SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-06-22 nr. 761

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Jūratė Katinaitė
Kristaus kančia pasaulietiškoje scenoje
13

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Muzikos grando kūrybos panorama
• Junija Galejeva
Žinios iš „Baltųjų rūmų“
• Kamilė Rupeikaitė
Prikeliama praeitis
2
• Estrados pradininkas1
• Prasideda šeštasis festivalis „Operetė Kauno pilyje“
• KONCERTAI

Dailė 
• Vidas Poškus
Nuo Čiurlionio iki Marčiurlionio
12
 Irma Balakauskaitė
Renesanso transcendencija
3
• Šiuolaikinio nekomercinio meno festivalis „Vilniaus veidai“3
• PARODOS

Fotografija 
• Eglė Deltuvaitė
Tarptautiniai fotografų maršrutai
1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Klasikos begalybė
• Neeilinė Mažojo teatro premjera rudenį1
• „Faustas“ – geriausias užsienio spektaklis Italijoje1
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Paskutinis vandenyno lašas?
• Menininko dvasios
• Pirmosios meilės receptas
• Kūrybinės „Kino atostogų 2“ dirbtuvės su Raimundu Banioniu
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Dabarties kultūros nomadai
• Aptarė programos eigą, lėšas ir prioritetus

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Renesanso transcendencija

Tatjanos Diščenko grafikos parodos Vilniuje

Irma Balakauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tatjana Diščenko. „Kammerton“.
2007 m.

G. Žygo nuotr.

Šie metai nepašykštėjo puikių grafikos parodų: Eglės Vertelkaitės – „Vartuose“, Danutės Gražienės – „Lietuvos aido“ galerijoje, Jono Čapo bei Lidos Dubauskienės – galerijoje „Kairė–dešinė“... ir pagaliau dvi Tatjanos Diščenko parodos iš ciklo „Renesanso transcendencija“ (pirmoji – galerijoje „Kairė–dešinė“, antroji – galerijoje „ARTima“).

Diščenko darbai meditatyvine nuotaika, asketizmu, grafikai nebūdingu mėlynu koloritu ir kiek sukaustytu akademizmu visada išsiskyrė lietuviškos grafikos kontekste. Gimusi Estijoje, baigusi Lvovo poligrafijos institutą ir gyvenanti Lietuvoje menininkė, be kita ko, ilgą laiką dirbusi animacinių filmų kūrėja, kūrybinės patirties sėmėsi iš skirtingų kultūrinių tradicijų bei šaltinių.

Dėl daugialypės prigimties Diščenko kūrinių poveikis žiūrovui niekada nėra tiesmukas ar vienareikšmis – beveik visuomet po viena užšifruota prasme slypi kita, lyg skrynia su daugybe užraktų... Visa laimė, kad dailininkas, kuriam vaizdas yra ne tik „kelias ir būdas“, bet dar ir komunikacijos priemonė, visada palieka žiūrovui raktą, kuriuo pasinaudodamas šis gali praverti menininko sielos duris. Diščenko mums palikti raktai yra: renesansas (plačiąja ir siaurąja prasme), transcendencija ir pačių darbų pavadinimai, muzikiniais terminais tiksliausiai išreiškiantys subtiliausius santykius.

Formaliai Diščenko galima būtų priskirti prie naujosios „romantizmo“ bangos menininkų. Sąžininga autorės nuoroda į ankstyvojo Renesanso meną (pirminį įkvėpimo šaltinį), kai kurių to laikotarpio vaizduojamojo meno formų panaudojimas bei stilizacija gali suklaidinti nedėmesingą žiūrovą, palaikantį tai iliustratyvumu. Tačiau, priešingai nei menininkai, besinaudojantys praeities epochų formomis, kaip skoliniais, pasisavinantys tik jų išorinį pavidalą, patrauklų kiautą, nepripildytą vidinio turinio, Diščenko renkasi juos dėl vidinės būtinybės perteikti dvasinę atmosferą, kurioje Dievo, žmogaus ir jį supančios aplinkos santykis yra labai artimas ir harmoningas (būvis, kurį dailininkė ankstyvajame Renesanse atpažino kaip sau artimą ir saugų). Vaikiškas nuoširdumas, leidęs Renesanso dailininkams lengvai derinti priešingus dalykus (filosofiją ir madą, poeziją ir karybą, sakralumą ir buitį, apimtį ir dekorą) nesupriešinant jų, pasaulėžiūra, visur leidžianti įžvelgti Dievo atvaizdą ir dėl to reikalaujanti estetizuotos išraiškos, Tatjanai yra prarastos ramybės pasaulis, kurio ilgisi, kurį apmąsto ir apdainuoja.

Jos darbus norisi lyginti su poezija ar muzika ne tik todėl, kad pati autorė savo darbų pavadinimams („Fughetta“, „Passage“, „Modulatio“) suteikia muzikinę prasmę; bet dar ir dėl to, kad darbų kompozicija, paremta muzikine logika (sąmoningai konstruojamas medžių ritmas peizažuose, detalių atsikartojimai, meistriškai išlaikytos pauzės neužpildytuose paveikslų plotuose, tobulos faktūros, suteikiančios darbams aksominį tembrą, skaidrūs atspaudų susisluoksniavimai), skamba kaip polifonija: „Accordo“ pereina į „Poliaccordo“, suskyla dalimis „Partitoje“, priešingas prasmes derina „Contra Punctum“ ir vėl grįžta į „Monodia“.

Kurdama savo „harmoningą“ pasaulį ir ieškodama jo priežastingumo, dailininkė atsisako nereikalingų detalių, palikdama tik tris būtiniausius ženklus: figūrą (ja tampa žmogus, gyvūnas arba medis), peizažą ir spalvą, veikiančią kaip savarankiškas simbolis.

Spalva Diščenko darbuose peržengia įprastines pagalbinės funkcijos ribas: ji padeda sustiprinti paveikslo nuotaiką, kita vertus, – „gyvena savarankišką gyvenimą“, formuodama dar vieną atskirą prasminį klodą. Draugų ir kolegų „Tanios mėlynu“ vadinamas ir dailininkės vizitine kortele tapęs dominuojantis melsvas koloritas eina iš darbo į darbą. Supriešinamas su kituose darbuose atsirandančia geltona gama; trečiuose – su ja susijungdamas, jis virsta amžinąjį gyvenimą simbolizuojančiu žaliu aksomu. Turinti krikščioniškas šaknis ir krikščionišką prasmę, mėlyna spalva simbolizuoja dieviškumą, tiesą, pastovumą (nuo renesanso laikų – Švč. Mergelės Marijos spalva). Ji globėjiškai saugo trapų Tatjanos sukurtą pasaulį ir kartu suteikia jam transcendentinę prasmę, kurią dar labiau sustiprina vaizdo vaizde komponavimo principas.

Kinematografinis principas – virpančių ir nykstančių horizontų kadravimas („Mezza Voce“), atspindžiai („Litania“), „stop kadre“ sustingdytas, bet žiūrovo vaizduotėje prasiplečiantis iki begalybės („Liga“), kupinas vidinės ekspresijos („Ordo“) vaizdas – sukuria sąmonei neprieinamos gyvenimo paslapties, sapno sapne iliuziją, kažkuo susijusią su mistine H. Murakamio proza ar A. Sokurovo filmais...

Estetinės kokybės matu pasirinkusi grakštumą, elegantišką ramybę ir aukščiausio lygio meistrystę, o dvasinių apmąstymų objektu – trancendentinį priežastingumą, Tatjana Diščenko neagresyviai, be egocentriškos saviraiškos, pusbalsiu, bet vis dėlto tvirtai teigia gyvenimą, primindama mums senokai primirštą pozityvų gyvenimo matymo kampą, priversdama sustabarėjusią sielą pajudėti į priekį.

 

Skaitytojų vertinimai


10580. polio2007-06-25 10:51
yra grafika ir yra menas yra tapyba ir yra menas yra skulptura ir yra menas ir t.t.

10596. limpopo2007-06-27 10:43
Cia tai bent pasakei, Polio.

10604. jonas :-) 2007-06-27 22:53
Gerai. Labai akademiska. Bet nera viso to Jazz. Kur jis dingo,Irma? Jonas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:42:42 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba