro pirštais glostydamas auksinius nugaros žvynus ir varinį sparną. Jis tau tilps į rankinuką, prideda juokais, ir aš suprantu, kad šitas drakonas gyvens su manim. Gers iš mano vyno taurės, vakarais, grįžus iš darbo, rasiu miegantį ant mano šlepečių, o sekmadieniais šveisiu baisiai aprūkusią dujinę viryklę – net ir rudens drakonui ne taip lengva užkurti ugnį.“ (Aistė Kisarauskaitė, „Drakonai“)

Na ir galiausiai dar kartą susitikome galerijoje „ARTima“, kur Aistė šiuo metu eksponuoja fotografijas. Net nustebau jose pamačiusi daugelį praėjusių „susitikimų“ aidų. Ta pati vestuvinė suknelė, – metafora, išlikusi svarbi, tik išreikšta kita forma. Tas pats juslingumas ir koketiškas nuoširdumas. Nors, geriau pagalvojus, kuo čia labai stebėtis, juk visą gyvenimą kovojam ir draugaujam vis su tais pačiais savo drakonais, tegul ir kartkartėmis pakeičiančiais pavidalus.

Parodoje „Išvirkščios istorijos“ Aistė Kisarauskaitė kartu su Nelli Škaradek žiūrovams pristato dvylika vienodo formato fotografijų. Gal tiksliau jas būtų pavadinti tapybos darbais, sukurtais fotoaparatu. Net nežinant, kad autorė baigusi tapybą, aiškiai jaučiamas spalvos pomėgis. Tiršto, ekspresionistinio dažų sluoksnio, žaidimo kontrastais ir niuansais tiek koloristiniu, tiek faktūros atžvilgiu pomėgis. Bet gal ir ne veltui pasirinkta būtent fotografija. Šiuo atveju ji aiškiau perteikia pasakojimą, fotoobjektyvo dėka įgaunantį dokumentikos, autentiškumo bruožų. Tik viena smulkmena – pasakojamas vidinis naratyvas, kuriame išvirkščiąja puse tapo realioji būtis.

Aistė savo nutikimus pasakoja pasitelkdama gan paprastą ikonografiją: vestuvinė suknelė, obuolys, sudėvėti vyriški batai, raudoni apatiniai. Naudodama šiuos universalius ir labai moteriškus ženklus, autorė kuria savo intriguojančius pasakojimus, kurie leidžiasi interpretuojami ir teoriškai, ir jausmais – priklausomai nuo interpretatoriaus patirčių ir gal net lyties.

Visi šie ženklai tarpsta ar veikia aplinkoje, ne mažiau emociškai „įkrautoje“ lyrizmo ar kasdienių moteriškų burtų: tuščios gatvės ir parkai, lūkuriuojančios pašto dėžutės ir vanduo, ruduo bei – visada kažkur netoliese nujaučiamas – „didelis melsvas šuo“. Turbūt tiktų parašyti ir „drakonas“, bet pastarasis visai nesirimuoja su žodžiu „ruduo“. O ir egzotikos jau būtų pernelyg daug, juo labiau kad Aistės darbuose jos kaip ir nėra. Nebent kažkam pasirodytų egzotiški burtai, kai nesimiega, ar jaukus susimirkčiojimas su mėgstamos knygos herojumi.

Tačiau bene labiausiai man patiko bruožas, tinkantis visoms Aistės fotografijoms, – jų akivaizdus flirtas su kiču. Kai kuriuose darbuose jis taip užsimezgęs, kad, spėju, autorei teko gerokai pavargti siekiant išlaikyti tą rizikingą flirto būseną, kad ji neperžengtų į bendrus vaikus ir gyvenimą „susimetus“. Tačiau pastangos atsipirko, ir fotografijos ne tik kuria siužetinę intrigą, bet ir pačios koketuoja su žiūrovu, lyg spėliodamos, kiek šis „įskaitys“, prieš tai apakintas į akis plieskiančio raudonio ar balto blizgesio.

Nesu tikra, iš kur šis pavojingas balansavimas ties banalumo riba ir po juo vis taip pat koketiškai paslėpti kūryba ir darbas. Juk nors tai ir smagu, bet pakankamai rizikinga, o ir kažkaip... neįprasta mūsų meno padangėje, kur vis dar neretai jaučiama pozicija, kad menas turi būti menas, tai yra dalykas rimtas (kaip pavyzdį apžiūrėkite šiuo metu ŠMC veikiančią parodą, atspindinčią šiandienes tendencijas). Menininkas turi kentėti ir kurti, o žiūrovas turi kentėti ne mažiau ir iš visų jėgų stengtis suprasti. O aš visai nenoriu kentėti, noriu, kad mane „užkabintų“ ir nebepaleistų, tik tada atsiranda noras ir net azartas kūrinį apžiūrėti, išjausti, apgalvoti iš visų įmanomų pusių. Į akį krentantys – dėl keistos situacijos ar objektų – Aistės kūriniai prie jų sustojusiam pamažu atsidengia ir parodo daug daugiau nei pirmasis žvilgsnis. Kaip kad savo situacija gana banalus „Prieš pamirštant“, rodantis mergaitę prašmatnia nuotakos suknele, einančią tuščia rudeniška gatve. Užtrukęs prie jo supranti, kad svarbiau už suknelę yra jos šešėlis, krentantis ant perlais blizgančio asfalto ir keistai ant jo užsilipusios perėjos. Arba vyriški batai (komplimentai Eduardui Limonovui) ant balto sniego („Tai tu, Edička“). Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nepastebimų, bet neužmirštamų mėlynų stikliukų blizgesys juose... Maždaug tokiu principu fotografijos pasakoja tikrąją, ne „fasadinę“ istoriją, – reikalaudamos (vėlgi – ganėtinai moteriška, ar ne?) dėmesio sau.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
6:44:08 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba