SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-05-06 nr. 660

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Ieva Dilytė
Ispanijos šimtmečiai fotografijose
1

Muzika 
• Marius Kraptavičius
Apie jaunystės aidą
5
• Edmundas Gedgaudas
Nenuspėjama įvairovė
 Jūratė Vyliūtė
Nedidelių darbų didis Darbininkas
1
• Iš naminio audimo dainos
• "Sugrįžimų" festivalyje
• Baigiamasis ciklo "Susipažinkim" koncertas
• Kai gaida atskrieja iš širdies1
• Kada įvertinsime atlikėjų triūsą?2
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Panevėžys – Europa
• Asta Visminaitė
Tarp dialogo ir ginčo
• Erika Žibaitė
Išlaisvintos ekspresijos link
• Monika Krikštopaitytė
Galerija kaip asmenybė
2
• Goda Giedraitytė
Identiteto paieškos
• PARODOS

Literatūra 
• Naujas požiūris į MKČ2
• Juozas Ruzgys
Prarasta atmintis ir tapatybė
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tik viena minutė
• Svarbiau už religiją3
• Proto klizma3
• Iš Oberhauzeno festivalio archyvų
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Nedidelių darbų didis Darbininkas

Apie muziką Kazį Skaisgirį

Jūratė Vyliūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viešėdamas Vilniuje Kazys Skaisgirys susitiko su kanklininke Ona Mikulskiene

Š. m. kovo 29 d. Čikagoje mirė Kazys Skaisgirys (1927–2005). Nelabai garsaus, bet gražaus vardo muzikas. Iš Lietuvos išėjęs 1944-aisiais. Kartu su tėvu, Sintautų vargonininku, vadovavusiu bažnyčios bei Šaulių sąjungos chorams, parengusiu juos Lietuvos, Klaipėdos, Alytaus dainų šventėms. Davusiu sūnui pirmąsias vargonavimo pamokas, įdėjusiu į galvą šviesius prisiminimus apie Juozą Žilevičių. "Karo metais mano tėvą, kaip ir mane, – rašo laiške K. Skaisgirys, – vokiečiai paėmė darbams. Jis dingo Rytprūsiuose. Aš atsidūriau Vokietijoje, paskui JAV" (čia ir toliau cituojami K. Skaisgirio laiškai straipsnio autorei).

Septyniolikmetis Šakių gimnazistas Vokietijoje baigė gimnaziją, studijavo Pabaltijo universitete, Hamburge. Linko prie muzikos: dainavo Mykolo Liuberskio vadovaujamame "Aušrinės" chore, lankė pianisto Valerijono Dvariono fortepijono studiją, mokėsi dainuoti iš Jono Būtėno. Jo biografijoje dar minimas fortepijono bei dirigavimo mokytojas Aleksandras Kučiūnas, harmonijos – Vladas Jakubėnas, muzikologijos – Juozas Žilevičius. Pas juos, matyt, mokėsi gyvendamas Čikagoje, nuo 1949 m. Ten stojo į Lietuvių vyrų chorą ir kaip choristas bei Valdybos narys energingai įsitraukė į Lietuvių operos organizavimą, ilgametę jos veiklą. "Iš pradžių buvo sunku. Mes nieko neišmanėme. Pasamdėme amerikiečių orkestro muzikantus; atėjo, bet negriežia – reikia pirma sumokėti. Grynų neturime, siūlome čekį. "Ar tikras? Ar banke pinigų yra?". Susėdę į vietas, vėl dairosi – lempučių trūksta. Bet juk šviesa įjungta! Ne, pasirodo, prie kiekvieno pulto reikia lemputės. Lakstėme, važinėjome po Čikagą, laidus pirkome... Valdybos narys Leonas Bildušas iškirpo rūtos šakelę, o žmona prisiuvo prie užuolaidos... Svarbiausia, kad pirmieji spektakliai ("Rigoletas", 1957 – J. V.) pavyko ir meniniu, ir finansiniu atžvilgiu. Jei būtų sugriuvę, tai kažin ar Opera šiandien gyvuotų."

Dainuodamas Operos chore, kartais atlikdavo nedidelę solo partijėlę (Sargybos viršininko "Rigolete"); turėjo neblogą balsą ir labai jautrią klausą. Sprendžiant iš laiškų, Operos chore dainavo ilgiau, negu nurodyta kai kuriuose leidiniuose. 1998 m. rašo: "Nuėjau į "Čigonų barono" repeticiją. Prieš tai mokiausi individualiai: iš plokštelės "įrekordavau" operos muziką į kasetę, paskui chorus perkėliau į kitą kasetę ir tokiu būdu mokiausi. Muzika įsimena gana greitai, bet tekstas! Reikia kartoti po keliasdešimt kartų, kol žodžiai įeina į atmintį. Bet vokalizavimas ir dainavimas man labai geras vaistas plaučiams. Atsigauna balsas"; 2001 m.: "Kasdien po valandą mokausi "Meilės eliksyro" choro partiją. Muzika nesunki. Tempas labai greitas, vietomis vos spėju žodžius ištarti, reikia kuo daugiau dirbti lūpomis, ne smakru. Muzika skamba ir po 40 metų. Didžiausias sunkumas – atsiminti tekstą. Reikia kartoti ir kartoti iki nuobodulio".

Čikagos lietuvių operoje K. Skaisgirys atliko ir kitokį – "muzikos amatininko darbelį", kaip pats vadina. "Tris savaites sėdėjau prie operos "Karmen" natų paruošimo. Senų knygučių buvo tik kelios, be to reikia naudoti tą vertimą, kurį dainuos Vilniaus solistai. Šiuo atveju joks kompiuteris man nepadėtų. Čia reikia siuvėjo nuovokos: karpyti, lipdyti, uždengti, įrašyti ir t.t." (1998); "Lietuvoje dainuojamas "Liučiją di Lamermur" tekstas yra vienoks, o St. Santvaro vertimas, kuris čia naudojamas, kitoks. Operos vadovybė nutarė suvienodinti. Reikėjo paruošti natas chorui ir 13 klavyrų solistams. Tai užėmė 124 mano darbo valandas" (2002).

Dar daugiau – "435 savanoriško darbo valandas" – paskyrė J. Karnavičiaus operai "Gražina", kurios klavyre (išleistas JAV, 1967, metais) savo ranka įrašė lietuvišką tekstą, dinamikos, kitus nurodymus, tai pat "beveik be klaidų" kartu su kitais perrašė iš partitūros instrumentų partijas. Išleista ir išeivijos kompozitorių K.V. Banaičio, V. Jakubėno, J. Kačinsko kūrinių, giesmių rinkinių, paruoštų spaudai ir redaguotų K. Skaisgirio. Tai begalinio atidumo, kruopštumo ir menko matomumo darbai. Be to, atlikti profesionalo lygiu.

Įsižiūrėjus į K. Skaisgirio paveikslą iš arčiau atrodo, kad jam tokie darbai galėjo teikti malonumo: buvo nepaprastai sąžiningas, pedantiškas, mėgo skaičiuoti. Statistika – jo hobi. "Kai kada mėgstu suskaičiuoti, kiek pinigų suaukojama. Iš to galima matyti, kad aukotojai padengia beveik pusę operos pastatymo išlaidų. 1970 m. 4 spektakliai kainavo 40000 dol., o dabar (1998 – J. V.) vienas kainuoja apie 100000 dol.". Kai rašiau knygą "Čikagos lietuvių opera", K. Skaisgirys mielai sudarė dalyvių sąrašus, suskaičiavo, kas kiek metų, kokius vaidmenis ir net kiek spektaklių dainavo, valdybos narius, pirmininkus (1969–1970 m. sezoną pats buvo pirmininkas), visų choristų darbo metus, atsiuntė fotografijas, baimindamasis, kad tik kuris nebūtų praleistas: "Jei nenorėsite įdėti šių nuotraukų, tai tiems žmonėms bus padaryta didelė skriauda. Ir, žinoma, aš būsiu labai nelaimingas".

Visais atvejais ieškojo ir gynė teisingumą. Tikras tiesos riteris. Tuo, kaip ir savo išvaizda – perpučiamai liesas, asketiško veido – primindamas prie normalios būties neprisitaikantį don Kichotą. Pagaliau priėjo liūdną išvadą, jog pasauliui tiesa "nelabai nė reikalinga", o pačiam – dažnai kenksminga. Susiduri su gudragalviais, gebančiais paspęsti pinkles, įpainioti ir spragtelėti per nosį, kad kitą sykį nekištum kur nereikia. "Per tiek metų pamačiau, kad teisybės ieškojimas yra nelengvas darbas. O gal reikėtų pasimokyti iš to nenuoramos teisybės ieškotojo Vytauto Strolios ir atsakyti korespondenciniu būdu. Bet gal geriau vėl kasti sniegą ar perrašyti airio kunigo operą (kunigas užsakė perrašyti savo operos partitūrą – J. V.). ten jokių problemų, jokių teisybės ieškojimų, gera mankšta muskulams ir paguoda dvasiai. Be to, dar nuoširdžiai padėkoja".

Polinkiai, charakteris, įgimtos ir išsiugdytos savybės, vaikystėje girdėtieji tėvo pasakojimai vedė K. Skaisgirį tiesiai į J. Žilevičiaus lietuvių muzikologijos archyvą. Iš pradžių tai galėjo būti savanoriškas bendradarbiavimas: "Kai pradėjo silpti akys, J. Žilevičius turėjo talkininkų savanorių arba samdydavo studentus, kitus asmenis, kurie padėdavo tvarkyti archyvą ir rašyti laiškus". O nuo 1981 m. iki paskutiniųjų savo dienų K. Skaisgirys – Muzikologijos archyvo vedėjas. "Muzikologijos archyvas – nepamainomas žinių šaltinis. Jis yra Lituanistikos tyrimo ir studijų centro nuosavybė. Šiai įstaigai vadovauja dr. Jonas Račkauskas. Centras apmoka archyvo patalpų nuomą, elektrą, šilumą ir superka raštinės reikmenis. Na, be to, ir aš kas trys mėnesiai gaunu 52 dolerius kelionės išlaidoms" (1995).

Archyvo lobiai milžiniški ir vis papildomi. Jie, tiesa, dar nėra tinkamai dokumentuoti, nuodugniai ištirti, bet dosniai atveriami besidomintiems. O iš Lietuvos atvykstantieji dar būdavo ir nuoširdžiausiai vedėjo globojami: atvažiuos savo automobiliu ir, nepaisydamas šimtakilometrinių Čikagos nuotolių, nusiveš į archyvą, kantriausiai ieškos pageidaujamų popierių, korektiškiausiai pasišalins, tik retkarčiais mandagiai pasiūlydamas kokį džiovintą obuolį iš savo vegetariško raciono. Jo elgsenoje, mąstysenoje negalėjai pastebėti jokių asmenybę darkančių valdininko, juo labiau pareigybių iškelto virš kitų, įspaudų. Muzikologijos archyvas buvo šventa kilnaus darbo vieta.

K. Skaisgirys rūpinosi ir daug padirbėjo, kad būtų sutvarkytas ir išleistas (pavadinimu "Lietuvių muzikai Vakaruose", 1999) J. Žilevičiaus surinktas ir "Muzikos žiniose" pradėtas spausdinti muzikų vardynas. Peržiūrėdamas naujai redaguoto leidinio korektūrą ir pastebėjęs, jog neįvardyti kai kurie muzikai, pats, kaip rašo įžangoje, "per 308 savanoriško darbo valandas" dar surado ir papildė vardyną 278 biografijomis bei pusantro šimto nuotraukų – "tai dariau jausdamas pagarbą prof. Juozui Žilevičiui, kuris buvo mano tėvo mokytojas Klaipėdoje". Per savo dorumą išaiškino ne vieną painiavą, pvz., moterų gimimo datose. "Vis tos teisybės beieškant varčiau spaudos iškarpas apie Vincės Jonuškaitės sukaktuvinius minėjimus, ir pagal juos atsirado net trys skirtingos jos gimimo datos. Paskambinau į Kaliforniją kompozitorei Giedrai Gudauskienei, kuri mano klausimą perdavė Jonuškaitei, ir ji pati mums pranešė savo gimimo metus. Manau, kad jie tikslūs. Bostono lietuvių enciklopedijoje kitokie. O Gudauskienė dar pridūrė: "Jonuškaitė minėjimų nesibaidė, jei kas ruošia, tegul ruošia". Bet čia tarp kitko. Svarbu, kad yra tikra data."

J. Žilevičiaus darbų tęsėju K. Skaisgirį galima vadinti ir ta prasme, jog 18 metų (1987–2005) dirbo žurnalo "Muzikos žinios" redaktorium. Vėl nepaprastai stropiai, energingai, neskaičiuodamas jau nebesuskaičiuojamų savanoriško darbo valandų – rūpindamasis medžiagos paruošimu, leidyba, net platinimu (nemokamai atsiųsdavo į Lietuvą). Ir pats parašydamas straipsnių, dažniausiai sukakčių proga (sesuo Bernarda, E. Pakštaitė-Sakadolskienė) ar prisimindamas mirusius (A. Kučiūną, A. Kalvaitytę, R. Babicką), bet įnikdamas ir į pamėgtąją skaičių filosofiją. Antai, surinko ir paskelbė kas ir kokias giesmes yra sukūręs pagal kunigo Stasio Ylos religines eiles (tarp jų minimos ir keturios vilnietės kompozitorės Kristinos Vasiliauskaitės giesmės). Suregistravo ir paskelbė Muzikologijos archyve saugomas dainas, giesmes, kantatas, parašytas pagal Bernardo Brazdžionio (Vytės Nemunėlio) eiles. Tą 153 kūrinių sąrašą paskelbė "Muzikos žiniose" ir JAV lietuvių dienraštyje "Draugas". Tema pasirodė įdomi: sąrašą iš savo aruodų papildė V. Strolia, kiti muzikai (prisimintas ir kompozitorius Valentinas Bagdonas, jo "Dainuotinę", pagal B. Brazdžionio eiles, padainavo Klyvlende Joana Gedmintaitė). Dėkodamas poetas atsiuntė K. Skaisgiriui laiškelį: "Man, aišku, įdomu, kiek kompozitorių yra skaitę mano poeziją ir kiek tekstų rado vertais parašyti melodijų chorams ar solo, arba, kaip aš mėgstu sakyti, "prisegti žodžiams sparnus", nes šiaip žodžiai yra pėsti, o "prisegus sparnus" gali įspūdingai skraidyti ir pasiekti ne tik žmonių ausis, bet ir širdis" (B. Brazdžionis, 2000).

K. Skaisgirio straipsniai irgi, sakytumei, "pėsti": apgalvoti, lakoniški, sausoki, jiems svetimas daugiažodžiavimas, polėkio sparnai. Bet juose auksu žiba tiesa ir tikslumas. "Mano nuomone, jei nenorime tikros teisybės sakyti, tai geriau visai nesakyti." Nors vis dėlto pripažino, kad rašančiam būtinas "gebėjimas kultūringai išsireikšti", o ir teisybės sakymas "kartais gali būti apgalvotas", tuo atveju, jeigu, pavyzdžiui, "gali pakenkti tarpusavio santykiams". Tuomet jis nesigriebdavo plunksnos ir neskubėdavo savo žinių viešinti – "nesiryžau eiti į spaudą", verčiau sukdavo "sniego kasti".

Ypatingais atvejais jo plunksną vis dėlto užkliudydavo mūzos sparnas. Antai Vlado Baltrušaičio mirtį apraudojo alegoriškai: "Kai viesulo varginamas virsta lieknas medis – niekas ir nepastebi; tačiau, kai lūžta ąžuolas, visi sudrebame". Su V. Baltrušaičiu – Čikagos lietuvių vyrų choro vadovu, Lietuvių operos steigėju, solistu, vargonininku – K. Skaisgirį siejo asmeninė bičiulystė ir muzikiniai interesai. "Vladas Baltrušaitis turėjo sudaręs vargonininkų grupę, kuri pagiedodavo laidotuvių metu. Jis ir mane į tą grupę pakviesdavo. Buvo giedama trimis balsais".

Užsiėmęs Operos reikalais, vargonininko pareigas bažnyčioje V. Baltrušaitis kartais pavesdavo K. Skaisgiriui. Rodydamas pasitikėjimą skatino ugdyti techniką, drąsino nelabai savimi pasitikintį vaikiną. "Nesu vargonų mokslo studijavęs, nors tėvelis Lietuvoje ir buvo vargonininkas. Amerikoje nesiryžau studijuoti dėl vidutinių gabumų, didelės konkurencijos ir karo metais aplaužytų nervų." Bet tiek prasilavino, kad mirus V. Baltrušaičiui (1975), perėmė iš jo vargonininko pareigas Šv. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Akompanavo chorui, solistams, pritarė vargonais ir Virgilijui Noreikai, giedojusiam Čikagoje (1996) Ch. Gounod, G. Bizet, F. Schuberto kūrinius. Gebėjo ir chorą mokyti: statant C. Orffo "Carmina Burana" paruošė berniukų chorą, vadovavo "Dainuojančioms žemaitėms", mokė dainavimo K. Donelaičio lituanistinėje mokykloje.

Iš didžiulio pluošto K. Skaisgirio laiškų bei probėgšmos, tačiau nepamirštamos pažinties akimirkų sklinda jo paveikslą užbaigianti asmenybės šviesa. Buvo santūrus ir geranoriškas, principingas ir nepalaužiamas, begalinio darbštumo, silpnos sveikatos, bet tvirtos dvasios.

"Nėra malonu, kai vietoje kultūros tenka rašyti medicinišką istoriją. Nesunki astma, dažnas bronchitas. Tie dalykai veikia labai jautrią nervų sistemą. Padidėjo pirštų virpėjimas (parkinsonizmas). Laimė, kad yra toks dalykas kaip rašomoji mašinėlė. Ironiška, bet jokie kiti vaistai nepadeda, tik alkoholis: reikia save labai kontroliuoti, kiek ir kada jo vartoti... Svarbu, kad galiu rašyti, skaityti, vairuoti, vaikščioti, groti" (1998); "Darbo tempas labai lėtas. Medicina nieko nepadeda. Reikia sutikti su likimu. Mažiau galvoti, mažiau dejuoti" (1999).

"Išsipildė mano svajonė aplankyti Lietuvą. Pasitaikė proga, pasitariau su daktaru, prisidėjau vaistų ir 17 dienų praleidau kelionėje. Elgiausi pagal Salomėjos Valiukienės patarimą: keliauk, ilsėkis, vėl keliauk ir vėl ilsėkis. Viena kelionė buvo Žemaitijos link: Kryžių kalnas, Šiluva, Tytuvėnai. Antra kelionė literatūrinė: Anykščiai, Baranauskas, Biliūnas, Vienuolis, Puntukas, Arklio muziejus. Dvi kelionės į Suvalkiją: gimtieji Sintautai, K. Naumiestis, Šakiai, Vilkaviškis, Kačerginė, Pažaislis. Paskutinė kelionė po Vilnių: aplankiau Aušros Vartus, Katedrą, mačiau Prezidentūrą ir Operos rūmus, lipau į Gedimino kalną. Desertui dar Trakai. Ten buvo labai įspūdinga. Padariau 150 nuotraukų, kurias sudėsiu į atskirą albumą. Ir prisirašiau sau pačiam apie 15 puslapių kelionės įspūdžių – vėlesniam pasiskaitymui" (2001).

Įspūdžių puslapius skaitys jau kiti – kas susidomės asmeniniu archyvu; į aplankus sudėjęs saugojo kompozitoriaus Juliaus Gaidelio, dirigentų Aleksandro Kučiūno ir Vytauto Marijošiaus, poeto Stasio Santvaro laiškus...

Nežinau, ar JAV lietuvių bendruomenė kaip nors įvertino Kazio Skaisgirio nuopelnus – Lietuvoje kultūros ministro įsakymu jis apdovanotas Garbės raštu (1999).

 

Skaitytojų vertinimai


4959. Kaze2005-05-11 21:50
Bet koks mielas ir malonus yra ponas Kazys!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
6:41:08 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba