SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-02-06 nr. 600

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Genialių pramatymų lopšy
26
• Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas47

Muzika 
 Vytautė Markeliūnienė
Kūrybinio dialogo paakinti
• Lietuvos kamerinis orkestras gastroliavo Japonijoje
• Metų kūriniai 200313
• Filharmonijoje – pianistai iš svetur
• KONCERTAI

Dailė 
• Vaidilutė Brazauskaitė
Kasdienybės ir idilės
• Rita Mikučionytė
Nedaloma šviesos ir spalvos jungtis
• Valentinas Klimašauskas
Įelektrinti žemę
• Raminta Jurėnaitė
Dangaus sūnų kelias
• Skelbiamas konkursas sukurti skulptūrą Europos parke
• Naujovės Baltijos šalių skulptūros kvadrienalėje1
• PARODOS

Literatūra 
• Namas Maranvilyje
• Paskutiniai "Krantai"5
• VAKARAI

Teatras 
• Alė Strik
Jungtuvių gundymui atsilaikyta
1
• Visa teisybė apie rinkimus
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Naujas festivalis, naujas kinas1
• Živilė Pipinytė
Kai iššauna vaikiškas šautuvėlis
1
• Živilė Pipinytė
Prasidėjo 54-asis Berlyno kino festivalis
• Neatsakytas klausimas3
• Pavelo Lungino filmai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS7

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Kūrybinio dialogo paakinti

Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas su smuikininku Maksimu Fedotovu

Vytautė Markeliūnienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Maksimas Fedotovas
M. Raškovskio nuotr.

Jau bemaž dešimt metų dirigentas Robertas Šervenikas dirba su Nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas Juozas Domarkas). Kiek trumpiau, nuo 1997 m., yra antrasis šio orkestro dirigentas. Tai nėra didelis laiko tarpas matuojant patirties apimtis, tačiau pakankamas, kad būtų subrandinti pamatiniai darbo su kolektyvu principai, pasireiškiantys akivaizdžiais rezultatais. Juos liudija rūpestingai rengiamos didžiulės programos, racionaliai plečiančios klasikinio simfoninio repertuaro teritoriją, o kitąsyk drąsiai pasineriančios į naujausios muzikos erdves; liudija taip pat ir besiformuojantis, ryškėjantis individualus R. Šerveniko braižas, puoselėjamas paties dirigento ir orkestro tarpusavio supratimo, ir šių abipusių pastangų rezultatus vertinanti publika, kurios dėmesio nestokojo naujausioji, sausio 31 d. Vilniaus filharmonijoje atlikta programa.

Šio koncerto programos naujumas, žinoma, vertintinas sąlygiškai, juk atliktos dvi – 1878 ir 1907 m. – partitūros, pirmoji iš jų, J. Brahmso Koncertas smuikui ir orkestrui, – bene dažniausiai pas mus skambantis solinis ciklas, tuo tarpu kita, S. Rachmaninovo Antroji simfonija, kad ir prieš porą dešimtmečių toje salėje girdėta, žadino senokai patirtus šio kompozitoriaus grynojo simfonizmo estetikos lūkesčius. Abu veikalai sklidini klasikinio palikimo ataudų, abu persmelkti romantine pasaulėjauta ir išpažįstantys melodikos galias, tačiau sykiu – tai labai skirtingos iškalbos galimybėmis alsuojančios partitūros, ką, kaip įsitikinome, ir siekė atskleisti programos sumanytojai. Šiuo koncertu R. Šervenikas pratęsė jau anksčiau užsimezgusį meninį dialogą su rusų smuikininku Maksimu Fedotovu, profesorių D. Cyganovo ir I. Bezrodno Maskvos konservatorijoje absolventu, kurį jau prieš kelerius metus Vilniuje girdėjome interpretuojant D. Šostakovičiaus, vėliau – R. Strausso muziką.

Galima numanyti, kad šio nuo studijų metų gausiai koncertuojančio smuikininko kūrybinę biografiją J. Brahmso Koncertas ženklino daug kartų, o jo partitūros erdvė išanalizuota įvairiausiais aspektais. Tad natūraliai solisto pasiekta jau toji interpretacinio kelio atkarpa, kai norisi tradiciją atsakingai papildyti naujesniais sampratos potėpiais, kai maga ciklo struktūrai suteikti stipresnių įtaigos galių, gyvybingesnės tėkmės. Ir iš tiesų šiame J. Brahmso kūrinyje, nevengdamas įprastos šiam kompozitoriui kontrastingos energijos, dramatizmo, emocinių šuorų, M. Fedotovas ypač giliai pasinėrė į daugiasluoksnę lyrikos sferą, jos intymumu, šiluma apgaubdamas visą Koncertą, išplėsdamas viduriniosios dalies Andante reikšmę, o jai pagilinti pasitelkė didesnį laiko atstumą, monologo artikuliaciją. Tam reikėjo didelės savidisciplinos, net, sakyčiau, artistinės savitvardos, dėl kurios instrumentiniams virtuoziniams koncertams būdingas manifestuojantis tonas, išorinis efektingumas užleido vietą detalizuotai, subtiliai intonacijai, kameriškos prigimties minties, ansambliškumo gyliui, kurių, regis, nuolat sąmoningai ir siekė kompozitorius J. Brahmsas. Akivaizdu, kad tokia traktuotė, kupina inspiruojančios jėgos, pasirodė priimtina ir orkestrui. Jam šis dialogas su solistu atvėrė daugybę partitūros plastikoje slypinčių dekoratyvių ar prasminių segmentų, paskatino įsiklausyti tai į pobalsį, tai į štrichą, tai į jungiamąją kadencijos bangą ar kokį nors pauzės įlinkį melodijos reljefe. Dirigentas R. Šervenikas tokiems kūrybingiems solistams kaip M. Fedotovas paprastai esti puikus partneris – linkęs ne diktuoti ir ne besąlygiškai antrinti, o pasitikėti ir argumentuotai puoselėti abipusį kūrybinį ryšį.

Antroje vakaro dalyje skambėjo monumentali S. Rachmaninovo Antroji simfonija (1906–1907), šio kompozitoriaus Pirmosios fortepijoninės sonatos ir Trečiojo fortepijoninio koncerto amžininkė. Klausytojams iš anksto svarstant apie visą šio koncerto programą, manau, buvo sunku nujausti jos dramaturgijos specifiką, abiejų partitūrų įtampos sąveiką. Tačiau atlikėjų, tiksliau, dirigento pagalvota ir apie vieną, ir apie kitą. Regis, iš elementariausių "medžiagų" – melodijos ir harmonijos – išaustas šios S. Rachmaninovo 4 dalių simfonijos audinys tiesiantis tiltus į praeities simfonines tradicijas. Tačiau šio kompozitoriaus puoselėjamos tradicijos atgyja palytėtos individualios mąstysenos slėpinių, kurie tą tradiciją kilsteli į savitą meninę dimenciją. To Antrojoje simfonijoje ieškojusiam ir atradusiam R. Šervenikui S. Rachmaninovo muzikinis tekstas pirmiausia atsivėrė kaip išbalansuota tvirta konstrukcija, ne genama spontaniškos tėkmės, o valdoma meninės logikos dėsnių. Atsivėrė kaip filosofinė ir psichologinė, koloristinė ir emocinė erdvė, kurioje būtina šių dėmenų pusiausvyra. Kad šis muzikinis "statinys" tvirtai laikytųsi, kad deramai funkcionuotų visi jo elementai, dirigentui prireikė architektūrinio požiūrio, padedančio sudaryti ne tik išorinės kompozicijos išlakumą, stamantrumą, bet ir vidinių sluoksnių (paskirų temų, jų plėtotės epizodų ar pavienių instrumentinių grupių artikuliacijos) tarpusavio logiką bei darną. Tad S. Rachmaninovo veikalas koncerte nuskambėjo ir vienu atokvėpiu, ir kaip vientisa sudėtinga instrumentinė drama, kupina simfoninės estetikos grožio bei lyrinio nuoširdumo, argumentuotos ir įtaigios retorikos bei santūraus filosofiškumo.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
6:42:14 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba