SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-04-09 nr. 609

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |

`

Pirmasis 
• Dalia Tarandaitė
Vita Sancti Casimiri
4
• Gerbiami skaitytojai,30

Muzika 
• Muzikos tiltai
• Elektroninės muzikos įvairovė "Jaunoje muzikoje"
• Jaunojo pianisto koncertas1
• V. Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas
• Naujas "Muzikos barų" numeris su "Auksiniu CD"1
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Vida Mažrimienė
Fotografiniai dialogai
• Donatas Baušys
Aukštosios kultūros neištirta svajonė
2
• Senoji sostinė modernybės akivaizdoje
• Aš esu fotoaparatas3
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI4

Teatras 
• Alma Braškytė
"Jei mes tik šiaip sau..."
3
• Daiva Šabasevičienė
Valentino Masalskio mįslė
17
• Rusų dramos teatre – velniškasis Nr. 13
• "Salemo raganos"
• "Debiutai"
• Atitaisymas3
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Ką gali pakeisti akimirka
• Snobas pavasario naktį1
• "Kino pavasario ’04" naujienos1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 

Kinas

Ką gali pakeisti akimirka

Pokalbis su filmo "Pasiklydę vertime" režisiere Sofia Coppola ir prodiuseriu Rossu Katzu

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sofia Coppola ir Bill Murray Tokijuje

Sofia, iki šiol tu rodei jaunų moterų pasaulį. Dabar atradai vyresnio vyriškio...

Sofia Coppola: .... kuris išgyvena vidutinio amžiaus krizę Japonijoje, pasaulį. Tokijuje ir taip jau niekas nėra paprasta. Filmo herojei Šarlotei – dvidešimt metų, o jos krizę galima įvardyti taip: "Ką aš veiksiu su savo gyvenimu?". Ji ir Bobas – žmonės, atsidūrę priešingose panašių situacijų pusėse: ji neseniai ištekėjo, o jo ryšys trunka jau daug metų. Jie susitinka ir tarp jų gimsta draugystė. Jie išgyvena panašias problemas, kurias dar labiau padidina buvimas svetimame mieste. Aš taip pat į save pažvelgiu iš šalies, kai atsiduriu svetimame mieste.

Ross Katz: Neįsivaizdavome šio filmo be Billo Murray. Nuoširdžiai tikėjau, kad Sofia nesukurs šio filmo, jei Billas nesutiks jame filmuotis. Manau, kad jis – didis aktorius.

Kokia buvo filmo "Pasiklydę vertime" sumanymo genezė? Ar jis gimė iš kokios nors konkrečios kelionės patirties?

S. C.: Sumanymas atsirado iš mano kelionių į Japoniją. Buvau ten šešis ar septynis kartus. Svajojau sukurti filmą Tokijuje. Mane žavėjo, kad viešbučiuose nuolat sutinki vis tuos pačius žmones ir su jais bendrauji. Atsiranda savotiška draugystė, net jei nieko nepažįsti ir su niekuo nesikalbi. Užsieniečiui Japonijoje viskas atrodo iškreipta ir utriruota. Įžengi į kitą laiko juostą. Naktį pasiduodi refleksijoms apie savo gyvenimą.

Ar būdama Japonijoje apsistodavai tame pačiame "Park Hyatt" viešbutyje, kuris pasirodo ir filme?

S. C.: Taip, nors jaunystėje ten negyvenau, nes buvo per brangu… vėliau jame buvau porą kartų. Tas viešbutis kažkuo specifiškas ir keistas. Miestas yra toks chaotiškas, o viešbutis sukuria tylios salelės vidury Tokijo įspūdį. Jame yra baras "Niujorkas", prancūziškas restoranas, tiksliau, jo japoniška versija.

Rossai, o kaip ir kada tu prisijungei prie šio projekto?

R. K.: Buvau Los Andžele, kai Sofios agentas Bartas Walkeris surengė mūsų susitikimą. Jis šiek tiek priminė išleistuvių pokylį. Iš jo išėjau įsitikinęs, kad Sofia turi humoro jausmą ir didžiules perspektyvas. Ji tiksliai žino, kas jai svarbu kuriant filmus. Kai ji paskambino, mes labai šauniai pasikalbėjome. Filme Sofia pasakoja apie tai, kas trunka trumpai, bet išlieka mums visam gyvenimui.

Sofia, ar scenarijų rašei Japonijoje?

S. C.: Scenarijus gimė JAV. Japonijoje lankiausi daug kartų, ir mane įkvėpė nuotraukos, kurias padariau būdama ten. Daugelį filmavimo vietų žinau iš asmeninės patirties. Mane visada lydėdavo mano draugas Charlie Brownas. Tikroji jo pavardė – Fumihiro Hayashi. Susipažinau su juo seniai. Filme Charlie dainuoja "God Save the Queen". Jis visada tai dainuodavo, ir šis vaizdas buvo vienas pirmųjų, kurį norėjau įdėti į filmą.

Grįžau į Japoniją su draugais likus metams iki filmavimo pradžios, ir mes fiksavome viską, kas atrodė įdomiai. Tik po to pradėjau rašyti scenarijų. Jame yra asmeniškai patirti dalykai: buvimas viešbutyje, "vandens aerobika", apsilankymas "shabu – shabu" restorane.

Taip pat ir reklaminės kampanijos, kurias matai Japonijoje ir kuriose filmuojasi amerikiečių aktoriai. Jie atrodo šiek tiek sutrikę. Filme truputį iš to pasišaipau, nors nemanau, kad jie veidmainiauja. Paprasčiausiai keista būti Japonijoje ir matyti, kaip Bradas Pittas pardavinėja kavą, matyti kavos automate plaukiojančią jo galvą. Tai vienas iš daugybės japoniškų fenomenų, panašiai kaip ir prancūzų restorano imitacija.

Visas filmas nufilmuotas Japonijoje. Kaip amerikiečių komanda planavo ir rengėsi šiai egzotiškai kasdienybės pertraukai, juolab kad tai – nepriklausomas kuklaus biudžeto filmas?

S. C.: Tai buvo tikras nuotykis. Tokijuje man labiausiai patinka tai, kad jis skiriasi nuo europietiškų miestų. Jis "svetimesnis". Jame karaliauja taisyklės ir įpročiai, kurių esi priverstas išmokti ten būdamas. Mes atvažiavome šiek tiek anksčiau. Mūsų, amerikiečių, buvo aštuoni, visi kiti filmavimo grupės nariai gyvena Japonijoje.

R. K.: Darbas prie šio filmo skyrėsi nuo to, prie kurio buvau įpratęs. Tai tarsi kelionė, per kurią turi būti pasirengęs nuolat keisti savo planus, sumanymus. Kažko pasiekti gali tik su tokiu partneriu kaip Sofia, kuri buvo pasirengusi nuotykiui. Buvo smagu, o kartais – ir siaubinga. Esmė – ne tik kalbų barjeras. Daug žmonių puikiai su tuo susidoroja. Beveik 90 procentų filmavimo grupės sudarė japonai, dauguma jų nekalbėjo angliškai. Japonijoje galioja kitoks kultūrinis protokolas, kitaip dirbama, filmavimo grupės darbas irgi kitoks. Būtini abiejų pusių kompromisai. Mes su Sofia nenorėjome vykti į Japoniją ir kurti amerikietiško stiliaus filmo.

Pateiksiu vieną kultūrų barjero pavyzdį. Filmavome gaisro aliarmo sceną, vykstančią filmo pabaigoje, vidurnaktį. Mums pakvietė per 50 statistų. Kai jie atvyko, mes jau buvome pasirengę filmuoti, visa aparatūra laukė, buvo nuostabi naktis, bet visi statistai dėvėjo kostiumus. Apsižvalgėme aplinkui ir pradėjome juoktis. Žmonės, kurie rūpinosi aktoriais, per vertėją mums pasakė: "Taip, mes esame pasirengę". O mes jiems aiškinome: "Vidurnaktį žmonės dažniausiai dėvi pižamas ir naktinius marškinius". Mūsų kostiumų dailininkė Nancy Steiner puolė į drabužinę. Nuvykome į viešbutį ir pasiėmėme viską, kuo tik galėjome aprengti savo statistus, – visus naktinius marškinius, kimono.

Panašių dalykų atsitikdavo dažnai. Mūsų patyrimas filmuojant sutapo su tuo, ką galime matyti būtent filme "Pasiklydę vertime".

S. C.: Japonų kultūroje svarbiausia yra pagarba ir garbė. Todėl norėjome filmą kurti labiau japonišku stiliumi, o ne aiškinti: "Amerikoje mes darome kitaip". Tačiau pamenu, "shabu – shabu" restorane galėjome filmuoti tik iki 16 valandos. Pavėlavome 10–15 minučių, ir savininkas išjungė šviesą. Likome be šviesos. Įžeidėme restorano savininką, vadybininkas taip pat jautėsi įžeistas.

Filmavote 27 dienas, 6 dienas per savaitę, tai labai įtemptas darbas.

R. K.: Dirbome sunkiai, kad galėtume neabejoti sulauksią filmo, kokio norėjo Sofia. Pirmiausia, turėjome jautrią režisierę, kuri suprato savo aktorius. Kita vertus, su mumis dirbo nuostabus operatorius Lance’as Akordas, jau anksčiau filmavęs kartu su Sofia. Lance’as – žmogus, kuris su kamera gali iššokti iš sraigtasparnio, užlipti ant medžio, surasti geriausią filmavimo tašką ir visą laiką neprarasti entuziazmo.

S. C.: Kartu su Lance’u praleidome šiek tiek laiko Tokijuje. Mums patinka šis miestas, jo spontaniškumas. Būtent tai ir norėjome perteikti – nesibaigiantį skubėjimą, sujauktumą, tarsi "fragmentišką" tikrovę. Mano prisiminimai apie viešnagę visada yra fragmentiški. Buvome gerai pasislėpę, pasitikėjome žmonėmis gatvėje, tapusiais mūsų statistais. Naudojomės maža nešiojama kamera. Neturėjome leidimo filmuoti metro, taigi turėjome elgtis taip, kad mūsų nesulaikytų.

R. K.: Sofia nuolat kartodavo: "Norėčiau turėti galimybę būti judri, nenoriu apsunkinti savęs didele filmavimo grupe". Tai buvo sunku dėl dviejų priežasčių: turimo laiko ir siekio išsaugoti filmuojamos medžiagos autentiškumą. Kitaip tariant, kai filmuoji, viskas yra labai statiška. Mes norėjome turėti galimybę "mėtytis" greita planų kaita.

Vieną dieną buvome susiplanavę epizodą, bet staiga pradėjo lyti įdomiausioje vietoje, kai susikerta dinozaurų ir dramblių reklama. Sofia norėjo matyti Šarlotę tarp šimtų skėčiais nešinų į darbą ar pietauti skubančių japonų. Surinkome viską, ką turėjome, nubėgome kelis kvartalus ir pradėjome filmuoti lietuje. Visiškai pakeitėme planus, nes negalėjome pasitikėti oru ir žinojome, kad tokios progos gali nebepasitaikyti. Turiu prisipažinti, kad esu labai patenkintas ta scena.

Ar su filmavimo grupės nariais japonais buvo bendraujama tik per vertėją?

S. C.: Tai priminė sceną, kurioje Billas filmuojasi reklamoje, ir viskas trunka 10 minučių ilgiau tik dėl vertėjo. Visąlaik skubėjome, todėl kiekvienas kontaktas su statistais mums buvo iššūkis.

R. K.: Taip pat buvo daug vaizdelių ir šaradų. Jei šalia nebuvo vertėjo, stengėmės išreikšti mūsų norus piešdami ant didelio skydo. Aiškinome, ko mums reikia, ir visi linksėjo : "Taip. Taip. Taip. O – kay, o – kay, o – kay."

Galėjome suprasti vieni kitus iš akių, pasitelkę piešinius, rankų judesius, laužytą japonų ir anglų kalbą ir abiejų pusių norą sukurti tą patį filmą. Turėjome neblogą apšvietėją Yuji Wada. Beje, Wada-san dirbo net su Godard’u. Jis japonas, bet angliškai kalba labai gerai. Jis dažnai pakeisdavo filmavimo aikštelėje vertėją.

Pirmasis režisieriaus asistentas Takahide "Taka" Kawakami nuo 16 metų gyvena Niujorke, tačiau jis gimė Osakoje, Japonijoje. Jis laisvai kalba angliškai ir japoniškai, todėl vargšas Taka turėjo būti dar ir vertėjas. Žmonės sugeba rasti būdų bendrauti, kai jiems rūpi vienas ir tas pats dalykas.

Režisierei puikiai sekėsi dirbti ne tik su Billu, bet ir su jauna aktore Scarlett Johansson.

R. K.: Scarlett yra labai brandus žmogus. Ji buvo geriausia kandidatė šiam vaidmeniui. Buvo labai įdomu stebėti visą trijulę – Scarlett, Sofią ir Billą, – nepaprastai talentingus, esančius skirtinguose gyvenimo etapuose ir turinčius skirtingus požiūrius žmones.

S. C.: Filmuojant scenas, kai Scarlett yra viena viešbučio kambaryje, stengiausi, kad būtų kuo mažiau žmonių, nes nenorėjau prarasti intymios atmosferos. Aš galiu filmuoti vienais apatiniais apsirengusią merginą ir tai visai jos netrikdo, nes nesu koks nors stambus vyrukas. Tarp mūsų atsiranda savitarpio supratimas, mes esame panašaus amžiaus.

R. K.: Tai labai daug reikalaujantis vaidmuo. Scarlett įgyvendino visus sudėtingus uždavinius, kuriuos Sofia skyrė šiam personažui.

O kaip dirbote su Billu Murray?

S. C.: Viskas buvo taip, kaip aš ir tikėjausi: buvimas Tokijuje su Billu Murray suteikė man daug džiaugsmo. Billas buvo kupinas entuziazmo, jis nuostabiai bendravo su grupe, beveik su kiekvienu susidraugavo. Jis puikiai improvizuoja, filmuojant daug pridėdavo nuo savęs.

R. K.: Pamenu, turėjome rūpesčių su vieno pastato savininku. Billas mus prajuokino, kai paprasčiausiai apkabino tą žmogų ir pasakė: "Mums reikia tik dar vienos valandos". Iš dalies tik jo dėka filmas yra toks, o ne kitoks.

Tai nepaprastai geranoriškas ir mielas žmogus, be to, vienas protingiausių, labiausiai apsiskaičiusių žmonių, kokius pažįstu.

Vieną rytą po visos filmavimo nakties jis padėjo grupei sutvarkyti aparatūrą, o tuos, kuriuos visą naktį trukęs filmavimas tiesiog pribaigė, pakvietė į savo kambarį, pavaišino kiaušiniene su kumpiu ir šampanu. Po to jie dar kartu žiūrėjo kažkokias rungtynes.

S. C.: Pusryčiai ir rungtynės – taip, buvo labai linksma.

Kas parinko karaokės "koncerto" dainas?

S. C.: Rinkome jas kartu su Brianu Reitzenu. Buvo labai sunku rasti dainą Bobui. Karaokės klube kalbėjausi su Billu Murray apie "Roxy Music" ir paprašiau jo, kad sudainuotų "More than this". Jis sudainavo, o aš pagalvojau, kad būtų visai žavu, jei jis ją sudainuotų Bobo scenoje. Laimei, turėjome leidimą panaudoti šią dainą.

R. K.: Muzika – vienas Sofios filmo "atpažinimo ženklų". Ji padeda kurti nuotaiką. Filmavome tikrame karaokės klube netoli Tokijo. Žiūrėti į Billą, dainuojantį "More than this" buvo siurrealistiška, juokinga, bet kartu jaudino.

Kai filmo pabaigoje taksi išvažiuoja iš Tokijo, kamera seka paskui automobilį. Pajunti, kad čia baigiasi ir kinematografininkų darbas.

R. K.: Sofios scenarijuje yra fragmentas, kuris sumuoja Bobo Hariso ir greičiausiai daugelio mūsų patirtį: "Bobas sėdasi į prezidentinį limuziną, važiuoja į oro uostą. Jis laimingas, kad atvažiavo į Tokijų, laimingas, kad grįžta namo." Toks patyrimas negali trukti ilgai, tačiau jis nebūtų toks, jei galėtų trukti ilgai.

Filmuojant žmonės susidraugavo, nenorėjo skirtis. Paskutinę Billo filmavimo dieną surinkome amerikiečių ir japonų grupes ir surengėme pokylį žaviame kinų restorane. Puikiai pasilinksminome.

Visi norėjo ten būti, kad atsisveikintų su Billu. Šokome iki pusės penkių ryto. Grįžome, nusiprausėme, persirengėme ir po 40 minučių kartu su Sofia ir maža grupele sėdome į traukinį, vykstantį į Kiotą, tęsti filmavimo.

Ko labiausiai norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų iš filmo? Nuotaiką? Akimirką? Susijaudinimą?

R. K.: Viliuosi, kad žmonės jį suvoks taip, kaip ir aš. Manau, kad visai nesvarbu, ar tu esi Šarlotės, ar Bobo, ar kito tipo žmogus. Kažkuriuo momentu kiekvienas gali būti šiek tiek sutrikęs ir kartais sutinkame žmogų, kuris mus paskatina tam tikriems apmąstymams, tam tikriems žingsniams… Būtent tai ir išlieka atmintyje. Manau, kad "Pasiklydę vertime" yra ne tik labai smagus, bet ir labai specifiškas filmas – šiltas ir kupinas susikaupimo. Tai pasakojimas apie išgyvenimus, kurie nesvetimi kiekvienam mūsų.

S. C.: Galiu tik pasakyti, kodėl norėjau sukurti šį filmą: svajojau papasakoti apie savo meilę Tokijui. Filmas taip pat kalba apie tas gyvenimo akimirkas, kurios, nors ir nuostabios, netrunka ilgai. Tačiau jos pakeičia ir tave, ir visą tavo gyvenimą.

Pagal reklaminę filmo medžiagą parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:40:28 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba