SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-05-20 nr. 662

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Demonų pradangintieji
3

Muzika 
• Skambantis Pažaislis
• Beata Leščinska
Skoninga ir profesionalu
• Vilniaus festivalio tradicijos ir staigmenos3
• Kanados lietuviai atsisveikino su Jonu Govėdu
• Pasaulio naujosios muzikos dienos – Vilniuje?1
• Laukinių Vakarų dvasia Kongresų rūmuose
• Dešimtasis "Lietuvos muzikos link" numeris27
• KONCERTAI

Dailė 
• Vytautas Damaševičius
Žanro paieškos
1
 Monika Krikštopaitytė
Kas yra Pergalė?
2
• Neringa Černiauskaitė
Pranešimai iš "ŠiaurėsPietųRytųVakarų"
1
• Rūta Taukinaitytė
Meilės dėžutė – nuo kiaušinio iki lagamino
• Ermina Taujenytė
Metalo ir emalio ženklų kalba
• Ukrainos sukilimas
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI2

Kinas 
• Penki japonų režisieriai1
• "Žvaigždžių karai" baigėsi7
• Tarp gorilų ir žmonių
• Hartmuto Kaminskio filmų ciklas "Į Rytus"
• Lietuvių filmai Čikagoje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Jauniesiems menininkams

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Kas yra Pergalė?

Vidmanto Ilčiuko fotografijų paroda "Vartų" galerijoje

Monika Krikštopaitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vidmanto Ilčiuko fotografija iš ciklo "Pergalės ženklai". 2005 m.

Vidmanto Ilčiuko fotografijų paroda "Pergalės ženklai" vienoje iš "Vartų" galerijos salių svarbi tuo, kad buvo atidaryta gegužės 9 d. – pergalės švenčių įkarštyje. Ir tuo, kad pergalės ženklų ieškota fotografuojant buvusį "Pergalės" kino teatrą. Ši paroda – tai konceptualus ir vizualus menininko dialogas su stalininės architektūros didybę ir nuopuolį įkūnijančiu objektu.

Netoli buvusio kino teatro gyvenantis Vidmantas šį pastatą stengėsi prakalbinti jau senokai, tačiau negalėjo būti geresnės progos "Pergalės" portretų kolekcijai pristatyti nei prieštaringai vertinama Gegužės 9-oji.

Kodėl Ilčiuko meninis veiksmas yra svarbus susidariusioje situacijoje? Maskva kelia balius ir šurmulį politikoje. Išvalytos miesto šiukšlės ir paslėpti kiti nukrypimai nuo normos. Interneto svetainėse bandoma skleisti propagandą, kad lietuviai ir kitos tautos pačios puolė rusams į glėbį ir jokios okupacijos nebuvo. Rusija nesiteikia pripažinti okupacijos fakto ir atsiprašyti už padarytą žalą. Požiūris į istoriją maigomas kaip guminis ančiukas, nors dar gyvi milijonai SSRS pokario kataklizmų liudininkų. Mes, mūsų informacinės tarnybos ir visos kitos sistemos, galvojo kartu su Maskva. Kartais pagaunam save, kad ir vėl galvojame kartu su Maskva. Regis, apima šizofrenija, realybė išsikreipia. Reikia atskaitos taškų, kad vėl pasiektum žemę.

Protą prablaivina faktai ir materialūs daiktai, o ypač – autentiškos erdvės. Jos sugrąžina pojūčius. Buvęs "Pergalės" kino teatras – tarybinės priklausomybės ikona ir simbolis, o kartu – labai materialus pastatas pačiame miesto centre. Ilčiuko paroda "Pergalės ženklai" kviečia iš naujo apmąstyti istoriją ir jos palikimą. Savęs paprastai paklausti: "Ką tau reiškia "Pergalės" kino teatras? Tau, asmeniškai tau? Kaip ir visa kita, ką išgyvenai? Kur ir kaip tai atsimeni?"

Ekspozicijoje pilkas byrantis "Pergalės" kūnas kažkiek primena romantinius griuvėsius. Specifinė erdvė, kurioje vienu metu gyvena prisiminimai, įspūdžiai, kalbos ir realūs bruožai, apgaubti nyksmo jėgos. Viena galerijos siena skirta pastato ženkliškumui, kuris labiausiai juntamas iš santykio su kitais ženklais. Švytinčios aplinkinių pastatų reklamos pagamintos jau iš visai kito laikmečio medžiagų: iškabų fragmentai "Minima", "West Express", raidžių švytėjimas panašesnis į minties produktą nei į materiją. Žemiška ir sunki "Pergalė" atrodo lyg sunkiai alsuojantis priešistorinis gyvūnas šalia paikų žaislinių raidžių. Vizualus senos ir jaunos kartos konfliktas.

Vidmanto ekspozicija yra bandymas analizuoti tai, kas buvo išstumta į pasąmonę kaip traumuojanti patirtis. "Pergalės" pastatas nuotraukose kiek romantizuotas. Tačiau romantiškas yra fotografo žvilgsnis, o ne jo objekto pateikimas. Ilčiukas neslepia trūkumų, nesiekia patoso, tačiau nėra ir smerkimo, gailesčio, agresijos. Istorija, įgijusi "Pergalės" pavidalą, priimama ir kontempliuojama čia ir dabar.

Fotografo veiksmas yra atvirkščias paradui, kur istorija transformuojama paryškinant reikiamus momentus, kur spekuliuojama senukų gailesčiu, vaikų nekaltumu, koja kojon žengiančių kareivių grožiu ir, žinoma, masiškumu bei technika.

Kokia Ilčiuko "Pergalės" istorija? Labai asmeniška. Tai ne dokumentinės fotografijos, bedančios pirštu: "Štai kokia jūsų pergalė, nesugebat išlaikyt savo didelių užmojų baidyklės". Anaiptol. Fotografo žvilgsnis glosto grubų pastato paviršių, nepraleidžia nė vienos raukšlelės ar nubrozdinimo. Apžiūri trupančias drambliškas jos kolonų pėdas. Fiksuoja dideliam kūnui netinkančius aksesuarus – iškabą "Kavinė Viktorija". Ši lyg pigus auskaras rėžia akį savo išblukusiomis sintetinėmis spalvomis. Nuotraukos nepriekaištauja ir dėl šitos beskonybės, jos paprasčiausiai pastebi pasikeitimą. Tai lyg kasdienio ėjimo pro šalį akimirkos. Eini, eini, galvoji sau kažką, žinai, kur žengsi kitą žingsnį. Viską žinai. Mintys sutampa su aplinkos vaizdais. Ir še tau – kažkas naujo. Tai žaibiškai įsirašo į atmintį. Jau rytoj eidamas žinosi ir tai.

Meilūs žvilgsniai, įrašyti fotopopieriuje, nesunaikina tos kone fiziškai juntamos penkiasdešimtmečio pastato auros. Tiesiog jauti, kad "Pergalės" neįmanoma visiškai nepaisyti atsidūrus šalia. Jos dydis sukuria labai stiprų buvimo lauką. Didingiems herojams pritaikytas mastelis meta stambų šešėlį. Stalinistinė nupilkėjusi didybė, lydima kareiviškų batų aido, kuria psichologinį foną. Frontonas alsuoja šaltais viduriais – lyg didžiulė mitinė žuvis, ryjanti žvejų laivus. Jos net laiptelius visi apeina. Regis, gali įsiurbti.

Vargšas pastatas segi ištisą prisiminimų sijoną. Pradžioje buvo filmai su kronikomis, keistokos parodėlės koridoriuje, vyresnių žmonių šokiai, diskų turgelis, geri "tūsai", alternatyvesni koncertai, kas dar? Kas tik po jos sijonu nelindo… Na, ne dėl savo kaltės neįgyvendino ji pirminės misijos – šlovinti amžiną tarybinio žmogaus didybę ir galybę. Virto tuščiu radiatoriumi miesto centre. Laukia nuosprendžio, nuleidusi apdužusias akis, kol naujieji laikai tars, kad "radiatorius reikia lydyti" arba suriks "radiatoriai – jėga!". Jai pasisekė – "Pergalė" gavo numerį "S610" kultūros vertybių sąraše ir turbūt greitai taps kazino. Tuomet ištuštėjęs "Pergalės" vardas vėl įgytų šiokią tokią prasmę.

 

Skaitytojų vertinimai


5020. AU2005-05-27 09:59
SUPER STRAIPSNIUKAS.

5021. Lina2005-05-27 11:48
super iki tam tikro momento... po to prasideda autorei budingas "svaigimas"...lekstokas ir banalus... be matyt cia menas!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:41:34 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba