SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-07-06 nr. 763

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Ilona Mažeikienė
Tamsių sielos kerčių alchemikas

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Ryškiai žėrintis virtuoziškumas
• Jūratė Kučinskaitė
Džiazo muzikai tramdė „agresyvų materialistinį protą“
• Audronė Jurkėnaitė Epih
Atskilęs kaulas, arba Šokiai su protezu
1
• Jonas Urba (1925–2007)3
• LNOBT vasaros darbai
• Nauja VEKS vykdomoji direktorė
• Baltijos šalių muzikų koncertas Gotlando saloje1
• Prasideda „Nepaklusniųjų žemė“
• KONCERTAI

Dailė 
• Rasa Janonytė
Ko nereikia rašyti ir kodėl
10
• Muziejų bendradarbiavimas nuo Kubino iki gintaro
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Jan Fabre: „Aš esu klaida“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kitur – kitaip
• Mirtingumo paslaugos
• Tegul malonumas nesibaigia1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Monika Krikštopaitytė
Sužeistas pasaulis ir mums tai nerūpi
34

Anonsai 
• Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus ieško

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Sužeistas pasaulis ir mums tai nerūpi

52-oji tarptautinė Venecijos bienalė

Monika Krikštopaitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Susan Norrie. „Havoc“

Rašymą lyginant su tapyba, tekstas apie savaitę Venecijos bienalėje turėtų priminti impresionistinę drobę. Apgaulinga šviesa, vandens siūbavimas, jaučiamas net ant stabilaus paviršiaus, dėmesį vagiančios istorinės dekoracijos, vaizdą skaidanti veidų jūra, klaidžiojimai karštyje, tįstantis ir susitraukiantis laikas, galiausiai meno tankis – visa tai, lyg ribojanti plokštuma, neleidžia panirti giliau. Todėl belieka fiksuoti įspūdį. Kaip impresionistui apibendrinti meno srautą atsirenkant ryškiausius elementus ir iš jų dėlioji bendrą vaizdą.

Čia kyla keli esminiai tokios parodos vartojimo klausimai – ar grandiozinių meno vyksmų kūriniai pasmerkti būti ryškūs, paviršutiniški ar bent lakoniški, kad turėtų šansą įsiterpti į perpildytą žiūrovo atminties tinklelį? Ką daryti su šalių, kūrinių kontekstais, kuriems fiziškai nėra laiko išsiskleisti suvokėjo sąmonėje? Šie klausimai kėlė didžiausią nerimą, tačiau patys kūriniai netruko į juos atsakyti.

Įsiminiau daugybę kūrinių, kurie man nesvarbūs, bet uzurpuojantys atminties plotus. Pavyzdžiui, Rusijos paviljone Andrejaus Bartenevo lazerinė instaliacija apie žmones, kurie vienatvę supranta kaip pramogą – „Lost Connection“. Arba AES+GROUP narkotinio pobūdžio fantazija apie erotizuotus smurtaujančius paauglius – „Last Riot“. Rusijos paviljone išties pyktelėjau – nejau agresyvaus populizmo logika tiesiai iš televizijos nusileido ir į meno zoną? Tai buvo tik nusivylimo pradžia. Didysis nusivylimas laukė Arsenale, parodoje „Jausk protu. Menas dabarties laiku“.

Jos logika ta pati – populistinė. Suformuota pagal dominuojančios Vakarų pasaulio dalies žinių programos principą. Pagrindinės „žinios“ iš visiems gerai žinomų „vedančių“ šalių apie marginalijas – kaip ten baisu: vyksta karas ir skleidžiasi nežmoniškumas. Mažesnės šalys, kur karas nevyksta, ar kiti „tikrą“ pasaulį liečiantys dalykai net neįtraukti. Negana to, bienalės direktorius amerikietis Robertas Strorras įžangoje didžiuodamasis praneša, kad parodoje speciali vieta skiriama anksčiau nepelnytai pamirštų Turkijos ir Afrikos šalių paviljonams. Gal man tik vaidenasi labdaros intonacija, o gal tiesiog bienalė tapo pernelyg normatyvinė. Televizinių žinių įspūdį paryškina ir kuratorių populistinio pobūdžio darbų parinkimas. Ne vienas jų tarsi tiesiogiai nukritęs iš TV ekrano – Charles Gaines’o 1997 m. „Airplanecrashclock“ makete perdirbta Rugsėjo 11-osios įvykių eiga – plastmasinis lėktuvas sudūžta šalia kartoninių dangoraižių, o ne į juos.

Kaip ir „normaliose“ baltose žiniose, dėl solidumo būtinai turi būti garsių vardų, tokių kaip Valie Export, Ilya ir Emilia Kabakovai, Solas Le Wittas ar Franzas Westas. Tik absurdiškai naivu apie Venecijos bienalę kalbėti kaip apie avangardą ar meno virsmo vietą, turint galvoje, kad anksčiau minėti menininkai pateko į pagrindinę parodą po dešimtmečių nuo to laiko, kai realiai keitė meno ir mentaliteto eigą.

O kokios žinios be reportažų iš karštųjų taškų? Juk tai aštriausias ir labiausiai masių geidžiamas kąsnelis. Tokių kūrinių parinkta su kaupu. Gabriele Basilico 1991 m. fotografijų cikle „Beirut“ pasakoja apie sušaudytą, tuščią iki siurrealumo miestą ir jame pūpsančius lyg kiauri dinozaurai pastatus. Izraelietės Yto Barrada 2006-ųjų serija „Sleeper“ fiksuoja benamius, miegančius žolėje, nuo viso pasaulio užsidengusius galvas ir atrodančius taip, tarsi skraistė dengtų jų mirtį. Italo Paolo Canevari pernelyg iliustratyvus videodarbas pavadinimu „Skull“ rodo, kaip tarp sugriautų namų berniukas tarsi futbolo kamuolį spardo kaukolę. Riyas Komu iš Indijos 2006-ųjų darbuose „Designated March by a „Petro Angel“ pritapęs didelio formato graudžios, patetiškai herojiškos musulmonės portretų.

Ir daugybė kitų, kurie spjauna jautrią temą į veidą, tačiau nieko su ja nedaro. Nei protu, nei širdimi. Ispano Ignasi Abali kūrinys „Lists“ gerai ironizuoja tokio tipo elgesį. Menininkas pateikia visą galybę iškarpų su žuvusiųjų kiekį nurodančiais skaičiais. Žuvo tiek ir tiek. Žuvo tiek ir tiek. Tiek ir tiek. Kam tai rūpi... tik skaičiai. Parodos tonas visai kaip „normaliose“ žiniose. Toliau verčiamas kitas puslapis, nutaisomas nenatūraliai draugiškas balsas ir pereiname prie malonesnių naujienų. Iš „tikro“ pasaulio, į kurį, žinoma, neįeina Vidurio ir Rytų Europa.

Ir ko gi aš noriu? Pasitelksiu Slavojaus Žižeko pavyzdį apie filmą „Matrica“. Personažo klausiama, kurios piliulės jis nori – ar tos, kuri išjungia sąmonę ir perkelia į fantaziją, ar realybės piliulės? Bienalės kontekste pirmojo pasirinkimo atitikmuo būtų Vakarų meno istorijos fantazija apie centrą, kuriame visi turėtų siekti būti, atsisakydami visko, kas jie yra, ir pajusti išsipildymo euforiją. Antras variantas būtų suvokimas, į kokį apgailėtiną pakraštį yra išstumta daugybė įdomių, nors ir ne angliškai kalbančių, šalių ir gerų kūrinių, kai visi ramiausiai apsimeta, kad tai yra normalu. Tokios neva rinkos taisyklės. Žižekas atsako, kad jis nori trečios piliulės – nei fantazijos, nei realybės, o matyti, kaip fantazija skleidžiasi ir/ar yra kuriama realybėje. Jei bienalė nepajėgia išvengti europocentristinio politinio/ekonominio pasaulio svertų, bent jau galėtų atsisakyti patriarchalinio elgesio ir nevaizduoti, kad „taip jau yra“. Dabartinėje parodoje nemažai gerų kūrinių, įstatytų į patriarchalinę matricą, ima transliuoti bendrą krūvį, ir pirminė įkrova uždūsta tendencingame triukšme. Trečioji piliulė – tai, ko aš noriu, – yra nubraukti normatyvinę ideologiją ir parodą konstruoti ne politinės hierarchijos ar popžiniasklaidos matų pagrindu, o meninės kokybės, kilmės įvairovės ir pagarbos žinios autentiškumui kriterijais.

Trečiosios piliulės logika sukonstruotas vienas įdomiausių Arsenale kūrinys: Yango Zhenzhongo iš Kinijos Respublikos „I will die“. Jis pateikia daugybę videoportretų iš įvairiausių pasaulio kraštų, kuriuose paprašo sutiktų žmonių į kamerą pasakyti vieną sakinį – „Aš mirsiu“. Anot menininko, žinodami, kad yra filmuojami, žmonės visada meluoja, jie labiau rūpinasi, kaip atrodys. Tačiau teiginys „aš mirsiu“, kad ir kaip koketiškai tariamas, yra tiesa. Rezultatas – stiprus kūrinys, sukurtas minimaliais ištekliais, kuriame susipina fantazija apie nemirtingumą (bent jau vaizdo) ir realybė. Yangas sako, kad jį labiausiai domino žmonių veidai prieš ištariant šiuos žodžius ir po to.

iliustracija
Lietuvos paviljonas 52-ojoje Venecijos bienalėje

Nacionaliniai paviljonai Venecijos bienalėje yra sena gera tradicija, iš kurios galima tikėtis daugiausia, nes atstovavimas visada yra susijęs su atsakomybe: šalies atsakomybe būti aktualia tarptautinės meno scenos dalyve ir menininko atsakomybe reprezentuoti gerą savo šalies meną – t.y. tam tikra prasme save. Ar tai ne tas pats? Tikrai ne, nes būti kokios nors tautybės menininku nebūtinai reiškia kurti tautiškai angažuotą ar aktualų meną. Todėl šalies menininko parinkimas jau yra kultūros politikos pareiškimas, koks menas gali būti laikytinas jų vėliavnešiu.

Šiuo požiūriu Lietuvos paviljonas be jokio dirbtinumo ar vidinių kolizijų įgyvendina abu nacionalinės atsakomybės keliamus tikslus – atstovauti Lietuvai ir pristatyti autentišką meno kūrinį, nepritempiant jo prie kultūros politikos tikslų. Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas „Villa Lituania“ pasakoja Sovietų Sąjungos užimtos ir negrąžintos Lietuvos ambasados Romoje istoriją bei tęsia savitą pro-testo laboratorijos taktiką, kurios pagrindinis ginklas prieš viešas politines negeroves – simbolinės galios naudojimas. Be stilingai įrengto paties paviljono su įvairiais rakursais pateikta „Villa Lituania“ istorija ir dabartine situacija bei patrauklios atributikos sukūrimo, svarbiausias atliktas veiksmas – sportinių balandžių skrydis iš Venecijos į Romą, į balandinę, kuri yra maža „Villa Lituania“ kopija. Originali idėja buvo pastatyti balandinę pačioje viloje, tačiau dabar ten įsikūrusi Rusijos ambasada nedavė sutikimo. Balandžių pasirinkimas šiam meno projektui – neatsitiktinis. Balandžius, kaip taikos simbolį, labai mėgo Stalinas, rinktinius balandžius, kaip informacijos nešėjus, ypač vertino naciai. Balandžiai – saldžią ikonografiją ir plėšrią prigimtį turintys paukščiai. Ar jie netapo totalitarinės politikos veidmainiškos prigimties simboliu?

Estų paviljone Marko Maetammas irgi kalba apie savo šalies aktualijas, tačiau neigiamai. Projektuojamu ant sienos tekstu jis pristato tipiško menininko padėtį: dirbdamas kultūros srityje ir norėdamas suteikti šeimai namus, turi pasiimti paskolą. Kad kas mėnesį galėtum mokėti už paskolą, turi nuo ryto iki vakaro dirbti nematydamas šeimos, vardan kurios aukojiesi, bei nebeturėti laiko kūrybai. Prieinama dramatiška išvada – šeima turi būti sunaikinta. Objektais ir piešiniais Marko kuria šeimos naikinimo mitologiją, taip dorodamas savo baimes būti nevykėliu ir pačią šeimos naikinimo idėją.

Latvių paviljonas neturi nieko bendra su Latvija, išskyrus paties menininko kilmę. Ir tai jokiu būdu nėra trūkumas. Ginto Gabrano projektas „Paramirrors“ labiau susijęs su Venecijos istorija, o konkrečiau – su Murano salos 400 m. veidrodžių gaminimo monopolistės istorija. Menininkas užrašu ir įmantriais ornamentais aplink veidrodį bando įtikinti žiūrovą, kad šis poliarizuoja šviesą ir taip stimuliuoja odos atsinaujinimą. Panašiai kaip pasakoje apie Snieguolę ir septynis nykštukus ragana atsijaunina pasitelkusi stebuklingo veidrodžio burtus. Gintas taikosi į pasakų (veidrodžių karalystė) ir mistifikacijų erdvę, kuri yra daug patogesnė siekiant patirti neįvardijamus dalykus. Iš pirmo žvilgsnio latvių paviljonas atrodo daugiau pramoginio tipo: kelias ekspozicijos link nubarstytas blizgučiais, kambariai perskirti juodomis aksominėmis užuolaidomis, stebuklingas veidrodis, mintis generuojantis kupolas ir keistai besielgianti paslaptinga juoda substancija – visa tai labai primena magišką teatrą. Tačiau teatras Venecijai tinka. O kūriniai siūlo pasinerti į menamas patirtis.

Iš daugybės įdomių paviljonų išskirčiau australų. Susan Norrie videoinstaliacijoje pasakojama istorija apie Indonezijos kaimą, kovojantį su vulkaninėmis nuošliaužomis. Stoiška kaimo gyventojų laikysena grimztant į purvą ir subtilus videomeno galimybių naudojimas sukuria kvapą gniaužiantį kūrinį. Būtina paminėti ir Meksikos debiutą, kuris visus sužavėjo savo vieta ir užmojais – Renesanso laikų rūmuose Rafaelis Lozano-Hemmeris pristato daugiau nei 5 interaktyvias instaliacijas, kur žiūrovas įtraukiamas per protą, širdį ir kūną – turiu galvoje elektros lemputes, mirksinčias pagal tavo širdies ritmą. Paskutinis į, mano nuomone, geriausių trejetuką įeinantis paviljonas – prancūzų. Sophie Calle paprašė 160 įvairių specialybių moterų interpretuoti jos iš mylimo vyro gautą atsisveikinimo laišką, nes jai jis pasirodė nepakeliamai sunkus. Paviljonas iki lubų pripildytas moterų interpretacijomis – poezija, piešiniais, komedija, indišku šokiu, dainomis ir kt. Sophie sukuria laiško, reprezentuojančio bendrą patirtį, horizontalų pjūvį per įvairias medijas. O nufotografuotos šių moterų nuotraukos asocijuojasi su moters, skaitančios laišką, ikonografija tapyboje. Stipriausia pati atmosfera – toks jausmas, kad visų laikų įskaudintos mylimosios susirinko solidarumo aktui – padėti menininkei išgyventi praradimą. Šis kūrinys kaip reta gilus, turi platų kontekstą, tačiau jį galima suvokti iškart. Tai pavyzdys, kad kūriniai nebūtinai turi būti paviršutiniški siekiant užkariauti žiūrovo širdį dideliame triukšme.

 

Skaitytojų vertinimai


10670. Trys šimtai dešimt 2007-07-09 00:03
Sveikinu, Monika, geras tekstas.

10671. trys simtai dvidesimt :-) 2007-07-09 10:30
naujausias robotas prisijungia prie komplimento.

10672. balandis2007-07-09 12:45
gerą spektaklį sugalvojo Urbonai su balandžiais ir Villa Lituana. Gal kai plačioji Italijos visuomenė sužinos apie įvykusią neteisybę, tai ir valdžios atstovai, lyg sukišę galvas į žemę, nebegalės apsimesti, kad nemato ambasados užgrobimo fakto. Stručiai nelaimingi

10673. kad 2007-07-09 13:14
tas projektas turejo buti garsus, bet deje matyt nepavyko, nes labai mazai informacijos apie ji buvo galima rasti.

10674. Morkus2007-07-09 16:12
Šitą, o kas gavo Liūtą šių metų bienalėj? Ar tai ten kažkokį apdovanojimą už gyvenimo pasiekimus?

10677. marabu2007-07-09 23:41
ar teisybė, kad jau uždraudė lesinti balandžius šv. Morkaus aikštėje?

10680. lasas2007-07-10 13:27
tiksliai kas visgi tapo nugaletoju???? internetiniam puslapyje nera jokios info arba as nemoku ieskoti. Anybody????

10683. nesuprantu2007-07-10 17:47
kas ten - ar koks konkursas buvo? kiek suprantau tai visi kviestiniai menininkai?

10688. Morkus2007-07-10 21:49
nu laba diena, kokie kviestiniai. Cia kaip Eurovizija, kiekviena salis savo siuncia:) Ir iki siol bent jau budavo skiriamas grand prix or smth

10689. kiskis p - morkui2007-07-10 22:53
laba diena.

10690. aciu, Morkau2007-07-11 10:23
uz paaiskinima, labai geras :)

10691. kiskis p2007-07-11 17:59
aciu, morkau, zemai lenkiuosi, ypac smth labai geras.

10692. Morkus2007-07-11 18:21
Ner uz ka, ner uz ka. Visada prasom.

10695. kiskis p2007-07-11 22:17
kai prisimenu morku, visada jauciuosi drasiai.

10696. apdo2007-07-11 23:38
calle laimejo granda

10697. ninja>kiskis p2007-07-12 00:39
tai pasipasakok kodel nes ne visi ji pazista

10699. iš tikrųjų2007-07-12 10:14
gaila, kad tas sužeistas pasaulis niekam niekam neberūpi, netgi kiškiams

10700. wou2007-07-12 10:43
Rimtai Sofi Calle LAIMEJO , jega!!!!!!! menininkai ant jos jau bumbejo , matyt jaute............:) o darbas stiprus. moterys isvis, kaip istiktos stabo tarp jos fotkiu vaiksciojo.

10701. kiskis p2007-07-12 11:12
netiesa, labai netgi rupi. stai mano megstamas "art news" prisato rusu pavilijono zvaigzde julia milner, mergautine pavarde bockova. nors dalyvauja ir kiti ruskiai, uz ja labiau zinomi, si dailininke tapo pavilijono fasadu. manekene, turtingo verslininko jurijaus milnerio zmona. bet negalvokit, ji iskilo tik savo talento deka, ir nereikia cia piktu uzuominu. rusijos pavilijonui venecijoje buvo suorganizuota 900 000 dolcu privaciu lesu, netgi maskvos gastronomu tinklas tsum paaukojo. o vyrelis, milneris, ne cento nedave, taip sakoma. skrudzas nagas, ka ir besakyti. nuotraukoj dailininke tikrai atrodo super. trumpai kirpta, juodai apsirengus. ji yra ryskaus talento zvaigzde, rodos, darniu duetu grojanti su kuratore sviblova, ar gal, teisingiau pasakius, jos abi sekmingai viena ant kitos isjoja i tarptautinius vandenis. sviblova, rukydama kaip kaminas, ir zvelgdama pro storus akiniu remus, atsivere zurnalistams. papasakojo apie milner meteorini skrydi. jeigu milner ir netaps antru kabakovu, ji vistiek yra puiki. be to, sviblovos zodziais, visi menininkai, kuriu ji imasi, prasimusa i zmones. ar, tiksliau, jinai juos pramusa. ir jokie turtingi vyrai cia ne prie ko, insinuacijas i sali. milner, budama turtingo diedo zmona, galejo sau sedeti namie, kaip kitos, ir naslazdat`sia zyzn`ju. bet ne, menas pasauke ja ir ji eme fotkinti vyro dovanotu mobiliaku, pripiesdama biski fono, ziedu ant pirstu, makijazo. zurnale idetas sviblovos portretas, man atrodo sudas, bet as nieko neismanau. sviblova sako, kad tie portretai yra "sviezi". menininke isgarsejo nuotrauku serija "laukiniai vaisiai" kur moters genitalijos stambiu planu ispaisytos taip, kad primintu ivarius vaisius. kuratore sako, kad tai labai nauja. zinoma, milner projektas "click i hope" pasirinktas del meniskumo. ekrane sviecia zodziai "i hope", o spragelejes pele gali perskaityti uzrasa didesni ir bet kuria kita kalba. be to, tai rusijos metafora. amzinoji, sakyciau.

10702. chi2007-07-12 12:27
Kiski, prisiskaitei art news ir tau atrodo, kad taip gyvenime is tiesu yra. Turtingas vyras tycia pinigu nedave, juk taip geriau skamba. O gal ir dave kai niekas nemate kam nors. As nenoriu izeisti tavo susizavejimo ta menininke, bet tu sneki ne apie "tikra" mena, o apie bizni (kuratore "pramusa i zmones").

10703. kiskis p - chi2007-07-12 12:44
tai jau buk geras, neizeisk mano susizavejimo ta menininke, nes tuoj apsiverksiu. o kiskio p asaros ir akmeninine sirdi sugraudins.

10704. chi2007-07-12 13:17
:)

10705. ka2007-07-12 13:20
as ten irgi buvau, rusu paviljonas toks jau show, kad net sunku nusakyt ar tv studijoj esi ar kur. O ta mergina grazi, cia tai tiksliai, nu va dar ir vyra turi, who cares.........bet ziuret nebuvo ka........ Click I hope daug kartu uzrasyta ekrane, so f......ing what?????????????? as tau galiu 100 tokiu kuriniu parodyt su kitokiu tekstu. Nu ok, tai uzrasyta (plaukia) ant afigitelno ekrano, kurio milionierius nepirko (as tu draugu nepazystu) , so what? nueikit telikais grozetis i "senukus". Man visame tame idomiausias pats grazios zmonos menininkes konceptas -ji yra vaiksciojantis diskursas. Bet nereik ieskot kompe braskiu. gal but ji talentinga ir turi puikiu kuriniu. mielai paziureciau. bet Venecijos Bienaleje tai niekaip nesimate. visi ziurejo i ja.

10706. chi 2007-07-12 13:33
aha, as nebuvau, tik skaiciau apie ta show internete. Man tas click i hope susisiejo su kazkuria "garsia" lietuviu menininke (atsiprasau, tikrai turiu bloga atminti pavardems) su jos visur veziojama video instaliacija - ten toks uzrasas buvo - "jei neturi ka pasakyti, tai gal ir nera ka pasakyti" ar panasiai (laisva mano interpretacija). Autore sake, kad tai ikyrios minties ideja. Bet manau, kad ji is tiesu neturejo ka pasakyti o va, kaip gerai kuratoriai "pramuso" :))

10707. chi2007-07-12 13:38
apskritai tai tie dideli pinigai menui nezinau ar gerai/moralu/etiska? Jau vien, paziureim, Lietuvoj - dabar statys brangiausia nauja Guhenheima is valstybes pinigu (mokesciu moketoju ?). But griau suremontave koki nprs griunanti pastata Vilniaus senamiestyje ir ten irenge tas Meko ir Maciuno ekspozicijas. O likiusius pinigus skyre lietuviu kalbos mokytoju paruosimui.

10708. ka2007-07-12 14:47
Kristinos Inchiuraites tas darbas, apie daug meno kuriniu kogero. :)

10709. ku2007-07-12 16:27
auksinis liutas uz geriausia nacionalini paviljona Venecijos bienaleje bus iteiktas siu metu spalio menesi, o ne per bienales atidaryma kaip anksciau.

10710. Morkus2007-07-12 20:55
Zmones, ar cia man vienam pasirode, kad Kiskis P ironizavo? Apie ta mani-kene?

10711. kiskis p2007-07-12 21:17
nu sakau, ka as be taves daryciau, morkau.

10712. Oksas2007-07-12 22:57
Monikai Krištopaitytei labai ačiū. Už gerą straipsnio pavadinimą ir išsakytą susirūpinimą. Žinoma, galima kartu su prancūzais pasakyti: "Toks gyvenimas". Tačiau pavyko gi toj pačioj Prancūzijoj sulaužyti stuburą absoliutizmui. O irgi daug buvo turbūt tų, kurie timpčiojo už skvernų ir bejėgiškai numodavo ranka: "Taip radom, taip paliksim. Prieš vėją nepapūsi". Žmogus žemėje rojaus nesukurs, tačiau teisingesnį pasaulį - gali ir kuria.

10713. adas :-) 2007-07-13 14:38
Vieni,galvoja svetima galva,kiti iš vis genitalijomis...sužeistas pasaulis, o gal daugumos smegeninės,būtų tiksliau.

10714. kiskis p - adui2007-07-13 15:55
o kada pasaulis buvo sveikas? tai ar menas dabar ji suzeide?

10722. vytautas mi2007-07-15 22:40
aciu, Monikai, geras straipsnis

10876. koment :-( 2007-08-20 15:00
siaip tai visos bianales (tiek Arsenale tiek Giardini, tiek atskiru saliu pavilionu) konceptas yra "Think with the Senses - Feel with the Mind. Art in the present Tenses" gaila, matyt straipsnio autore nemate Jane Fabre, Damian Hirst, Francesco Vezzoli darbu...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
6:40:42 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba