SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-07-15 nr. 670

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Asta Jackutė
Kitas laikas, kita erdvė
4

Muzika 
• Laima Jedenkutė
Klaipėdos koncertų salė: gera pradžia
1
• Skirmantė Valiulytė
Nepaklusnieji skatino suklusti
3
• "Kristupo klavyrai": Mozarto kūryba
• Pianistų kursuose Čekijoje1
• Onutės Narbutaitės muzika per Bavarijos radiją1
• KONCERTAI1

Dailė 
• Kelionėse tarp meno ir menotyros
• Emilija Budrecka
Škotų skulptūros
• Kristina Pipiraitė
Konfrontacijos
14
• PARODOS

Literatūra 
 Mirtis stipresnė už meilę1
• Kosmopolitas Abisinijoje1
• Pažanga – iliuzija, kuri turi ateitį13

Teatras 
• OKT / Vilniaus miesto teatro vasaros sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Filmai prasideda, filmai baigiasi
• Palaima už dešimt litų
• Živilė Pipinytė
Iki paskutinio vaško lašo
7
• Arūno Matelio filmas rodomas Briuselyje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Mirtis stipresnė už meilę

knygos

[skaityti komentarus]

iliustracija

Haruki Murakami. Norvegų giria, Vilnius, "Baltos lankos", 2005, 461 p.

Haruki Murakami "Norvegų giria" palieka prieštaringą įspūdį. Skaitydamas romaną aptinki kažką keista ir efemeriška – tarsi drugelis per veidą sparnu brūkšteltų. Ir kartu atrodo nedovanotina, kad tokie subtilūs metafiziški "brūkštelėjimai" išslapstyti dideliame ir iš pirmo žvilgsnio nuobodokame tekste. Nuobodokas jis atrodo dėl to, kad autorius nesigriebia jokių "specialiųjų efektų" ir nesiruošia nei šokiruoti, nei stulbinti. Tiesiog – pasakoja istoriją. Vertėjai ir leidėjai pabrėžia – meilės istoriją.

Nors veiksmas nukelia į septintojo dešimtmečio Japoniją, kur ryški vakarietiškos kultūros įtaka ("The Beatles", laisva meilė ir kokakola), vis dėlto daugelis romano prasmių neatsiskleistų be tradicijos suformuoto japoniško mentaliteto suvokimo. Japonai visiškai kitaip žiūri į mirtį ir gyvybę. Savižudybė – ne nuodėmė, o galimybė išvengti gėdos ir nelaimės. Garbės apgynimas ir visuomeninio solidarumo pademonstravimas. Anot japonų kultūros tyrinėtojo G. Čchartišvilio, egzistuoja netgi savižudybių rūšys, o europiečiui kraupus charakiri tikram japonui yra ne kas kita kaip estetiškiausio reginio įsikūnijimas. Galbūt dėl to, kad pilvas (chara) japonų tradicijoje reiškia sielos buveinę. Persirėžti pilvą – didinga, nes paleidi į laisvę savo sielą. Kitaip nusižudyti – irgi gražu. Lietuviai – savižudžių tauta, jiems nebūtina skaityti Čchartišvilį, kad tai suvoktų. Argi mes neturėjome Pilėnų?.. Argi daugeliui tautiečių toks masinis išsiskerdimas ir šiandien neatrodo neapsakomai gražus?.. Taigi "Norvegų girioje", mano nuomone, pasakojama ne meilės, o savižudybės istorija. Pasitraukęs iš gyvenimo Kidzukis nusiveda į mirtį ir savo merginą Naoko. Beprasmiškos mirties trauka tokia galinga ir nepaaiškinama, kad pagrindiniam veikėjui Toru Vatanabei tenka tik bejėgio stebėtojo vaidmuo. Nei jo meilė, nei prisirišimas draugų neišgelbsti. Tenka vėl prisiminti Čchartišvilį: mirtis – gražiausias žmogaus gyvenimo dalykas. Nenuostabu, kad ji stipresnė už meilę. Todėl Murakami romane tokie svarbūs dalykai, priklausą pilvo (chara) sričiai: maistas, alkoholis, seksas. Europiečio rašytojo sukurto teksto personažas – sekso galiūnas, o potekstėje jis – daugių daugiausia reproduktorius. Beskaitant Murakami romaną galima padaryti stulbinamą išvadą: personažas besidulkindamas bendrauja dvasiškai!.. Juk papilvė, sakytume, nelabai toli nuo šventojo vidurių sosto. O kadangi japonų ir lietuvių mentalitetas kažkuo panašus (prisiminkime Pilėnus!..), tai pasitelkdami išvadą apie dvasingą bendravimą ne vieną šiandieninį lietuvių autorių galėtume perskaityti naujai!..

Nacionalinių kultūrų sklaida ir mentalitetų globalizacija bus, matyt, palietusi ir uždariausias sritis. Jeigu jau lietuvių pasaulėvokoje aptinkame senovės samurajų tradicijos atšvaitų, galbūt ir japonų kultūroje esama "lietuviškų" motyvų?.. Murakami romano nuotaika – tokia nepaaiškinamai rami ir liūdna, su neišvengiamu, "mirtinu" tradicijos šešėliu, kad norom nenorom imi lyginti ją su lietuviškų tradicijų įskiepytomis fobijomis ir mitais. Vienas universaliausių simbolių romane yra lauko šulinys – "toks gilus, kad neįmanoma net išmatuoti, iki viršaus kupinas juodumos, tarsi čia būtų susitelkusi visa pati tirščiausia pasaulio tamsa" (12 p.). Vadovaujantis madingomis teksto nagrinėjimo tendencijomis "lauko šulinio" simbolį įmanoma priskirti negatyviam moteriškumui, pragaro vartams, klampiai erotikai. Bet šulinys gali būti ir sielos, išsprūdusios iš pilvo priklausomybės, gaudytojas. Pirmykštė, nemąstanti būtis. Gilaus, bevandenio šulinio vaizdinys artimas ir lietuvio mitologinei sąmonei, sietinas su neprisikėlimu, galutine žūtimi, sielos mirtimi. Krikščionybė leido pakilti iš to šulinio tiek, kad ryškiau matytume žvaigždes – ir, regis, viskas; nes suicidinės tendencijos šiandien tampa beveik pateisinamos. Kaip senovės charakiri. Gal netrukus ims darytis ir gražios. O kodėl joms tokioms nepasidaryti, kai žydinčių vyšnių sodas, užuot liudijęs gyvybės šventumą, dvelkia pūvančios mėsos smarve, o besiskleidžiantys pumpurai atrodo kaip žaizdos?..(386 p.). Negaliu pritaikyti krikščionybės principų šiam romanui. Niekaip. Kai bandau įsivaizduoti samurajaus sielą, išsprūstančią iš perrėžto pilvo, nematau jos išskrendančios. Na, bala nemato, tegu ropoja... kepurnėjasi... betgi neišvengiamai įkris į "lauko šulinį"!.. Tik sparnuočiui nebaisi juoda pragarmė.

"Norvegų giria" norvegiška tiek pat, kiek lietuviška. Matyt, autoriui toks romano įvardijimas reiškė ne vien "The Beatles" dainos pavadinimą ir ne vien egzotiško šiaurės krašto florą. Kadangi Vatanabė – studentas, neblogai susipažinęs su Europos literatūra, nežinoti Dantės jis negalėtų. Tamsi ir gūdi giria Dantei reiškia kelią į pragarą, o gūdumoje sutikti trys žvėrys įkūnija giliausias žmogaus ydas. Galbūt ir tamsiąja "Norvegų giria" einama ta pačia kryptimi, ir tie patys žvėrys seka karštomis pėdomis?.. "Tokia tamsi giria ta ir siaubinga, / Jog vėl jaučiu aš baimę širdyje!/ Turbūt mirtis mažiau net šiurpulinga..." Šios "Dieviškosios komedijos" eilutės, apibūdinančios žmogaus sielos keliones po klaidžią girią, manyčiau, ir globalizacijos laikais tinka kiekvienam mentalitetui.

Renata Šerelytė

 

Skaitytojų vertinimai


5360. baltose lankose juoda avis2005-07-26 19:03
Geras straipsnis. Tik gal daugiau reikėjo parašyti apie knygą..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:42:58 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba