SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-07-06 nr. 763

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Ilona Mažeikienė
Tamsių sielos kerčių alchemikas

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Ryškiai žėrintis virtuoziškumas
• Jūratė Kučinskaitė
Džiazo muzikai tramdė „agresyvų materialistinį protą“
• Audronė Jurkėnaitė Epih
Atskilęs kaulas, arba Šokiai su protezu
1
• Jonas Urba (1925–2007)3
• LNOBT vasaros darbai
• Nauja VEKS vykdomoji direktorė
• Baltijos šalių muzikų koncertas Gotlando saloje1
• Prasideda „Nepaklusniųjų žemė“
• KONCERTAI

Dailė 
• Rasa Janonytė
Ko nereikia rašyti ir kodėl
10
• Muziejų bendradarbiavimas nuo Kubino iki gintaro
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Jan Fabre: „Aš esu klaida“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Kitur – kitaip
• Mirtingumo paslaugos
• Tegul malonumas nesibaigia1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Monika Krikštopaitytė
Sužeistas pasaulis ir mums tai nerūpi
34

Anonsai 
• Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus ieško

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Kitur – kitaip

Vasaros kino naujienų šiupinys

[skaityti komentarus]

iliustracija
„25-a valanda“

Slaptas filmas

Prancūzijos ekranuose pasirodė naujas Claude’o Leloucho filmas „Stoties romanas“ („Roman de gare“). Prancūzų kritikai jį įvertino labai gerai. „Stoties romane“ susikerta kelių personažų likimai: iš kalėjimo pabėgusio žudiko, sužadėtinio pamestos jaunos merginos, garsios rašytojos, kurios knygas iš tikrųjų rašo niekam nežinomas autorius. Režisierius kūrė šį filmą slapta nuo žiniasklaidos, filmavimo metu jis naudojosi pseudonimu. Į spaudą pateko tik informacija, kad Lelouchas yra jauno ir niekam nežinomo režisieriaus Hervé Picard’o filmo prodiuseris. Iš tikrųjų Picard’as yra teniso treneris, su kuriuo kartais žaidžia režisierius. Tačiau tos apgavystės dėka Lelouchas galėjo ramiai filmuoti. Režisierius prisipažįsta, kad nejausdamas žiniasklaidos spaudimo jis sugebėjo atrasti savo pirmųjų filmų kūrimo entuziazmą.

Užteks Paris Hilton!

Kalėjimą paliekančią Paris Hilton parodė kiekvienas lietuviškas kanalas. Tačiau ar tai nusipelno tokio dėmesio, suabejojo tik garsaus amerikiečių politologo Zbigniewo Brzezinskio dukra Mika Brezinski – vienos JAV televizijos laidų vedėja. Ji atsisakė skaityti informaciją apie turtingąją paveldėtoją: „Nekenčiu šios istorijos. Nemanau, kad žiniasklaida turi jai skirti tiek daug dėmesio.“

Brzezinski vedė populiarią rytinę MSNBC kanalo programą. Milijonų žiūrovų akivaizdoje moteris suplėšė ir bandė sudeginti popieriaus lapą, kuriame buvo informacija apie tai, kad Paris išėjo iš kalėjimo: „Labai atsiprašau. Tai neturėtų būti pagrindinė mūsų naujiena.“ Po to pridūrė: „Prodiuseris manęs neklauso. Jam tai – pagrindinė naujiena. Paris Hilton istoriją baigiau, nedarysiu to.“ Ji išsiėmė žiebtuvėlį ir bandė sudeginti laidos scenarijų. Kai tai nepavyko, padavė lapą kolegai ir paklausė: „Sudeginsi tai dėl manęs?“

Kartu su Brzezinski laidą vedęs Joe Scarborough pakomentavo: „Dabar tu pakeitei pasaulį.“ Jo kolegė atsakė: „Taip, bent jau savo.“ Ji buvo labai susinervinusi ir atrodė, kad tuoj pravirks. Tarp tos dienos informacijų buvo ir žinia, kad svarbus respublikonų senatorius sukritikavo prezidentą G.W. Bushą, bet laidos redaktoriai turėjo kitus prioritetus. Informacija apie Paris turėjo būti perskaityta pirma.

Šis rytinės laidos fragmentas tapo „You Tube“ hitu. Jį pasižiūrėjo tūkstančiai internautų, o britų dienraštis „Guardian“ incidentą pakomentavo taip: „Brzezinski buvo auklėjama, kad pasaulyje yra svarbesnių dalykų už išlepintos paveldėtojos likimą.“

Nuolat televizoriuose šmėkščiojanti Paris Hilton suerzino ne tik Brzezinski. Medijų ekspertai taip pat svarsto, kodėl svarbiausios televizijos ir dienraščiai skiria tiek daug laiko „gražiai, bet visiškai neturinčiai ką pasakyti merginai“. Savo pirmuosiuose interviu žurnalui „People“ ir CNN Hilton aiškino, kad trys savaitės kalėjimo ją labai pakeitė. Populiariojo Larry Kingo laidoje ji perskaitė savo užrašų fragmentus, bet daugeliui žiūrovų tai nuskambėjo kaip keturiolikmetės dienoraštis. Žiniasklaidos analitikai teigia, kad „Paris Hilton fenomenas“ rodo, kaip žemai nusileido net svarbiausių žiniasklaidos priemonių lygis. Geriausias įrodymas yra Hilton interviu su Larry Kingu – tikslių klausimų apie sudėtingiausias JAV, pasaulio ir šiuolaikinės kultūros problemas meistru. Praėjusio trečiadienio vakarą jis turėjo kalbėtis su Michaelu Moore’u, sukūrusiu filmą apie Amerikos sveikatos apsaugos problemas. Tačiau paskutinę minutę buvo nuspręsta, kad pokalbį su režisieriumi galima atidėti.

Pasak „Variety“, Kingas šįkart „ištęsė daugiausia penkių minučių vertą pokalbį iki valandos, jo turinį sudarė pliurpimas apie tai, ką Hilton kalėjime valgė ir kaip jai pavyko susidoroti su menku dėmesiu jos asmeniui“. Tarsi to nebūtų gana, prieš laidą įvykęs Hilton išleidimas iš kalėjimo tapo tikru žiniasklaidos cirku. Kabelinės stotys jį tiesiogiai transliavo trečią valandą nakties, nors iš tikrųjų nebuvo ko rodyti.

Coelho ir Pérezo-Reverte’s gerbėjų laukia išbandymai

Laurence’as Fishburne’as ir studija „A-Mark Entertainment“ įsigijo teises ekranizuoti Paulo Coelho bestselerį „Alchemikas“. Populiarus ir Lietuvoje romanas pasakoja apie tai, kaip išvengti gyvenimo spąstų, kad surastum save. Fishburne’ui tai ne pirmas susidūrimas su romanu, kuris pasirodė 1988 m., yra išverstas į 56 kalbas ir išleistas 40 milijonų tiražu per 150 šalių. Jau 2003 m. aktorius turėjo būti romano ekranizacijos režisierius. Tačiau sumanymo nepavyko įgyvendinti. Dabar jis galės pabandyti dar kartą. Fishburne’as yra ir scenarijaus autorius bei vienas filmo prodiuserių. Jis tvirtina, kad „Alchemike“ sujungs filmų apie Harį Poterį ir Indianą Džounsą stilių bei atmosferą.

Įdomu, kaip į tai reaguos „mėgstamiausiu žmonijos rašytoju“ vadinamas autorius. Daug skaitytojų jį laiko savo guru, Coelho romanuose jie randa savo sapnus ir nuorodas, kaip gyventi. Tad „išbandymas kinu“ laukia ir jų.

Kitas išbandymas laukia Arturo Pérezo-Reverte’s gerbėjų, nors jie jau turėjo priprasti prie mėgstamo rašytojo ekranizacijų, tarp kurių – visai neseniai Lietuvoje rodytas „Kapitonas Alatristė“ ir garsiojo Romano Polanskio „Devintieji vartai“.

Iš Venesuelos kilęs režisierius Jonathanas Jakubowiczius rengiasi ekranizuoti romaną „Pietų karalienė“. Filmo herojė bus meksikietė Teresa Mendoza. Kai jos vaikinas – narkotikų kontrabandininkas – nužudomas, mergina bėga į Ispaniją ir ten tampa narkotikų pasaulio karaliene. Sukaupusi pakankamai jėgų, ji nori atkeršyti už mylimojo mirtį. Pagrindinės kandidatės į Teresos vaidmenį yra Eva Mendes, Penélope Cruz ir Jennifer Lopez.

„Gyventojas“ grįžta

Neseniai LTV2 priminė vieną pirmųjų Alfredo Hitchcocko filmų – 1927 m. sukurtą „Gyventoją“. Pasirodo, jis iki šiol sugeba įkvėpti Holivudo kūrėjus. Tačiau įtarimus sukeliančio Londono pensiono gyventojo istorija bus perkelta į šiuolaikinį didmiestį – veiksmas rutuliosis Los Andžele. Naują „Gyventoją“ rengiasi kurti dokumentinių filmų autorius Davidas Ondaatje. Tai bus jo debiutas pilno metražo kine, tačiau Ondaatje filmografijoje jau yra keli trumpo metražo filmai, kuriuos įkvėpė siaubo meistras, bei dokumentinis filmas „Undressing Hitchcock“.

Priminsime, kad pirmąjį „Gyventoją“ įkvėpė 1888 m. Džeko Skerdiko Londone sukelta isterija. Ondaatje filmas pasakos apie sudėtingus psichiškai nestabilios buto savininkės ir jos paslaptingojo nuomininko santykius. Nepristigs ir policinių gaudynių bei detektyvo, norinčio sugauti paslaptingą žudiką. Tačiau ir Hitchcocko, ir Ondaatje’s scenarijaus pagrindas tas pats – Marie Belloc Lawndes romanas.

Du viename

Dvi didžiosios Holivudo žvaigždės Russellas Crowe ir Leonardo DiCaprio susitiks naujo Ridley Scotto filmo „Melo įrodymas“ („Body of Lies“) aikštelėje. Filmo pagrindas – garsaus amerikiečių žurnalisto („The Washington Post“ apžvalgininko) ir prozininko Davido Ignatiuso romanas. DiCaprio vaidins buvusį žurnalistą, dirbantį CŽV. Vyras išsiunčiamas į Amaną, kad kartu su Jordanijos žvalgybos šefu sugautų vieną „Al-Qaedos“ vadų, planuojantį teroristinius aktus Amerikoje. Crow suvaidins vieną iš CŽV vadovų. Filmavimas prasidės rudenį ir vyks Maroke, tęsis Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Tai – ne pirmas Crow darbas kartu su Scottu. Aktorius sukūrė pagrindinius vaidmenis Scotto filmuose „Gladiatorius“, „Geri metai“ ir „Amerikos gangsteris“. Jų planuose ir kitas bendras filmas – nauja Robino Hudo istorijos versija „Notingemas“.

Sapnas apie Niujorką

„The New York Times“ apžvalgininkė Caryn Jones klausia, kaip apibūdinti sąvoką „Niujorko filmas“. Pasivaikščiojimas po Niujorko Centrinę geležinkelio stotį primena ekskursiją po filmavimo aikštelę. Štai čia nuo žudikų bėgo Cary Grantas filme „Šiaurė, Šiaurės Vakarai“. Čia filme „Jausmų galia“ Jimas Carrey griebė Kate Winslet už rankos, o tuo metu iš jo „valomos“ sąmonės buvo nutrinami praeiviai. Tačiau bene žiūroviškiausia buvo „Karaliaus žvejo“ scena, kai lengvai pažeidžiamas Robino Williamso herojus pamato savo svajonių moterį. Staiga visi keleiviai pradeda šokti valsą, paversdami tą prišiukšlintą, banalią vietą nuostabios meilės istorijos scena. Būtent todėl stotis tapo idealia vieta surengti čia ambicingą fotografijos, filmų ir filmų kadrų parodą „Celluloid Skyline: New York and the Movies“. Projekto autorius yra Jamesas Sandersas. Jis parašė ir to paties pavadinimo knygą, kurioje įžvalgiai aprašomi du vienas kitą persmelkiantys Niujorkai – tikrasis ir ekraninis.

Taigi, kaip apibūdinti sąvoką „Niujorko filmas“? Be abejo, tai nėra filmas, kurio veiksmas paprasčiausiai vyksta šiame mieste. Dar daugiau, Niujorko filmus galima filmuoti net ir ne Niujorke. Tikrame Niujorko filme personažai ir jų istorijos turi būti neatskiriamai susieti su šiuo miestu.

Paroda akivaizdžiai demonstruoja, kaip Niujorko realybė tampa varomąja Niujorko fikcijos jėga. Fikcija savo ruožtu padeda niujorkiečiams pamatyti savo miestą iš teisingos perspektyvos. Didieji Niujorko filmai beveik visada prisiliečia prie šio miesto dvasios, taip pat ir prie to, kas yra arba nori būti Niujorkas.

Kai Amerika stengėsi pakilti po Didžiosios depresijos, Fredas Astaire’as ir Ginger Rodgers šoko nuostabiuose nespalvotuose art déco stiliaus peizažuose ir naktiniuose klubuose, kurių interjerams sukurti Holivudas pakvietė geriausius scenografus. Laisvasis 7-asis dešimtmetis atsispindėjo „Naktiniame kaubojuje“ ir elegantiškuose „Pusryčiuose pas Tifanį“, 8-ojo dešimtmečio nusikalstamumą ir degradavimą parodė Neilas Simonas komedijoje „Už miesto“ („The Out-of-Towners“, 1970) ir Charleso Bronsono apsimetėlis tvarkos saugotojas filme „Mirties troškimas“ („Death Wish“, 1974).

Dabar pirmaujančio Niujorko filmų režisieriaus vardo nusipelno įžvalgiu žvilgsniu apdovanotas Spike’as Lee. Tokie jo filmai kaip „25-a valanda“, „Džiunglių karštinė“ ar „Semo vasara“ rodo miesto daugiamatiškumą per rasinius konfliktus, pernelyg dideles herojų ambicijas ar prekybą narkotikais gatvėse. Lee neidealizuoja miesto kaip Woody Allenas savo klasikiniuose filmuose „Enė Hol“ ar „Manhetenas“, tačiau be jokių abejonių myli jį taip pat stipriai. Lee rodo Niujorką be saldžių priedų, panašiai kaip Martinas Scorsese klasikiniame „Taksiste“.

Nors skaitmeninių technologijų laikais juosta tapo anachronizmu, paroda įrodo, kad ji neprarado savo magijos. Čia galima pamatyti keturis gigantiškus Alfredo Hitchcocko filmo „Šiaurė, Šiaurės Vakarai“ maketus. Filmas prasideda garsiuoju epizodiniu Hitchcocko, už kurio užsidaro autobuso durys Medisono aveniu, pasirodymu. Paskui veiksmas persikelia į „Plaza“ viešbučio „Oak Bar“, kur Grantas eina išgerti. Daug rūpesčių režisieriui suteikė Granto filmavimas Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje, kurios tada neleido filmuoti. Hitchcockas paslėpta kamera filmavo, kaip Grantas artėja prie JTO pastato, tačiau scenai viduje pasinaudojo maketu, kuris idealiai imituoja interjerą. Pirmąkart į JTO pastatus su kino kamera pateko Sydney Pollackas, kurdamas „Vertėją“, čia nusifilmavo Nicole Kidman. Pastatas tapo labiausiai jaudinančiu to trilerio elementu ir tai įtikinamai įrodo, kad autentiškų interjerų neužtenka, kai nori sukurti gerą Niujorko filmą.

Centrinėje stotyje vykstančioje parodoje pakabinti du milžiniški ekranai, rodantys įvairias Niujorko vietas, tik be aktorių. Lankytojai gali atsistoti priešais ekranus ir pasijusti taip, tarsi būtų įėję į filmą. Būtent taip atsitiko Mios Farrow „Purpurinėje Kairo rožėje“ suvaidintai herojei, kuri nuo pilkos Didžiosios depresijos laikų kasdienybės pabėgo į fantazijų pasaulį. Mergina tol žiūrėjo tą patį filmą, kol jo herojus galų gale nusileido iš ekrano į kino teatro salę ir pakvietė ją užeiti į filmo pasaulį.

Šiuo atveju svarbu ne Niujorko peizažai, bet specifiškas pojūtis, kurio esmė – fantazijos ir tikrovės susiliejimas. Balansavimas tarp išgalvoto ir tikro pasaulio yra viena svarbiausių parodos atrakcijų. Tas, kuris kažkada žiūrėjo „Pusryčius pas Tifanį“, privalo atsistoti priešais didelį ekraną tada, kai prasideda scena geltono taksi viduje, ir jis galės pajusti, kaip kyla į viršų Penktąja aveniu, klausydamasis „Moon River“.

Tačiau labiausiai jaudina dokumentiniai kadrai, rodantys niujorkiečių gyvenimą ankstyvaisiais kino laikais. Vienas tų kadrų tarsi suvaidintas pagal konkretų scenarijų. Jame rodoma moteris, kurios suknelę į viršų pakelia vėjas. Daug vėliau Marilyn Monroe identiška poza sustings garsiai fotografijai, reklamuojančiai komediją „Septyneri troškimų metai“.

Daugiau informacijos: www.celluloidskyline.com

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
6:40:44 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba