Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad naujausias Mažojo teatro spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę "Madagaskaras" yra pirmoji būsimo pilnametražio vaidinimo dalis. Daugiau nei pusantros valandos trunkantis trupės jaunųjų, Rimo Tumino auklėtinių, pasirodymas aprėpia tik kelis legendinio lietuvio Kazimiero Pakšto (čia gavusio meninę pavardę Pokštas) biografijos įvykius: jo stebėtinai žavų gimimą, pirmuosius genialius pramatymus ir vieną bandymų realizuoti savo beprotišką lietuvybės išsaugojimo idėją. Bene svarbiausias spektaklio veiksmas skirtas neprigulmingoms, bet savitais ryšiais su Pokštu susaistytoms moterims, kurių paveikslai turbūt dar turės svarbos ateityje. Tiesa, moterys, net ir nesistengiant jų kultūriškai identifikuoti, čia reikalingos todėl, kad intuityviai realizuoja dar lopšyje puoselėtas Pokšto viltis ir tik patvirtina jo nuogastavimus dėl sielos ir kūno palaidumo. Salė ir Milė ne tik atsisuka į jūrą, bet ir jos milžiniškuose vandenyse pamerkia savo nuodėmingus kūnus, o Helė, Paryžiaus priemiesčių modistė, išsivadavusi iš paskyrimo būti vyriško mauzerio taikiniu, dabar pati taikosi į ką nori, geriausiai į naivias tautietes, net jei šios ir myli kitalyčius tautiečius.
Taigi kol Salė ir Milė iki sustirimo murkdosi vandeny, kol keliauja iš Lietuvos Vakaruosna, Paryžiun, ir jau šio istoriško miesto gatvėse apšilinėja kojas, Pokšto galvoje sodinama ir brandinama Madagaskaro idėja. Ir kol virtuali šios idėjos užuomina sklando teatro salės palubėse, pats didysis lietuvninkas spektakliui baigiantis pasirodo ambasadoriaus Paryžiuje Oskaro kabinete, Francijoj, taip ir nesutikęs prie Baltijos pažintų tautiečių ir pamiršęs jaunystėje patirtas gūdaus savo krašto piliečių užgauliones...
Režisierius Rimas Tuminas, turėdamas tokią lietuvišką medžiagą, nekartoja kadais statytos "Lituanicos" klaidų. Pokštas kaip herojus ir kaip žanras kviečia neherojiškai pokštauti: Pokšto, kaip "patriotinio viesulo", apsupčiai moterims režisierius suteikia fokstrotinio šoklumo ir egzaltacijos, o jam pačiam ir jo utopiniams pramatymams apaštališko skaidrumo. Gręžiojama į jūrą ir Vakarus Lietuva Mažojo teatro salikėje susitraukia tai iki kelių davatkinių pamėklėlių, tai iki kumščio dydžio ananaso ar dviejų popierinių laivelių, kurių lauželis nors ir menkutis, bet įžiebia didelę patriotinio išganymo viltį. Beje, teatro salikės topografija savaip "simbolinga": Pokštas gimsta veidu beveik į jūrą, o mes, kaip ir andainykščiai tautiečiai, atsisukę rytuosna praskyrę žvilgsniu sienų užtvaras, siektume patį svarbiausią altorių...
Valda Bičkutė (Milė) D. Matvejevo nuotr.
Marius Ivaškevičius savo pjese anaiptol nesityčioja nei iš tautinio idėjų lobyno, nei iš istorinių asmenybių vis nauju sakiniu sušvytėdami tarpukario Lietuvos kalbėsenos grožybėmis, veikėjai čia, regis, iš pačios kalbos formuoja ir save, ir savo utopijas. Ne ironija, o šnekos vingrumas, beveik epistolinis jos rafinuotumas ir pakilumas, iš kurio, popieriun išguldyto, sykį šaiposi Salė, ir yra tas specifinis komiškasis pjesės pamušalas, kuriam pritaikysi ne bet kokį režisūrinį audinį. Etimologinės žaismės paženklinti veikėjai atsiduria ir tokiose pat "etimologinėse" aplinkybėse, kurios gerokai atitolina juos nuo kasdienių situacijų, pakylėja iki inteligentų, o nūdieniškai elito, ir sutelkia prie kolumbiškų sumanymų. Kalbos erdvė nėra beorė: pasėta ir išauginta pačios lietuviškos žemelės, ji, regis, staiga purptelėjo keliais sprindžiais aukštyn, bet nuo lietuvio neatitrūko pernelyg įaugę į kraują kai kurie palyginimai ar metaforos, simboliai ar tropai, kad patetiškas, net rimuotas jų pateikimas virstų aukštąja poezija. Salė staiga prapliūpsta eilėmis, bet ir jos iki skausmo lietuviškos gimusios iš euforiško svieto pažinimo ar savo moterystės suvokimo. (O kad charakteris stačiokiškas tai jau Dievas davė ir drėbtelėjo, nesulyginsi su išpuoselėtu Oskaro, kuriam teko ypatingas praregėjimas ir ypatinga misija.)
Dramaturgas pateikė kalbą, idėją, į krūvą surinko tautinius sokratusus, net įvykius nužymėjo, režisieriui beliko sukurti charakterius, idėjas generuojančią erdvę ir sulydyti viską į sceninį lietuviškosios utopijos pokštą. Pokštas, žinoma, ir liktų pokštu, jei neturėtų tam tikros "kultūrinės veikos" užmačių. Tokias užmačias režisierius realizuoja stambiais veikėjų paveikslais, komponuojamais aplink vieną didelį apvalų stalą ilgainiui gali įsivaizduoti jį esant ir žemyno plokštuma, ant kurios, pagaliau atsidavę fikcijos ekstazei, šoka Oskaras ir Kazimieras; stambiomis "pagalbinėmis priemonėmis" paveikslo rėmais, įrėminančiais lietuvaitę su linų glėbiu, lagaminais, primenančiais migracinius tautiečių polėkius, lopšiu, kuris kaip tėvynė persekios bet kur. Ir ne sukarikatūrintu, o išties "stambiu" veikėjų elgsenos ir idėjų rimtumu, kuris, ypač kalbant apie Oskarą ir Kazimierą, nusipelno realaus patikėjimo.
Ramūnas Cicėnas (Kazimieras Pokštas) D. Matvejevo nuotr.
Visi jauni Tumino aktoriai įneša po lygią, kad ir kokia ji būtų, dalį stilistinei spektaklio visumai atsirasti; ir ne tik jauni įžanginiai Eglės Gabrėnaitės (Motina) ir Arvydo Dapšio (Tėvas) taktai krypteli raišką sodresnių ir grynesnių spalvų link, o jas su kaupu naudos Ilonos Kvietkutės Veronika, Gintarės Latvėnaitės Salė, Vaidos Būtytės Helė ir Leonardo Pobedonoscevo Prancūzas. Nesulyginsi jų aistringumo ir geismingumo su stabų tamsybėse klajojančių, sunykusių tikrųjų lietuvių užguitumu ar romantiškas iliuzijas altorių šešėlyje puoselėjančios Valdos Bičkutės Milės nedrąsumu. Kuo laisviau režisierius montuoja fikcijos ir realybės kontrastus, kuo drąsiau dalijasi su žiūrovais savomis "televizijomis", tuo tikresnis ir artimesnis darosi Madagaskaras vienąkart nugramzdinę Atlantidą, dabar lietuviai tikrai mokėtų "pasisėt save juodajame kontinente" ar rugiais užsodint Mėnulio kraterius...
Vis dėlto spektaklyje karaliauja kalba, tiksliau, tekstas, savavališkai skleisdamas ir "kultūrinę veiką", ir daugiasluoksnę referenciją. Ir tik tada, kai žodžiai lipte prilimpa prie būsenos ar situacijos, pokštas užleidžia vietą teatrui ir jo sceninei bei vaidybinei realybei. Pasirodo, nekabaretinės ir nefokstrotinės realybės čia ne taip jau ir daug, o išties režisūriškai sumanytų scenų tik trys: Kazimiero gimimas, Salės ir Milės maudynės bei Kazimiero ir Oskaro susitikimas. Tiesą pasakius, jose ir sutelktas visas dramaturginis įvykinis, netgi prasminis "Madagaskaro" užtaisas, kuris jei ir iššaus visa savo galia, tai tik kitoje, dar nepastatytoje dalyje. Šioje kulminacijos vaidmenį prisiima Ramūno Cicėno Pokšto ir Manto Vaitiekūno Oskaro duetas: greičiau dramatiškas ir net kai kurias sielos stygas užkabinantis, nes suskamba kaip graudus tikro "lietuvių nomado" ir tikras "televizijas" patyrusio kultūrinio unikumo nesusikalbėjimas. Čia sužaidžia ir abiejų aktorių išoriniai, ir jų veikėjų vidiniai skirtumai, jų utopijų panašumas ir begalinis tolimumas. Juk greičiausiai jis ir suvienija abu tam nelemtam šokiui aplink lauželį niekam, išskyrus save, jie su savo genialiais pramatymais nereikalingi.
Ką ji čia parašė, ta Vasinauskaitė? Tai geras spektaklis ar blogas? Iš šito neva straipsnio, tai atrodo, kad kažkoks kratinys be pradžios ir pabaigos ir dar Vancevičiaus laikų deklamavimu. Velniam tokios recenzijos reikalingos? Keisk darbą Vasinauskaite. Gerai, kad jum opinigus fondas nupjovė, tobulėkit, profesionalėkit, o tada pinigų kaulykit.
O tu ką čia parašei, Tickai? Gal ir tu keisk darbą: eik leisti laikraštį su straipsniais, trumpai drūtai konstatuojančiais: "geras; valio - blogas, fui!"
Nesuprantu: kokia prasmė 7md publikuoti Internete, jei yra finansavimo bėdų? Tam, kad visokie "Tickai" už dyka prisiskaitę ir nejausdami jokio dėkingumo - po to dar kvailai tyčiotųsi? Kas norės - nusipirks/užsiprenumeruos; akivaizdu, kad nemažai kam 7md tinklalapis - priežastis nepirkti popierinio numerio. Siūlau nustoti spausdinus 7md Internete; bent pakol nebus gauta pakankamai lėšų, garantuojančių, kad jūsų savaitraštis nebankrutuos.
Nuoširdžiai linkiu jums sėkmės !
O kaip niršta tie, kuriems 7MD pasirodymas internete yra smūgis į paširdžius. Še tau Tick, še tau! Gali putotis, nepadės! 7MD gyvens ir be to fundelio! Tik ar fundelis gyvens be 7MD, be Krantų, Nemuno, Dienovidžio?
Adele, jeigu ir gyvens - tai sunkiai, labai sunkiai. SRTRF yra pagrindinis kultūrinės spaudos rėmėjas (tiksliau - skirstytojas), o paskaityk "Litmeny" Žvirgždo atsakymus į Liudviko klausimus ir daug suprasi apie tą fondą.
Citata is ore.lt teatro apzvalgos:
"Metų eskizas
"Madagaskaras". Mariaus Ivaškevičiaus, Rimo Tumino ir studentų varjetė ne mažiau juokinga nei "Arabiška naktis", bet kur kas labiau infantili. Aktoriai mėgaudamiesi vaidina literatūrinės grafomanijos šedevrą. Kartais net nejauku."
Prideciau: tumino pirdalai
Tai ir darykit savo isvadas: pirdalai plius bezdalai plius pirdalai, o po to stop ir i viska pazvelkit isnaujo. Tada galima ir recenzija rasyti (pareiga), ir pasijuokti spektaklyje (nepareiga).
Vasinauskaites straipsnis idomus. Yra problemu su paciu spektakliu. Jis tapo garsus, daug brutalesnis uz perziura. Dapsys is vis ne prie ko. Bet cia jau Tumino problemos.
prie ko cia Dapsys ne prie ko?????? o kas butu prie ko???
spektaklis tikrai geras, jei nesat uzauge ir savo skoni issiugde ant visokiu nesamoniu ir t.t. jei ruosiates i spektakli ir tiktais prisizvengt tai gerew ziureit " Dviracio zinias" (nors ten irgi gero skonio mazoka)...... Super spektaklis.... rimtai....;.
Pastatymas neprastas, tiesiog menkas is esmes. Tampa nebeaisku, ar cia kalta pjese, ar tie tiesmuki zaidimukai, kurie viska pavercia menkaverciais zmoguciais ir ju godomis. Ilgai juoktis is to negali. Keli personazai, Prostitutes ir Milasiaus, ta nuolatine frustracija prablasko. Nebutu jie tokie utriruoti, pagalvotum kad cia rimta dramaturgija.
Uztenka ir sveiko samojo. Tokio daugiau, ypac dabar, kai turim toki buka prezidenta. Tuminai, varyk toliau. Geras prezidento gynejas esi. Liaudis nesupras, ar cia jumoras, ar sarkazmas. Jis duos duonos ir tvarkos, o tu zaidimu paduosi.
Na ir kas - ilipo prezidentas i jura, bet juk i ja neatsigreze ir tautai toliu tu neparode. Poksto (ar pakso) heroizacija ir naivumas kartu atrodo paprastokai ir vienisai (moteris pagal apibrezima revoliucionieriams nelabai tinka). Kiek idomesne paskutine scena, kur susitinka Pakstas ir Milasius. Cia prezidento klaupciukas Tuminas galetu daugiau samokslo teorijos pavystyti - atrodytu dar itikinamiau ir su intriga.
--ko jus, chebra, pesates? Tuminas kazkada buvo Vanceviciaus podchalimas, tik mazai kas ta prisimena. Tai ko jam cia dabar nesubalsavus uz Paksa.. Kalbat apie spektakli, tai ir kalbekit..
Nevienadienis ir nevienaprasmis spektaklis. Režisūros santykio su "lietuvybės" tema požiūriu įdomu spektaklį sugretinti su Jono Vaitkaus filmu "Vienui vieni". Skirtingi dalykai, bet... ar Tumino saviironija kartais nepakvimpa kažin kokia... menkyste, savigarbos stoka, net liguistumu? Kita vertus, dramaturgijos konstravimo požiūriu Ivaškevičiaus pjesė - ne lobis režisieriui. Jei ne Tumino požiūris, jo mokėjimas kurti atmosferą, regzti aktorių etiudus ir ryšį su publika, "Madagaskaras" taip ir būtų likęs literatūriniu (stilistiniu) žaidimu...
Tuminas niekada nebuvo Vancevičiaus padchalimas - čia jau netiesa. Tuminas protestuodamas prieš stabarėjantį Vancevičiaus teatrą, net išsivedė su savim dalį aktorių (tais laikais - nematytas dalykas) ir įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą. Nepainiokit. Bet spektaklis - tikrai prastas. Ir Vasinauskaitės recenzija taip pat prasta.
jauciu pareiga pakomentuoti ismintinguosius ar neismintinguosius ORE:
1. autoriaus nuomone nebutinai sutampa su portalo redakcijos nuomone. t.y., galbut ji dar neismintingesne. o galbut---
2. epiteta kabutese prikergti daug lengviau, nei pateikti kontrargumentu - o siuo atveju ju, regis, ir nepamatysim?
3. tas pats txt leistas ir Litmeny, "Aktyviu Krutu" priede.
4. Labai Ismintinga patarle l. ismintingai nurodantis "kas kuo kvepia - tuo.." cia implikuoja, kad rimtos kritikos apskritai negalima publikuoti. atseit jei kritikuoji, tai pats tuo kvepi, o tepamasis tai jau tikrai ne! cia jau sigut-jacenizmas, absurdiskiau nerasi---