SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-02-06 nr. 600

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Genialių pramatymų lopšy
26
• Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas47

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Kūrybinio dialogo paakinti
• Lietuvos kamerinis orkestras gastroliavo Japonijoje
• Metų kūriniai 200313
• Filharmonijoje – pianistai iš svetur
• KONCERTAI

Dailė 
• Vaidilutė Brazauskaitė
Kasdienybės ir idilės
• Rita Mikučionytė
Nedaloma šviesos ir spalvos jungtis
• Valentinas Klimašauskas
Įelektrinti žemę
• Raminta Jurėnaitė
Dangaus sūnų kelias
• Skelbiamas konkursas sukurti skulptūrą Europos parke
• Naujovės Baltijos šalių skulptūros kvadrienalėje1
• PARODOS

Literatūra 
 Namas Maranvilyje
• Paskutiniai "Krantai"5
• VAKARAI

Teatras 
• Alė Strik
Jungtuvių gundymui atsilaikyta
1
• Visa teisybė apie rinkimus
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Naujas festivalis, naujas kinas1
• Živilė Pipinytė
Kai iššauna vaikiškas šautuvėlis
1
• Živilė Pipinytė
Prasidėjo 54-asis Berlyno kino festivalis
• Neatsakytas klausimas3
• Pavelo Lungino filmai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS7

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Namas Maranvilyje

Svečiuose pas Hélene Baltrušaitis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ponia Hélene Baltrušaitis Paryžiuje 2001 m. sausio 9 d.
Dž.G. Barysaitės nuotr.

Sausio 26 d., eidama 97-uosius gyvenimo metus, Paryžiuje mirė įžymaus meno istoriko Jurgio Baltrušaičio (sūnaus) žmona Hélene Baltrušaitis. Ištikima Jurgio Baltrušaičio gyvenimo draugė prieš Antrąjį pasaulinį karą lydėdavo vyrą į Kauną, kur jis skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete, įsimylėjo mūsų šalį, pramoko lietuvių kalbos. Hélene Baltrušaitis su didele meile pasakodavo draugams apie Laisvės alėją, Konrado kavinę, Lakštingalų slėnį – apie visas anuometinės Laikinosios sostinės realijas, iš kurių, kaip ji sakydavo, nusiaudė gražiausi jos gyvenimo prisiminimai. Ponia Baltrušaitis su dideliu pasišventimu padėdavo Jurgiui Baltrušaičiui visuose darbuose, kuriuos jis dirbo okupuotos Lietuvos labui. Paskutinis didžiulis jos nuopelnas Lietuvai – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paroda Orsay muziejuje Paryžiuje, surengta iš esmės jos pastangomis.

Vasarą Baltrušaičių šeima gyvendavo savo namuose Maranvilyje, kur ir aplankiau ponią Hélene 1998 m. liepą…

Šiame name mes gyvenome nuo 1931-ųjų, kitaip tariant, beveik visą amžių. Tai buvo mūsų šeimos namai. Čia mes susiburdavom, mūsų buvo daug, čia mes buvome laimingi. O dabar gyvenu prisiminimais. Dėl to šiek tiek liūdna, bet dėl to šie namai ir turi dvasią. Ir atvykstantys sako, kad šiuose namuose gyvenama. Gyvenama tų, kurie čia buvo apsistoję, čia dirbo, buvo laimingi, kurie čia augo, čia seno.

1931-aisiais, kai namą nusipirkome, tai buvo griuvėsiai. Mano tėvai jį pavertė labai jaukiais, šviesiais, erdviais namais, kur, kai gyvenimas buvo lengvesnis, galėdavome priimti draugus. Mano įtėvis Henri Focillonas jautėsi tikrai namie, jam buvo smagu vaikščioti po sodą, dirbti savo gražiame kabinete, tapyti palėpėje. Namai tryško veikla. Mudu su Jurgiu buvome labai jauni. Ir ant aukšto, apvertę senas duris, žaisdavom stalo tenisą.

Paskui šeima padidėjo, gimė Jeanas, čia praleisdavęs visas atostogas. Ir kuo labiau jis augo, tuo daugiau kaimo vaikų ateidavo pas jį pažaisti. Prisimenu, kaip jie pešdavosi sode, talžydavosi kepurėmis, vogdavo kremą iš senelės, ši pakeldavo vėją, būdavo labai linksma.

Į šiuos namus atvažiuodavo daug draugų, bet svarbiausia – susirinkdavo visa Baltrušaičių šeima: tėvas Jurgis, jo žmona Marija, mes visi būdavome drauge.

Mudu su tėveliu Jurgiu daug vaikščiodavom. Jis kurdavo lietuviškai eiles, jas deklamuodavo, niūnuodavo, pusbalsiu dainuodavo. Ant kelio mes žaisdavome tenisą obuoliais, kuriuos jis spardydavo arba mušinėdavo lazda. Būdavo labai smagu. Jis mane mokydavo kvėpuoti pagal jogą. Ir mes daug juokdavomės, jis buvo labai linksmas. Tuolaik turėjome automobilį, tėvelis dažnai prašydavo, kad Jurgis, sūnus, nuvežtų jį miestelin. Važiuodavo apsipirkti.Ypač jis mėgdavo pirkti rokforo sūrį. Užuot pirkęs gabalėlį, pirkdavo visą. Tad ištisas dienas valgydavome rokforą, ir jis mums net strigdavo gerklėje.

Jurgio tėvas šiuose namuose buvo laimingas, ypač laimingas. Jis čia pailsėdavo nuo Maskvos, kur gyvenimas buvo toks sunkus. Mano anyta džiaugdavosi, galėdama pabūti su savo anūku Jeanu. Aš ją labai mylėjau. Jurgio tėvas ir mama su manimi visada elgdavosi taip, lyg aš būčiau jų tikra duktė. Jie labai mylėjo vienas kitą.

Vykdavo nuostabūs Jurgio Baltrušaičio pokalbiai su Focillonu. Jie vienas kitą suprato labai gerai, tai buvo dviejų tikrai išmintingų žmonių pokalbiai, gaila, kad jie liko neužrašyti. Ir Lietuva dažnai būdavo dėmesio centre, nes Focillonas labai norėjo ten nuvažiuoti ir pažint šalį, apie kurią Jurgis Baltrušaitis kalbėdavo su tokia meile. Manau, jis tikrai būtų nuvažiavęs, bet prasidėjo karas, ir šeimos susibūrimai nutrūko. Mums atrodė, kad visa baigėsi vos prasidėjus. Šie susibūrimai buvo kažkas per daug gražu ir laiminga... Juk visa tai netruko nė dešimties metų, nuo 1931-ųjų iki 1939-ųjų, paskui – galas.

1940-aisiais, prasidėjus karui, Focillonas ir mano mama išvažiavo Amerikon, mes buvome Paryžiuje, namai liko tušti. Juose įsikūrė vokiečiai, kaip ir visuose kaimo namuose. Mūsų namai, labai patogiai įrengti, tapo vietos komendantūra. Dėl to visi, kurie norėjo kur nors vykti ar gauti iš vokiečių kokį nors leidimą, turėdavo ateiti į mūsų namus. Kartais Paryžiuje aš gaudavau naujienų iš žmonių, kurie ten eidavo, kaip eini į paštą arba meriją.

Mums teko laukti 1944-ųjų rudens, kad galėtume grįžti.

Kai grįžom, namai nebebuvo tokie, kokius palikom. Per juos buvo perėję vokiečiai, viską nusiaubę. Nieko nelietė tik Focillono kabinete, nes manė čia ilgam įsikurti. Visi baldai buvo apgadinti, trenkė auliniais batais, mėtėsi ginklai, sode – sudaužytų indų šukės, durys buvo išspardytos. Prireikė laiko, kad po truputį viską sutvarkytume, ne vienų metų.

1946-aisiais iš Amerikos grįžo mano mama. Vėl įsikūrėme Maranvilyje. Bet nebebuvo kaip ankščiau. Trūko to, kas svarbiausia – tėvų. Focillonas mirė 1942 m. Amerikoje.Tėvėlis Jurgis – 1944 m. pradžioje, mama Marija – 1948-aisiais. Mano mama mirė daug vėliau, 1970-aisiais. Bet ji buvo sena, pusiau paralyžiuota, ir linksmumo namuose tikrai nebebuvo. Nė vienas iš mūsų nebebuvom toks, kaip ankščiau.

Vienas dalykas mano motinai teikdavo daug malonumo – kasmet Paryžiaus išvadavimo dieną jos aplankyti atvažiuodavo generolas Charlles de Gaulle’is ir ponia de Gaulle, gyvenę kaimynystėje, už kokių dešimties kilometrų. Paprastai dalyvaudavome ir mudu su Jurgiu. Generolas su Jurgiu bendraudavo ypač bičiuliškai. Mes apeidavome sodą, ir generolas visada kartodavo tą patį: "Tai ne sodas, tai – mažas parkas". Mano motina labai didžiuodavosi ir būdavo labai patenkinta. O mes būdavom patenkinti, kai apsilankymas baigdavosi – kad neįvyko pasikėsinimas ir kad niekas neužpuolė generolo, kol jis pas mus viešėjo.

Taip, namą supa sodas, kuriam Focillonas ir tėvelis Jurgis įkvėpė poezijos, dovanojo savo vaizduotės. Įvairios sodo vietos turi savo vardus. Pavyzdžiui, yra Romėnų teatras, tai nedidelis užkampis tarp sienų, kurias gali įsivaizduoti kaip Koliziejaus griuvėsius. Kitą vietą su dideliu kauburiu pakrikštijom Vado palapine, nors nežinia, koks tai vadas. Vienoje sodo dalyje yra miškelis, ir Jurgis Baltrušaitis jį pavadino Vagnerio mišku. Taip pat yra paviljonas, kurį vadinome kinišku. Kartais jame gerdavome arbatą.

Kas dar? Yra labai senų medžių. Vienam jų turėtų būti kokie du šimtai metų. Jis nuostabus, bet dabar truputį pasiligojo. Mudu lenktyniaujam, ir man įdomu, kuris pirmas numirsim. Tikiuosi, kad pirmoji būsiu aš, nes man būtų labai skaudu matyti mirštant medį.

Visi namų baldai – tai šeimos baldai. Focillono tėvų, Baltrušaičių. Namas apstatytas nesilaikant vieno stiliaus, nes baldai sukeliavę iš skirtingų vietų. Bet jie nekonkuruoja, apsiprato būdami drauge, niekas dėl jų nesiskundžia, nesiūlo pakeisti šiuos fotelius, šias sofas, šį stalą. O Focillono kabinetas lygiai toks pat, koks buvo tada, kai jis čia dirbdavo: stalas, lempa, knygos, sofa, ant kuros jis priguldavo pailsėti. Ir ant sienų niekas nejudinta. Tebekabo net ir tas mažas Focillono paveikslas, kuris panašus... kuris vaizduoja Babelio bokštą kaip XVI amžiaus flamandų dailininkai, nelabai išmanančius jis gali ir suklaidinti.

Focillonas labai mėgo tapyti palėpėje. Tapydavo apsirengęs išeiginiais drabužiais, visas apsitaškydavo, tad mama būdavo nepatenkinta. Kai jis nulipdavo žemyn pietauti, visada nužvelgdavo jį griežtu žvilgsniu. Mūsų ištikimoji guvernantė Cartherine turėdavo gerai paplušėti, kad jis galėtų sėstis už stalo. Ir taip – kasdien, ištisa ceremonija.

College de France Focillonas dėstė meno istoriją, skaitė ir paskaitas apie Babelio bokštą, tad vasarą smagindavosi jį piešdamas. O vienais metais Focillonas ir mano vyras net surengė konkursą, kuris geriau nutapys Babelio bokštą. Buvo labai smagu.

Jie labai geri, šie namai, jie netgi labai gražūs.

Aš turiu savo kambarį. Jau perkopiau devynias dešimtis, sunku lipti laiptais, bet vis tiek nenoriu jo palikti. Labiausiai mėgstu jo langus, jie per dvi kambario sienas, jautiesi taip, lyg būtum sode. Rytą mane pažadina paukščiai, ypač šarkos, jos labai gražios, nė nepalyginsi su bjauriaisiais Paryžiaus balandžiais.

Kol neturėjome vaiko, į Kauną, kur Vytauto Didžiojo universitete Jurgis skaitė paskaitas, mudu važiuodavome kartu ir būdavo labai smagu. Bet porą trejetą metų negalėjau vežtis savo berniuko, jis buvo per mažas, o skirtis buvo labai sunku. Jurgis išvažiuodavo rugsėjo pradžioje, visada iš Maranvilio. Tai būdavo atostogų pabaigos liūdesys. Bet paskui veždavomės ir paūgėjusį Jeaną, Kaune gyvendavome trise, ir Jeanui labai patikdavo ten būti.

Į šiuos namus atvykdavo daug garsių žmonių. Profesorių, tapytojų, menininkų. Vienas iš pačių žymiausių – Prokofjevas. Jis dažnai atvažiuodavo, nes buvo didelis mūsų bičiulis. Ne sykį skambino šiuo pianinu, koncertuodavo tik mums. Jo klausytis būdavo didelė laimė. Turėjo labai ilgus pirštus, apimti visą oktavą jam buvo vieni niekai. Buvo labai simpatiškas, labai gyvas žmogus. Bet labai nelaimingas. Buvo atvykęs ir prieš išvažiuodamas į Maskvą. Jis tikėjosi, kad tėvynės oras vėl įkvėps kūrybai. Bet iš tikrųjų jis ten buvo dar nelaimingesnis.

Daug žmonių atvažiuodavo...

Ar eidavau su vyru pasivaikščioti? Ne, niekados, nes eidamas jis dirbdavo, mąstydavo. Kasdien nueidavo po šešiolika kilometrų, vis tą patį maršrutą. Išeidavo antrą valandą po pietų ir grįždavo šeštą. Nesvarbu, ar lyja, ar kepina saulė. Visi vietiniai jį pažinojo. Jis būdavo apsirengęs šiek tiek kaip klošaras. Kartą prie jo sustojo žandarų automobilis. Jurgis paklausė: "Norite mane suimti?" "Ne, pone, žinome, kas jūs esate. Sustojome su jumis pasisveikinti." Jie jį pažino, nes visados eidavo tuo pačiu keliu. Na ir pasakiau: Baltrušaitis – klošaras. Bet tai buvo labai kilmingas klošaras, ant rankos persimetęs "Burberry" lietpaltį, su panama. Labai elegantiškas.

Kiekvieną rytą aštuntą valandą jis sėsdavo prie darbo stalo, dirbdavo iki vidurdienio, po pietų truputį pailsėdavo ir iškeliaudavo. Grįžęs išgerdavo puodą daržovių sultinio, nes būdavo labai ištroškęs. Atsigaivindavo savo kambaryje ir nusileisdavo į saloną, kur visada būdavo draugų, atėjusių trumpam iš kaimo mūsų aplankyti. Guldavome anksti. Taip baigdavosi mūsų diena.

Pamiršau pasakyti, kad Jurgiui išėjus pasivaikščioti aš mašinėle spausdindavau tai, ką jis būdavo parašęs. Visus tuos metus aš buvau pono Baltrušaičio sekretorė. Kiek aš prispausdinau! Galva neišneša. Kai išspausdindavau puslapį sunkiai įskaitomos jo rašysenos, būdavo labai patenkintas, vėl taisydavo, ir reikėdavo imtis iš naujo. Dėl to jo knygas aš spausdindavau po tris kartus. Ir greitai. Kartais kantrybė trūkdavo ir man…

Bėgo metai, Jurgis susirgo, labai sunkiai susirgo. Pamažu pamažu jis irgi išėjo. Ir namuose aš likau vienui viena. Laimė, apsupta draugų. Visi jie maloniai ateina manęs aplankyti, sako, kad šie namai nepanašūs į jokius kitus. Ne todėl, kad jų architektūra būtų kuo nors ypatinga, ji, galima sakyti, paprasta, tai senas namas, ir tiek, bet... Tikriausiai dėl to, kad juose gyveno laiminga šeima: poetas Jurgis Baltrušaitis, Henri Focillonas, kuris irgi buvo poetas, kiti žmonės, labai mylėję vienas kitą. Dėl to man šie namai tokie brangūs. Tikiuosi juose praleisti dar vieną vasarą, nors šiemet jau nebesitikėjau sugrįžti, esu labai labai sena.

Štai ir viskas.

…Keista, mano draugė Denise man šiandien perskaitė tą straipsnį apie originalumą. Nesijaučiu originali. Manau, kad esu kaip visi. Nežinau, kokia jai atrodau.

Užrašė Valdas Papievis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
6:42:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba