SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-04-09 nr. 609

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |

`

Pirmasis 
• Dalia Tarandaitė
Vita Sancti Casimiri
4
• Gerbiami skaitytojai,30

Muzika 
• Muzikos tiltai
• Elektroninės muzikos įvairovė "Jaunoje muzikoje"
• Jaunojo pianisto koncertas1
• V. Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas
• Naujas "Muzikos barų" numeris su "Auksiniu CD"1
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Vida Mažrimienė
Fotografiniai dialogai
• Donatas Baušys
Aukštosios kultūros neištirta svajonė
2
• Senoji sostinė modernybės akivaizdoje
• Aš esu fotoaparatas3
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI4

Teatras 
 Alma Braškytė
"Jei mes tik šiaip sau..."
3
• Daiva Šabasevičienė
Valentino Masalskio mįslė
17
• Rusų dramos teatre – velniškasis Nr. 13
• "Salemo raganos"
• "Debiutai"
• Atitaisymas3
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Ką gali pakeisti akimirka
• Snobas pavasario naktį1
• "Kino pavasario ’04" naujienos1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 

Teatras

"Jei mes tik šiaip sau..."

"Pasaulio kraštas" Vilniaus mažajame teatre

Alma Braškytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintarė Latvėnaitė (Lena) ir Ramūnas Cicėnas (Grigorjevas)
D. Matvejevo nuotr.

Tikriausiai dauguma dalykų ir padaroma "šiaip sau". Nuodugniau įsižiūrėjus į savo kasdienybę, santykius ir poelgius, sunku būtų pagrįsti ir pateisinti didžiumą veiksmų ir sprendimų. Dažnai viskas tiesiog atsitinka, įvyksta, ir poelgiai niekaip nėra susiję su pasirinkimais, apsisprendimais ar įsisąmonintais motyvais, ir štai – pasielgta, kaip nemanyta pasielgti, pasakyta, ko neketinta sakyti, atsidurta, kur nenorėta atsidurti... Kitaip sakant – taip išėjo, aplinkybės susiklostė.

Apie tai norisi kalbėti pažiūrėjus naująjį Vilniaus mažojo teatro spektaklį "Pasaulio kraštas" pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Aleksejaus Slapovskio melodramą. Režisavo neseniai Rimo Tumino kursą Muzikos akademijoje baigęs Balys Latėnas, vaidina keturi tame pačiame kurse mokęsi aktoriai.

A. Slapovskis puikiai "užsirekomendavo" Jaunimo teatre Dalios Tamulevičiūtės neperseniausiai režisuotu "Bausti negalima pasigailėti". Ketvertas trisdešimtmečių aktorių su žaižaruojančiu humoru suvaidino dviejų jaunų, bet kasdienybės nuobodulio pagraužtų šeimyninių porų komišką apsikeitimo partneriais ir vienas kito atgavimo istoriją. Santykių, situacijų, reakcijų atpažįstamumas, individualios kiekvieno aktorių prigimties ypatybės, subtiliai ir produktyviai išnaudotos vaidmenims sukurti, tiksliai išnarpliotos santykių peripetijos – tai vis Jaunimo teatro spektaklio sėkmės prielaidos ir priežastys. Ir dar – aktorių santykis su vaidmenimis, sugebėjimas atsirinkti, ką ir kaip vaidmenyse ironizuoti, o kur pasirinkti kitokį santykį.

"Pasaulio krašte" irgi veikia panaši santykių suardymo ir atkūrimo schema: kartu gyvenančios jaunos moters Lenos ir jos draugo Igorio bei atskirai gyvenančios motinos Golubevos buvimą sujaukia po dvidešimties metų netikėtai atsiradęs Golubevos vyras, o Lenos tėvas, Grigorjevas. O paskui išvyksta, ir beišsisklaidantis trejetas vėl susieina tolesniam, galbūt brandesniam bendrumui.

Lauros Luišaitytės scenovaizdyje, pagal dramaturgo nurodymus realistiškai atkuriančiame nugyvento buto virtuvę su visais padargais, įstrigę Lenos (Gintarė Latvėnaitė) ir Igorio (Leonardas Pobedonoscevas) gyvenimai. Latvėnaitės Lena dėvi dvigubą kaukę – vieną kosmetinę, kurią vėliau nusivalo, kitą – kvailutės, kuri savo pabrėžtinai primityviomis reakcijomis a) erzina Pobedonoscevo Igorį; b) atitveria nuo gyvenimo, pridengia praeities "žaizdas". Šitaip spėju jau po spektaklio perskaičiusi pjesę ir sužinojusi, kad Lena kadaise baigė medicinos institutą, o paskui viską metė ir ėmė dirbti slauge, o už viso to slypi trauma, kurią padarė tėvas, palikdamas šeimą. Bet žiūrint spektaklį Lena atrodo tiesiog turinti kažxkokį mąstymo sutrikimą, ir todėl ilgai tenka laužyt galvą, kodėl ji taip reikalinga "kultūros apžvalgininkui" Igoriui.

Pjesės personažai nuolat kažką vaidina (išskyrus Igorį), paskui akimirksniu tuos vaidmenis meta ir griebiasi kažko kito, slėpdami savo veiksmų motyvus ir priežastis, būdami nesuprantami ir nenuspėjami. Be to, daug ką nulemia ir minėtieji "taip išėjo", susiklosčiusios aplinkybės ir "šiaip sau". Tam, kad žiūrovas visame tame susigaudytų ir dar išnarpliotų nuolatinius personažų "juokauju", reikia nedviprasmiško spektaklio kūrėjų žinojimo, apie ką jie nori ta jausmų ir slapstymųsi raizgalyne kalbėti. Kol kas spektaklis tik patvirtina, kad susigaudyti, kas ir kada šioje pjesėje myli ar nemyli, kas keršija, kas laukia, kas serga, o kas apsimeta, nėra lengva.

Santykių ir motyvų neaiškumą stengiamasi kompensuoti spektaklio svorį perkeliant ant kitokių atramų – ryškiai šaržuotų vaidmenų. Nepaneigsi, kad jaunieji Mažojo teatro aktoriai moka būti iki ašarų juokingi. Ramūno Cicėno Grigorjevas – bastūnas donžuanas su diegliu šone, tvarkingai į kelnes suleista liemene ir isteriškais juoko spazmais; mirtinai juokinga Inetos Stasiulytės Golubeva – kosmetikos perdozavusi klupinėjanti ir efektingai akis vartanti pamišėlė-nepamišėlė "aristokratė", klastingai suvystanti pašnekovą pasakojimu apie vytintos kuojos galvos delikatesines savybes – abu geba užvaldyti žiūrovų dėmesį. Tačiau kas tarp jų įvyko kadaise ir kas vyksta dabar, įvardinti nesiryžčiau. Nebent Lenos žodžiais: "Jeigu mes tik šiaip sau, tai ką gi... taip lengviau."

Lena pasako tokius žodžius, atsisakinėdama tekėti už Igorio, nes susituokus jis gali tapti neištikimas. Neatrodo, kad Pobedonoscevo Igoris taip pasielgtų. Pjesėje šitas personažas tampa autoriaus "alter ego", kai svaičiojančių ir svajojančių personažų apsupty sako: "Tikiu muilu, kuriuo prausiuosi, tikiu sniegu, kuris sninga, tikiu atlyginimu, kurį gaunu, tikiu vaikais, kurių noriu, jums to maža? O man užtenka!" O spektaklio Igoris, kuriam pjesė ir režisierius neduoda ryškių šaržo spalvų (ir tai visiškai teisinga, nes jis skiriasi nuo likusios trijulės), tiesiog ištirpsta ir lieka atminty kaip nuolat suirzęs nekantraujantis jaunuolis, kurio "pozityvioji programa" visiškai pasimeta margame triukšmingame karnavale.

Atrodo, kad į daugelį pjesės užduodamų klausimų spektaklis atsako panašiai kaip jo personažas Lena – pusiau juokais, neįsigilinęs ir vengdamas įsipareigoti. Bet tada spektaklyje, kaip ir Lenos gyvenime, nelabai kas vyksta, nors jis ir turi visus formaliuosius spektaklio (atitinkamai – gyvenimo) bruožus.

 

Skaitytojų vertinimai


3213. Kulisų kandis2004-04-12 13:31
Gal prieš pokį pusmetį žiūrėjau B.Latėno spektaklio peržiūrą. Tąsyk kilo žanro klausimas. Jei D.Tamulevičiūtė, statydama spektaklį, nevengė ironijos veikėjų atžvilgiu, tai Latėnas lyg ir "dramatizavo". Įdomu, ar premjera pakoreguota žanro klausimu? Aūū, atsiliepkite, mačiusieji abi Latėno spektaklio versijas!

3222. galiorkos vaikai (chi chi, viską matėm) :-) 2004-04-13 13:32
Tikitės rimtos profesinės diskusijos ? Žinia, taukšti rimtai ir dar be honoraro-suvis neprofesionalu:)))Gal dar pametėti raktą nuo buto, kur pinigai paslėpti???

10780. as :-( 2007-07-23 23:11
gaidys cia

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:40:27 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba