SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-07-06 nr. 763

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Ilona Mažeikienė
Tamsių sielos kerčių alchemikas

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Ryškiai žėrintis virtuoziškumas
• Jūratė Kučinskaitė
Džiazo muzikai tramdė „agresyvų materialistinį protą“
• Audronė Jurkėnaitė Epih
Atskilęs kaulas, arba Šokiai su protezu
1
• Jonas Urba (1925–2007)3
• LNOBT vasaros darbai
• Nauja VEKS vykdomoji direktorė
• Baltijos šalių muzikų koncertas Gotlando saloje1
• Prasideda „Nepaklusniųjų žemė“
• KONCERTAI

Dailė 
• Rasa Janonytė
Ko nereikia rašyti ir kodėl
10
• Muziejų bendradarbiavimas nuo Kubino iki gintaro
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Jan Fabre: „Aš esu klaida“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kitur – kitaip
• Mirtingumo paslaugos
 Tegul malonumas nesibaigia1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Monika Krikštopaitytė
Sužeistas pasaulis ir mums tai nerūpi
34

Anonsai 
• Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus ieško

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Tegul malonumas nesibaigia

nauji filmai

[skaityti komentarus]

iliustracija
Quentino Tarantino – Barmenas „Mirties įrodyme“

„Grind house“ JAV vadinti pigūs kino teatrai, kuriuose rodyti pigūs „B“ klasės ar net pornografiniai filmai. Dažniausiai viename seanse galėjai pamatyti du filmus, kartais tokie kino teatrai būdavo atidaryti visą parą. Todėl čia rinkdavosi įtartina publika – benamiai, prostitutės, keistų polinkių piliečiai, kuriems ilgas seansas sudarydavo sąlygas ne tik pasinerti į kino iliuziją, bet ir pailsėti, išsimiegoti ar net pasislėpti nuo policijos. Tokių kino teatrų nevengdavo ir sinefilai, ypač tie, kurie žavėjosi vadinamuoju „exploitation“ (seksas, kraujas ir prievarta) ir žanriniu kinu – filmais apie zombius, vampyrus ir pan. Matyt, Quentinas Tarantino ir Robertas Rodriguezas didelę savo vaikystės ir paauglystės dalį praleido tokiuose kino teatruose, antraip jiems vargu ar būtų šovę į galvą sukurti savotišką tokio kino, pirmiausia visada prastais laikytų žanrų, „hommage“. Du šių režisierių filmai, sujungti pavadinimu „Grind House“, JAV rodyti viename seanse, bet Europoje nuspręsta juos demonstruoti atskirai, užtat europiečiai papildomai pamatys striptizą, kurį iš Tarantino filmo įžūliai „iškirpo“ kažkurio „Grind house“ kino mechanikas. Liepą jie pagaliau pasirodys ir mūsų ekranuose. Pirmasis – Quentino Tarantino „Mirties įrodymas“ („Grind House vol. 1. Death Proof“, JAV, 2007).

Filmas akivaizdžiai skyla į dvi dalis. Pirmoji prasideda tada, kai jaunos gundančios gražuolės išsirengia pasilinksminti. Jos ilgai važiuoja automobiliu, pliurpia apie viską ir nieką, o atvykusios į paskirties punktą, gana įtartiną užeigą, flirtuoja su vyriškos lyties atstovais. Tarp jų yra ir išmintingas barmenas, jį, žinoma, suvaidino pats Tarantino. Tačiau pakeliui į užeigą gražuoles pastebėjo ir „įsidėjo į akį“ visais požiūriais įtartinas kaskadininkas Maikas (Kurt Russell), kuris keliauja po pasaulį pritrenkiančiu automobiliu. (Tarantino šiame filme žaidžia su absoliučiai viskuo, todėl ir mįslingas filmo pavadinimas iššifruojamas paprastai – Maiko automobilis tinka atlikti įvairius triukus, o tokius specialiai nuo kritimų ir kitų vaizdingų nuotykių apsaugotus ir sutvirtintus automobilius kino kaskadininkai žymi žodžiais „Death Proof“. Tačiau Maikas šiam ženklui suteikia dvigubą prasmę: jo automobilis yra ir savotiška mirties kamera.) Gražus kaip Elvis Presley Maikas, žinoma, yra serijinis žudikas, jis neapkenčia moterų ir yra pasirengęs jas sunaikinti, todėl pirmoji filmo pusė neišvengiamai baigsis žiauria vienos blondinės mirtimi Maiko automobilyje.

„Mirties įrodyme“ Tarantino nepaiso pareigos nuosekliai dėstyti siužetą, siekti veiksmo ir dialogų pusiausvyros, psichologiškai pagrįsti personažų elgesį ir t.t. Savo filmu jis įrodo, kad kino žiūrėjimo malonumą sudaro ne siužetas ar pranešimas, ir net ne aktoriai. Kartu su Rodriguezu, pasitelkdami pastišą (parodija būtų pernelyg aštri ir neteisinga), švelnią ironiją, „Grind house“ jie paverčia menu tai, kas visada atrodė įtartina: sinefilų polinkį į kičą, pigius efektus, įvairiausius kino blizgučius ir net atvirą mėgavimąsi tuščia kino forma. Svarbiausias jiems yra pats kino žiūrėjimo malonumas. Tai Tarantino sako visu savo filmu, bet, manau, iškalbingiausia šiuo požiūriu yra antroji filmo pusė, kai Tarantino atsisako sąmoningai (kad kuo labiau būtų pabrėžtas to, kas vyksta ekrane, dirbtinumas) pirmoje pusėje utriruotų kino konvencijų ir vėl rodo stiprias, dailias filmavimui besirengiančias merginas – aktores ir kaskadininkes. Svarbiausia iš jų yra savo tikru vardu filme pasirodanti australietė Zoe Bell, ji dubliavo Umą Thurman abiejose „Nužudyti Bilą“ dalyse. Merginos vyksta į atokią fermą, kad įsigytų kultinį 7-ojo dešimtmečio automobilį (suprantama, kad kultiniu jį pavertė filmai). Pasiima automobilį išbandyti nenujausdamos, kad jas vėl stebi paslaptingas kito automobilio vairuotojas. Tada ir prasideda tikroji Tarantino poezija. Nepamenu, apie kurį filmą Franēois Truffaut rašė, kad danguje lėktuvai nardo taip, tarsi mylėtųsi, bet Tarantino priverčia išgyventi panašius jausmus, tik jis rodo ypatingą merginų ir automobilių ryšį. Būtent tas ypatingas jausmas ir leis joms triumfuoti: nugalėti mirtį ir, jei norite, vyrų pasaulį, nes tikroji šio Tarantino filmo ir ypač finalinio dviejų automobilių dvikovos epizodo ištarmė yra nedviprasmiška: pasaulis nuo šiol priklauso moterims.

Galite smerkti mano prastą skonį ir polinkį į kičą, bet „Mirties įrodymas“ man – vienas poetiškiausių pastarųjų metų filmų. Tarantinas sukūrė tikrą meilės kinui prisipažinimo eilėraštį, kuriame atsisako visų pasakojimą varžančių kino konvencijų. Kaip tikrame eilėraštyje, viskas, kas svarbiausia „Mirties įrodyme“, yra „tarp eilučių“. Ypatingo nostalgiško žavesio filmui suteikia Tarantino draugų režisuoti „reklaminiai“ būsimų filmų intarpai, fantastiškas garso takelis, a la išblukusi ir subraižyta kino juosta stilizuotos spalvos, trūkinėjantis filmas ir retkarčiais ekrane išdygstanti pakilusio išeiti žiūrovo figūra. Senų kino teatrų jau nebėra ne tik Amerikoje. Bet jų dvasia gyva, ir Tarantino su Rodriguezu nori, kad ji niekad neišnyktų.

Živilė Pipinytė

 

Skaitytojų vertinimai


12383. Donatas :-) 2008-01-11 01:35
Aš death proof ziurejau kine, prieš tai taip pat pasiskaičiau ką reiškia pats grindhouse ir man tai taip pat vienas geriausių 2007 filmų, ypač patiko tai jog visas tas kičas turi šiulaikinio stiliaus detalių, subtilūs juokeliai per visą Planet terror filmą labai jį pagyvino. O galiausiai pašieptas šiuolaikinių filmų apie zombius ir sąntykius atspalvis, visiškai banalios situacijos labai puikiai dera abiejuose filmuose. Puikus produktas :] ir straipsnis geras ;]

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
6:40:47 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba