Jungtuvių gundymui atsilaikyta

Scena iš spektaklio "Vedybos" D. Matvejevo nuotr.

Peterburgiečių desantas, ne taip seniai nusileidęs Rusų dramos teatre su "Vedybų" pasiūlymu, atsidūrė gana dviprasmiškame kontekste: partijoms vienijantis, o tautai skylant, dviejų žmonių jungtuvės atrodo kaip egoistiškas ir nesavalaikis sprendimas. Juo labiau kad tokį sprendimą priimant tenka sugaišti nemažai gražaus laiko – atsiduodi svajonėms, jos netrukus pasirodo abejotinos, pagaliau susergi vedybine melancholija, o ši atitraukia nuo visuomenės pulso ir sukelia politinę apatiją.

Tačiau kiekvienos vedybos – kapitalo padvigubinimas, o tai, nori nenori, irgi yra politika. Gogoliškosiose "Vedybose" teatro politika pasirodė ir ambicinga, ir įžvalgi: visuomeninius renginius pastaruoju metu pamėgusi publika mėgsta ir gerus teatrinius reginius – klasikai visada duoda gerų patarimų. Spektakliui gimti suvienytos ir kūrybinės, ir rėmėjų pajėgos. Beje, dviejuose Vilniaus teatruose beveik vienu metu susidarė gan įdomi situacija: viename spektaklyje žiūrovai kviečiami suktis į Vakarus, kitame ranką tiesia Rytai, vedybinės laimės patikrinimu primenantys apie viengungišką nepriklausomybę. Svarbu ne įtaka, piršlių spaudimas, o laisvas apsisprendimas – šokti pro langą niekad ne vėlu, net nuo vestuvių stalo.

Jaunas režisierius, Peterburgo teatro akademijos penktakursis Andrejus Čerpinas, pasiūlęs Rusų dramos teatrui savo Nikolajaus Gogolio "Vedybų" sceninę versiją, atrodo, nebuvo vedęs. Antraip ar būtų taip gilinęsis į spaudžiamo vesti Podkoliosino abejones, kurios tuo labiau stiprėja, kuo labiau draugužis Kočkariovas jas gesina. Visomis įmanomomis spalvomis Kočkariovas piešia šeimyninio gyvenimo privalumus, kurių svarbiausias – kad netrukus aplink Podkoliosiną bėgios jo mažos kopijos. Bet ar tai yra didysis paties Podkoliosino troškimas, dar reikia pamąstyti.

Ir mąsto Podkoliosinas, painiojasi, vilkina žvalgytuves, o tuo tarpu savą jaunikių paradą organizuoja piršlė Fiokla Ivanovna, beveik įvarydama nuotaką Agafją Tichonovną į kampą ir priversdama Kočkariovą imtis dar drastiškesnių priemonių. Kol Podkoliosino ir Agafjos galvose verda hamletiškas apsispredimo klausimas, Kočkariovą kamuoja vedybinio streso virusas. Priešnuodis jam tik vienas – neatidėliotinos jungtuvės.

Veikėjų galvose chaosas, tačiau apie režisierių ir spektaklį to nepasakysi: visi įmanomi "už" ir "prieš", susiję su jaunikiais, nuotaka, santuoka, čia pasveriami kruopščiai, apmąstomi logiškai ir argumentuotai, užtvirtinami kiekvienu širmų pasistūmimu. Atsižvelgiama ne tik į materialią naudą, bet ir į dvasios poreikius: pasirodo, gogoliškieji personažai – ne vien kiaulių snukiai, bet kartu jautrios ir trapios, simpatingos ir švelnios, nepriklausomai nuo jų svorio ar kompleksijos, būtybės. Nesvarbu, kad silpnutės kojos vos laiko Ževakiną (aktorius Eduardas Murašovas), jo siela geidžia meilės; nesvarbu, kad nuotaka patinka Anučkinui (aktorius Michailas Makarovas), bet juk ji nemoka prancūzų kalbos; nesvarbu, kad Jaičnicai (aktorius Viktoras Mitiajevas) yra už ko nuotaką paimti ir ką pačiupinėti, bet juk jos namai ne akmeniniai ir kraitis abejotinas. Tatjanos Genzel piršlė Fiokla jaunikius išstato kaip ant podiumo – visi jie čia gražūs ir pajėgūs, o nulips – aibės trūkumų. Anželos Bizunovič nuotaka Agafja buria iš jų galvų ir lipdo iš visų vieną – idealiausią, bet argi širdžiai, šokančiai ant puantų, įsakysi.

Režisieriaus Čerpino ir jo bendraminčių dailininkų Mašos Lukkos ir Aleksandro Mochovo bei kompozitoriaus Nikolajaus Morozovo Rusų dramos scenoje styguojamas "vedybų choras" (muzikinį ir vaidybinį toną spektakliui užduoda tikri muzikantai, neeilinio įvykio proga susibūrę į laidotuvių ir vestuvių orkestrėlį) – tai graudžiai linksma ir šiurpi ikivedybinių kančių sutartinė. Į ją sudedami ir pasakiškų motyvų, liaudiško petruškinio, ir operetiškai baletinio stiliaus, net melodramos trupiniai, lipdomi vienas prie kito solinių numerių-monologų priedainiais ir pažintuvių duetais. Skambūs tie duetai, ypač "užgimstančio jausmo" tarp Podkoliosino ir Agafjos – dviejų minkštų kūnų, kurie dar nemoka meilikavimo subtilybių, stebisi vienas kitą atradę, bando užmegzti kalbą. Agafja sušvytuoja puantais, kilsteli jie ją nuo žemės, pasodina arčiau jaunikio, tačiau abiejų baimė tokia stipri, kad tik Kočkariovo kumštis priverčia Podkoliosiną ryžtis.

Peterburgiečiai kūrėjai pasirodė išties išmintingi ir subtilūs – nepažįstamai trupei pasistengė neužkrauti neišpildomų uždavinių, o atsižvelgdami į kiekvieno aktoriaus galimybes, išdidinti ir dekoruoti tai, kas tiktų ir Gogolio personažams, ir jau sumodernintai "Vedybų" versijai.

Spektaklio modernumas – ne veiksmo bevietiškumas ar belaikiškumas (nors labai norint visą šią istoriją galima įsivaizduoti ir kaip atsitikimą, pavyzdžiui, muravjoviškoje Lietuvoje), o išorinis minimalizmas, kai iš ryškių veikėjų kostiumų dėmių, lengvų metalinių stalų su ratukais ir metalinės kėdės (žaisminga nuoroda į rimtą kito režisieriaus tragediją?), juolab komiškumo neforsuojančių vaidybinių štrichų, tamsioje ir beveik tuščioje erdvėje kuriama veikėjus apninkanti ir prieš didžiules baltas duris įkalinanti vedybinės baimės fantasmagorija.

Ji taip įaudrina Aleksandro Agarkovo Kočkariovą, kad piršlybų taktika ir vingrybės paverčia jį beveik gundančiu nuodėmei žalčiu, piktąja Podkoliosino dvasia, su kuria vedybų meistrei Fioklai šįkart nė lygintis neverta. Ir taip supainioja naivią, patiklią, pasiruošusią pulti vyrui į glėbį minkštaširdę Agafją, kad net ir išmokusi deramai jaunikius pavaryti ji greičiau prasmegtų skradžiai, nei juos įžeistų. O labiausiai išderina ramų ir jaukų būvį Sergejaus Zinovjevo Podkoliosino, iki šiol galėjusio mėgautis vonia, dušo vamzdžiu, iš kurio nors ir dūsauja garai, bet užtat nuteikia viltingoms svajonėms ir reikšmingoms mintims. Ar besugrįš jos, kai aplinkui bėgios ir krykštaus mažutės Podkoliosino kopijos?

Visą spektaklį kartu su Podkoliosinu dvejojęs režisierius pagaliau meta paskutinį ir svariausią argumentą prieš vedybas – laidotuvių maršą ir svečius kiaulių snukiais prie gausiai nukrauto vaišių stalo. Tarsi galinga jėga šis argumentas pastūmėja jaunikį lauk pro aklinų durų stiklą – tenemato jis lėle sustingusios ir šiurpiu riksmu pratrūkstančios nuotakos, tegrįžta laimingas ir laisvas į savo vonią ir tesidžiaugia viengungiška nepriklausomybe. Kad jį kur, tą kapitalą!

Tačiau kalbant apie Rusų dramos teatrą taip sakyti būtų šventvagystė. Jei ne gausiai premjera aplankę rėmėjai ir klasikos geidžiantys žiūrovai, "Vedybų" sumanytojai į Peterburgą vyktų tuščiomis.