SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-07-15 nr. 670

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Asta Jackutė
Kitas laikas, kita erdvė
4

Muzika 
• Laima Jedenkutė
Klaipėdos koncertų salė: gera pradžia
1
• Skirmantė Valiulytė
Nepaklusnieji skatino suklusti
3
• "Kristupo klavyrai": Mozarto kūryba
• Pianistų kursuose Čekijoje1
• Onutės Narbutaitės muzika per Bavarijos radiją1
• KONCERTAI1

Dailė 
 Kelionėse tarp meno ir menotyros
• Emilija Budrecka
Škotų skulptūros
• Kristina Pipiraitė
Konfrontacijos
14
• PARODOS

Literatūra 
• Mirtis stipresnė už meilę1
• Kosmopolitas Abisinijoje1
• Pažanga – iliuzija, kuri turi ateitį13

Teatras 
• OKT / Vilniaus miesto teatro vasaros sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Filmai prasideda, filmai baigiasi
• Palaima už dešimt litų
• Živilė Pipinytė
Iki paskutinio vaško lašo
7
• Arūno Matelio filmas rodomas Briuselyje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Kelionėse tarp meno ir menotyros

Skaidra Trilupaitytė kalbasi su Kristina Inčiūraite

[skaityti komentarus]

iliustracija
Videodarbas "Uždarymas". 2004 m.

Skaidra Trilupaitytė: Pradėkime mūsų pokalbį nuo to, ką šiandien menininkui reiškia aplinkybės. Iš pradžių galvojau klausti apie kelionių įtaką šiuolaikiniam menininkui, bet prisiminiau, jog bene ryškiausios "revoliucijos" prieš penkiolika metų, nors ir siejamos su totalitarizmo sienų griuvimu, turėjo nedaug bendra su globaliu judėjimu, nuolatinėmis kelionėmis ir išplitusia ekspozicijų geografija, kurią matome šiandien. Tuo tarpu didelė dalis vėlesnio lietuviško videomeno, manau, gimė labiau ne kaip "vidinis" kūrybinis imperatyvas, bet kaip pasiūla, kurią paskatino paklausa. Tai natūralu – videokūryba buvo tarsi lengviau sudominti kuratorius, išeiti į tarptautinius vandenis, dalyvauti užsienio parodose... Iš esmės – tapti "keliaujančiu" menininku. Jei ne ryškus lūžis tarp senosios sovietmečiu susiformavusios sistemos ir naujos (tam tikra prasme "vakarietiškos"), ši pasiūla gal ir nebūtų išryškėjusi, perėjimas vyktų daugmaž tolygiai. Įdomu, ar čia galima samprotauti apie palankiai arba nepalankiai susiklosčiusias karjeros sąlygas.

Kristina Inčiūraitė: Manau, kad "vidinis" kūrybinis imperatyvas čia buvo labai svarbus, o evoliucija skaitmeninio meno link – natūralus, gal net kiek pavėlavęs reiškinys Lietuvoje. Jau daug kalbėta apie technologinę pažangą, informacinės visuomenės dėsningumus, įsiskverbusius į vietinę terpę, kurioje aktyvi politinė, socialinė ir kultūrinė kaita paliko gilų pėdsaką. Reaguodami į didžiulius pasikeitimus Lietuvoje, menininkai siekė dinamiškesnės kalbos, kitokios, dar neartikuliuotos plastikos. Emocijas norėjosi sudėlioti į judesį, naujas videoformatas tapo tam tikra metraščio forma, fiksavusia tą lūžio laikotarpį kaip "didįjį naratyvą", kuris išstūmė "tylųjį modernizmą". Tuo metu atsiradusios videokūrybos galimybės keitė nusistovėjusią, sustingusią tapybos ar skulptūros kalbą.

S.T.: Pati raiškos priemonė turbūt nėra nei gyva, nei sustingusi. Įdomus čia būtent spontaniško pasirinkimo impulsas – pirmųjų videodarbus kuriančių Lietuvos menininkų akademijoje niekas nemokė profesionaliai naudotis kamera, t.y. visas procesas prasidėjo mėgėjiškai (nesakau, kad tai blogai). Akivaizdu, jog dauguma tapybos, skulptūros specialybę baigusių mano kartos menininkų videokūrinius pradėjo eksponuoti dar nemokėdami gerai filmuoti, o ką jau kalbėti apie montavimo techniką. Dar visai neseniai pagrindiniai šiuolaikinio meno produktai buvo sukurti ta pačia vienintele ŠMC skaitmenine kamera – tai buvo konkretaus žmonių rato, konkrečios institucijos inicijuotas dalykas...

K.I.: Idėjų prasme videomeno pradžia buvo labai aktyvi. Prisimenu Sonatos Žalneravičiūtės organizuotus tarptautinius videofestivalius, kuriuose šmėžavo daug lietuviškų pavardžių. O pačios technikos mėgėjiškumas, net ir spontaniškas, taip pat buvo nuoseklaus proceso dalis. Iš pradžių stigo reikiamų žinių ir montavimo praktikos. Techninė branda vyko palaipsniui. Ir tai, kad ne vienas žymus Vilniaus menininkas keletą metų kūrė vienintele institucine videokamera, rodo, kad situacija buvo unikali. Ji palaikė menininko produktyvumą.

S.T.: Visgi kai kurie buvusio Kęstučio Zapkaus kurso kartos Niujorke gyvenantys lietuvių menininkai, lygiai taip pat "natūraliai" reflektavę mūsų minimus pokyčius, stebisi Lietuvoje vis nepraeinančia videomada. Suprantama – tie žmones gali daug lengviau parduoti savo kūrinius, sukurtus tradicinėmis technikomis. Apie tapybos bei figūratyvo atgimimą šiuolaikiniame Europos mene nuolatos savo rašiniuose primena ir kai kurie labiau tradicinę raišką mėgstantys lietuvių kuratoriai (pavyzdžiui, Raminta Jurėnaitė).

K.I.: Sutinku su tavim, kad videoformatas Lietuvoje pradėjo dominuoti. Nors pastaruoju metu ir Lietuvoje, ir Vakaruose daug kalbama apie sustiprėjusias tradicinės raiškos tendencijas, kurios su kaupu atsiperka komercine prasme. Pirmojoje šiais metais vykusioje Vienos meno mugėje (kurioje dalyvavo ir ŠMC, pristatęs šiuolaikinius lietuvių menininkus), pasak organizatorių, didžiausio lankytojų dėmesio sulaukė tapyba (apie 78 proc.). Panašių pavyzdžių yra ir Lietuvoje – kad ir sėkmingas Mindaugo Lukošaičio piešinių ciklo debiutas 6-ojoje tarptautinėje San Paulo šiuolaikinio meno bienalėje, atvėręs horizontus komerciškai sėkmingai karjerai. Jaunaisiais lietuvių šiuolaikinio meno kūrėjais susidomėjo Europos galerininkai, ieškantys naujų, produktyvių talentų, dirbančių tradicinėmis priemonėmis.

S.T.: Beje, tau pačiai neseniai pasitaikė proga "paeksperimentuoti" su komercine galerija Paryžiuje. Ar tokia proga (nors ir hipotetiška) parduoti kūrinius yra visiškai nauja? Ar ji svaigina, ypač žinant, kad Vilniuje tų kūrinių vis tiek niekas nepirks, o Paryžiuje – nežinia... Jeigu kartais nupirktų – tai už gerus pinigus.

K.I.: Dirbti su komercine galerija – tai nauja patirtis. Lietuvių menininkai tik dabar palengva įžengia į tarptautinę meno rinką. Šioje situacijoje akivaizdūs skirtumai tarp valstybės išlaikomos meno institucijos ir privačios galerijos – jų reikalavimai menininkui, prioritetai skirtingi. Galima būtų apibendrinti, kad valstybės išlaikomoje šiuolaikinio meno institucijoje pasiūla skatina paklausą, o privačiose komercinėse galerijose yra atvirkščiai – paklausa skatina pasiūlą.

S.T.: Kalbi apie žiūrovo ar apie kuratoriaus intencijas? Pasiūlos, atitinkančios paklausą (arba atvirkščiai), retorika yra ideali, tačiau tikrovės neatitinkanti schema. Realiai šie dalykai sunkiai išpainiojami, tiksliau – kiekvienas juos išsiaiškina savaip, nebent būtų atlikta itin tiksli sociologinė meno pasaulio (kur tarpininkai dažnai neatskiriami nuo dalyvių arba publikos) analizė. Galima sakyti, kad užsienio galerininkai linkę eksponuoti tam tikrą meno rūšį, nes ji "paklausi", tačiau nereiktų įsivaizduoti, kad tokią paklausą formuoja daug pinigų neturinčių eilinių meno mylėtojų dauguma.

K.I.: Meninio vyksmo intensyvumas bei parodos sėkmė labai priklauso nuo socialinės terpės. Paryžiuje žiūrovas labai šiltas ir smalsus. Bendradarbiaudama su Paryžiaus galerininkais ne tik pagalvojau apie akivaizdžias institucines distinkcijas, bet vienu akies kampučiu pamačiau ir rafinuotus santykius meno pasaulyje, plėčiau ryšius ir patirtį. Man tai svarbiau už tiesioginį rezultatą – nupirks kas nors mano darbus už gerus pinigus, ar ne. Esu šiek tiek idealistė, jau vien dėl to, kad šiuo metu kuriu videodarbus. Vis dėlto mane kviečiasi komercinės galerijos. Netrukus dalyvausiu grupinėje parodoje naujoje komercinėje galerijoje Berlyne.

S.T.: Niujorko menininkas vargu ar išsiverstų be šalutinio, nei su kūryba, nei su honorarais ar stipendijomis nesusijusio pajamų šalutinio. Simptomiška būtų jau kurį laiką ten gyvenančių ir daugmaž sėkmingai kūryba užsiimančių lietuvių menininkų situacija – sėkmė meno pasaulyje netgi nesiejama su pajamomis. Pavyzdžiui, Žilvinas Kempinas neseniai pasakojo apie savo gerus profesinius santykius su viena galerija, puikius atsiliepimus apie jo kūrinius meno spaudoje – ne kiekvienas čia to sulaukia. Tačiau paklaustas, ar yra pardavęs savo darbų, prisipažino – kaip tik dabar kažkas JAU ketina pirkti vieną jo kūrinį… Kol kas dar nieko aiškaus, tačiau diskusija vyksta. Aidas Bareikis, jau pardavęs ne vieną savo darbą Amerikoje ir Europoje, taip pat akcentuoja toli gražu ne prekybos aktą, o minėtus meno pasaulio santykius. Jo požiūris į menininkų iš Lietuvos karjerą meno rinkoje pesimistinis, ir tai suprantama – visų pirma pačioje Lietuvoje niekas neperka šiuolaikinių menininkų kūrinių, o antra (tiksliau, būtent dėl to) – kodėl turėtume tikėtis, kad nedidelės ir seniai nebeegzotiškos Rytų Europos šalies menininkų darbais pradės žavėtis išrankūs užsienio kolekcionieriai? Globalios meno rinkos požiūriu Lietuvos menininkai stovi ilgos geopolitinių ir pan. aplinkybių suformuotos eilės gale.

K.I.: Aš nesu tokia pesimistė. Ne vieno su meno pasauliu susijusio užsieniečio, kuris atvažiuoja į Lietuvą, klausiu, kas skatina čia atvykti? Visi kaip susitarę mini tą patį – čia atvykti rekomenduoja jų bičiuliai, giriantys Lietuvą, kad joje daug talentingų šiuolaikinio meno kūrėjų. Gerą reputaciją užsienyje turi ŠMC, eksponuojantis lietuvių menininkus, skatinantis naujos lietuviškos meninės produkcijos kūrimą. Meno pasaulis Europoje nėra didelis – jame sukasi visokios apkalbos, dalijamasi informacija, patirtimi – juk gyvename informacijos amžiuje ir ryšiai meno pasaulyje neleidžia likti šiandieninio kultūrinio vyksmo užribyje.

S.T.: Įdomus čia ir kitas dalykas – ar galimybė eksponuotis tarptautiniame kontekste gali keisti teminius kūrybos impulsus? Vietinė tematika tarsi turėtų tapti universali?

K.I.: Lokalumas nebebus išskirtinis (o ne taps universalus) tada, kai Lietuvos socialiniai, ekonominiai ir politiniai procesai įsilies į vakarietiškus. Kai Lietuvoje bus ne tuščiai deklaruojama, o realiai operuojama vakarietiška vertybių sistema. Keliaujantys lietuvių menininkai mato mažėjančius skirtumus, problemų laukas šiuolaikinių menininkų kūriniuose kinta priklausomai nuo socialinės, politinės ir ekonominės situacijos tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Lokalūs ir globalūs kontekstai susiję, nes šiandieninėje kultūroje beveik viskas paremta komunikacija, socialiu meniniu procesu, kuris neretai svarbesnis nei pats rezultatas.

S.T.: Viena vertus, šiandien egzotiško požiūrio tarsi norima atsikratyti kaip pasenusios europocentrizmo ir neokolonializmo liekanos, kita vertus – nuolatinis naujumo poreikis neišvengiamai implikuoja naujų menininkų, naujų regionų, ir naujų "lokalinių ypatumų" paieškas. Kažkoks užburtas ratas...

K.I.: Šiuolaikinių lietuvių menininkų kūryba jau seniai praradusi egzotikos bruožus, nes palengva asimiliuoja vakarietišką terminologiją ir praranda "kito" ypatingumą ir išskirtinumą. Tačiau viena, kas lieka nepakitę ir unikalu – tai geopolitinė Lietuvos situacija. Esame tarp Rytų ir Vakarų. Istoriškai patyrėme įtaką iš vienos, ir kitos pusės. Rytų ir Vakarų kaimynystė neleis išnykti įtampai ir ateityje – priklausomai nuo to, kaip Rusijoje ar Baltarusijoje klostysis demokratija. Lietuvos situaciją paminėjau neatsitiktinai. Iš kur toks užsienio meno organizatorių dėmesys lietuviškam menui atkūrus nepriklausomybę? Keičiasi ideologijos, sukrečiama ekonomika ir pati visuomenė. Kuo didesnė įtampa šalyje ar tarp šalių, tuo aktyvesnis meninis procesas, nes menininkas yra visuomenės katalizatorius. Galbūt tuo galima paaiškinti ir šiandieninę situaciją, kodėl užsienio meno kuratorių ir meno kritikų akys krypsta į Ukrainą, Gruziją, Kirgiziją ar kitas mažai demokratijos "ragavusias" šalis. Ne veltui šių metų Venecijos bienalėje daug dėmesio buvo skiriama Centrines Azijos paviljonui (Kazachija, Kirgizija, Uzbekija), o "Auksinio liūto prizas jaunai menininkei" teko Reginai José Galindo iš Gvatemalos už tai, kad "įkūnijo drąsų protestą prieš valdžią savo vizualiame performanso ir dokumentacijos triptike". Tačiau man nepatiko atviras menininkės protestas, nemėgstu to, kas akivaizdžiai politiška, kai siekiama šokiruoti (menininkė savo darbe dokumentavo mergystės plėvės rekonstrukcijos operaciją).

S.T.: Iš tiesų politinis radikalizmas nebūtinai turėtų būti įspraudžiamas į meninę tematiką. Pavyzdžiui, didmiesčių intelektualinis klimatas gali aiškiai atspindėti politinį nepritarimą kokios nors vyriausybės veiksmams (tai ypač juntama JAV), tačiau to paties didmiesčio meno galerijose šias nuotaikas vargu ar galėtum tiesiogiai identifikuoti. Kita vertus, meninis radikalizmas nesunkiai transportuojamas, panašiai kaip ir mados. Įdomu tai, kad subjektyvias, politines ir kitokias Lietuvos realijas vienaip ar kitaip reflektuojanti kūryba šiandien vis dažniau iš principo skiriama ne lietuviškai auditorijai. Ar tave intriguoja interpretacijos, kultūrinių skirtumų problema, ar esi linkusi labiau pasitikėti mediatoriais – kuratoriais, užsienio kritikais ir pan., kurie ir sprendžia šiuos tarpkultūrinio bendravimo klausimus? O gal kartais norisi sąmoningai provokuoti minėtus meno pasaulio ir sėkmingos karjeros įvaizdžius, skatinti "neatitikimus"? Kaip šis "pritaikymo/neatitikimo" judesys pavyksta?

K.I.: Kur tik eksponuoju savo kūrinius, visuomet galvoju apie pritaikymo ir neatitikimo problemą. Tarp konteksto, mediatoriaus, menininko, meno kūrinio, žiūrovo kyla įtampa – neišvengiama subjektyvumo, požiūrių įvairovės, moralinių imperatyvų ir daug ko kito. Dažnai jaudinuosi, ar mano kūrinys sužadina asociacijas, kritines refleksijas. Jei kūrinio problemų laukas konkrečiame kontekste (ir lietuviškame, ir užsienio) neatitinka mediatoriaus ar žiūrovo poreikių, tai, matyt, kaltas ne meno kūrinys ar kontekstas, o blogas meno kūrinio santykis su konkrečiu kontekstu – jis atsiradęs netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. Už meno kūrinio santykį su kontekstu atsakingas ir menininkas, ir mediatorius. Nors kartais sąmoningai skatinamas neatitikimo artikuliavimas gali išprovokuoti įdomių posūkių intensyviame meno pasaulyje, praturtinti meno raidą. Kad ir kaip būtų, lankstūs, intensyvūs santykiai šiame komunikacijų amžiuje yra neišvengiami, jie greit kinta. Juk lygiai taip pat galima kalbėti ir apie staigią menotyrininkų prioritetų kaitą. Pavyzdžiui, tavo pačios doktorantūros diplominis darbas buvo labai aktualus vietinėje terpėje, nes analizavo dar karštus institucinius santykius meno arenoje po nepriklausomybės atkūrimo. Savo darbuose buvai neabejinga socialiniams reiškiniams, kurie veikia kultūrą, šiuolaikinio meno procesus. Tačiau dabar tavo dėmesys nukrypo į politikos studijas. Ar tavo apsisprendimas pasukti į politines aktualijas buvo sąmoningas, nuoseklus? Ar jį lėmė kokios nors stažuotės?

S.T.: Manau, kad menotyrininkui, lygiai kaip ir menininkui, virimas uždarame profesinių problemų rate ilgainiui tampa problema. Taip, žvelgiant asmeniškai, akademinių kelionių patirtys ne menotyros srityje atveria vis daugiau erdvės. Nors nesakau, kad šiandieninio menotyrininko situacija Lietuvoje yra labai uždara – viskas priklauso nuo paties žmogaus pasirinkimo. Visgi pernelyg aiškiai apibrėžiamos, tikros ar įsivaizduojamos kompetencijos provokuoja su "meno dalykais" (akademinių paskaitų skaitymas, parodų kuravimas ir pan.) nesusijusius pasirinkimus. Menininkai taip pat nesunkiai užima tyrinėtojų, netgi politikos "darytojų" poziciją. Pavyzdžiui, Vilniuje šiuo metu veikianti VILMOS inicijuota socialinio protesto laboratorija itin aktualiai reflektuoja tokį politinį poveikį – atsiranda straipsniai visai ne meno spaudoje, vieši pasisakymai... Tokios veiklos apmąstymas vargu ar susijęs su menotyros metodologijomis (netgi VILMOS renginiuos dalyvavę paminklosaugininkai ar menotyrininkai visų pirma užėmė protestuotojų poziciją). Šia prasme iš tiesų politika šiandien mane domina labiau nei tų pačių institucijų (t.y. aukštojo meno erdvėje) plėtojamas meno institucijų "kritikos" žanras.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:43:07 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba