SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-04-09 nr. 609

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |

`

Pirmasis 
• Dalia Tarandaitė
Vita Sancti Casimiri
4
• Gerbiami skaitytojai,30

Muzika 
• Muzikos tiltai
• Elektroninės muzikos įvairovė "Jaunoje muzikoje"
• Jaunojo pianisto koncertas1
• V. Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas
• Naujas "Muzikos barų" numeris su "Auksiniu CD"1
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Vida Mažrimienė
Fotografiniai dialogai
• Donatas Baušys
Aukštosios kultūros neištirta svajonė
2
• Senoji sostinė modernybės akivaizdoje
• Aš esu fotoaparatas3
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI4

Teatras 
• Alma Braškytė
"Jei mes tik šiaip sau..."
3
 Daiva Šabasevičienė
Valentino Masalskio mįslė
17
• Rusų dramos teatre – velniškasis Nr. 13
• "Salemo raganos"
• "Debiutai"
• Atitaisymas3
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Ką gali pakeisti akimirka
• Snobas pavasario naktį1
• "Kino pavasario ’04" naujienos1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 

Teatras

Valentino Masalskio mįslė

Pokalbis su aktoriumi įdienojus

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Valentinas Masalskis spektaklyje "Įpročio jėga"
G. Trimako nuotr.

Apibūdinti Valentiną Masalskį – tas pat, kas apibrėžti ne tik Lietuvos teatro kontekstą, situaciją, būvį, bet ir atsakyti į klausimą, kas yra teatras apskritai. Šio aktoriaus kūrybinis gyvenimas aprėpia gausybę teatro komponentų – pradedant dramaturgija ir baigiant subtiliausiais vaidmens kūrimo technikos niuansais.

Aplink Masalskį buriasi ieškantys menininkai. Jis yra įkvėpęs ne vieną aktorių, maksimaliai atsivėrusį bendruose jų projektuose. Praėjusį dešimtmetį tai buvo Audronė Paškonytė, Ridas Jasiulionis, Robertas Vaidotas, šiandien – Diana Anevičiūtė, Vaidotas Martinaitis, Šarūnas Puidokas, Marius Jampolskis. Masalskio bendraminčiai, kūrę su juo bendrus projektus buvo dailininkas Jonas Arčikauskas, kompozitorius Vidmantas Bartulis, šiandien – dailininkė Renata Valčik, dainininkė Saulė Šerytė. Ir nedrįsk pavadinti Valentino Masalskio viso to epicentru – gausi į kaktą. Jis pripažįsta tik bendrą kūrybos procesą, su visais dalijasi rezultatu, dvasiniu penu. Masalskio mąstymo aiškumas ir maksimalizmas, bendravimo tiesumas pavergia ir kino srities žmones: autentiškas aktoriaus gyvenimas tampa ir jų kūrybos dalimi.

Masalskis niekada nemeluoja – nei scenoje, nei gyvenime. Dar 1995 m., vaidindamas Albert’o Camus "Kaligulą", jis reikalavo mėnulio – šis jausmas išliko iki šiol. Ar teatras – tai tas pats mėnulis? "Gal atsiras teatre naujų formų, jei nenueisime į pornografiją, nepradėsime rodyti nuogų užpakalių, – samprotauja V. Masalskis. – Europoje pykstama ant amerikiečių, kad per juos Europon veržiasi technikos teatras. Daug muzikos, mikrofonų, leidžiasi kupolai... Bet žiūrovai kaip vaikai. Ateina su stiklu vyno, atsisėda: na, rodyk. Tada tu juos gąsdini, čiumpi už pažastų – jie verkia ir bijo, juokiasi ir trypia, pamiršę savo taures. O paskui jau klykia. Jie pasiilgę tikro prakaito ir kraujo ir moka įvertinti tavo aukojimąsi ir degimą. Jie mato tikras gladiatorių kautynes, jie – už jas."

Spektaklius, kuriuose vaidino, dabar vaidina arba režisuoja Masalskis, visada gaubia tam tikra teatrinė sensacija. Šį aktorių visad įdomu stebėti, kartu su juo išgyventi sceninį gyvenimą. Jis gyvena teatru ir mąsto teatru. Gal todėl jam taip lengva sukurti aplink save energetinį lauką, kuris išskiria jo spektaklius kaip savitą teatro vienetą. Tokie jie buvo "Pamišėlio užrašų" laikais, tokie yra ir dabar, nors Nikolajaus Gogolio inscenizacijos puokštė šiandien jau nebekvepia pavasariu ir ilgesiu, o "pamišėlio" lietpaltis virto muziejiniu eksponatu. Pasikeitė laikas, pasikeitė aktorius, tačiau jo aistra teatrui neišblėso. Ir aktoriaus užmenamų mįslių nesumažėjo – ilgiesi "ano" Masalskio, turi "šitą". Šiandien teatre tave retai sutrikdys jo akys, supurtys jo teatrinė karštligė, tačiau ir imituojančiuosius Masalskį kaipmat atskirsi – tik jis taip valdo erdvę, laiką, ritmą, taip jaučia saiką ir sugeba išgryninti tai, kas kito rankose sustingtų kaip štampai. Atrodo, kad Masalskiui net nereikia kurti teatro – jis pats yra teatras. Ir tas teatras – kaip liga, mistinis virusas, kuriuo užsikrėtęs gali pasveikti.

"Sutarkime vieną dalyką: bet kuri nesėkmė Lietuvos teatre yra visų teatrų nesėkmė. Tai turi suprasti visi aktoriai ir režisieriai. Kiekviena sėkmė – bendra. Privalome palaikyti vieni kitus. Daug kalbama apie laisvą menininką – atseit aš kosmopolitas, man nerūpi maža tauta. Mane ima juokas: nuo ko tu laisvas, žmogau? Ar nuo savo protėvių kaulų, nuo meilės, nuo mamos, nuo vaikų, nuo gatvės, nuo Tėvynės? Man atrodo, kad Tėvynė yra dvasios būsena. Arba ją turi, arba ne. Tai ir oras, ir sienos, ir tavo tualetas, ir tavo knyga. Jeigu menininkas nuo viso to laisvas, tai, dovanokit, prie ko jis prisirišęs? Todėl man nesuprantamas meno kosmopolitizmas. Kuo dažniau mane laiko archeologine iškasena, tuo labiau džiaugiuosi ir esu laisvas".

Aktoriaus penkiasdešimtmečio proga prisiminiau praėjusią vasarą sodyboje prie Vievio išklausytą monologą, kuris gal padeda suprasti, kas yra Valentinas Masalskis:

Betygala, Raseiniai, visa Dubysa... Vaikystėje papasakotas bobutės sapnas. Ką jis man davė? Miegodavau ant kūgio. Pabusdavau nuo saulės. Ji mane pakeldavo. Naktį užmigdavau su žvaigždėmis, įsižiūrėjęs į dangų. Tas kūgis kieme... Bobutė sako: sapnavau. Ką sapnavai? Mirusį vyrą: ateina Antanas, vienmarškinis, gražus, šypsosi. Iš kur tu, klausiu, tu gi miręs? Na, miręs. Tyli, šypsosi... Antanai, tai kur tu dabar esi? O per mūsų kelelį, per vieškelėlį upelis toksai tekėjo. Antanas jai ir sako: matai upelyje tuos akmenėlius? Tai mes. Matai plaukiojančias žuvytes? Tai mes. Žolytės auga? Tai mes. Šešerių metų vaikui bobutės sapnas įsiminė visam gyvenimui. Arba jos pasakymas: Valentinai, nepamiršk – gražiausia pana, bet jos šūdas vis tiek smirda. Tai liaudies filosofija. Vaikystė man davė daug. Moralės principus taip pat gavau tada... Mes daug turim įdėt, daug kartų turim įdėt, kad kažkas atsirastų. Netikiu atsitiktinumu. Juolab gimimo atsitiktinumu.

Todėl kai man sako: "Tu gerai vaidini", iškart atsakau: "Čia ne aš vaidinu, vaidina mano proseneliai, tėvai". Tėvas Anicetas, amžiną atilsį. Su jo lietpalčiu vaidindamas "Pamišėlio užrašus"apkeliavau visą pasaulį – iki Niujorko. Galėjau apsivilkti ką nors kita, bet ne, man buvo svarbu jo drabužis. Tėvas mane išmokė, kas yra arkliai, kas yra Dubysa, kaip mylėt arklius.

Dažnai galvoju apie mirtį. Mirtis man yra atspirties taškas, todėl man lengva gyventi. Ir iš gyvenimo nieko daug nenoriu paimti. Kai tik galvoju, kad gyvenimas yra esmė, pasidarau plėšrus: man reikia to, man reikia ano. Kai atspirties taškas – mirtis, tuomet daug ko nebereikia.

Reikia nuolat auklėti save. Ne vaikus, bet save. Jeigu išmoksi duoti, tuomet būsi laimingas bet kokioje profesijoje: ar būtum vairuotojas, ar kritikas, ar aktorius. Mačiau daug nelaimingų aktorių, kurie nemoka duoti. Jie nori šlovės, populiarumo, nori, kad jų pavardė būtų kalendoriuje, kaip sako Alfredas Jarry "Karaliuje Ūbe", bet duoti jie pamiršę. Jie nebenori duoti net žiūrovui. Vis dažniau susiduriu su aktoriais, kuriuos reikia mokyti duoti. Ir man laimingiausi tie momentai, kai aktoriai, su kuriais dirbu, ateina kelias valandas prieš spektaklį ir vieni repetuoja. Toks yra Šarūnas Puidokas, toks Vaidotas Martinaitis.

Thomas Bernhardas gerai pasakė: "Mano proseneliai buvo banditai, bankininkai, žmogžudžiai, ištvirkėliai, prostitutės, menininkai, rašytojai, profesoriai, darbininkai, aktoriai, lupikautojai... Jie visi gyvena manyje ir jie visi kovoja manyje."

Aš, pavyzdžiui, nežinau, kur aš esu Masalskis. Aktorystėje visiškai nenoriu "atpažinimo" ar "neatpažinimo". Nenoriu vaizduoti. Noriu rasti savyje tą kertelę, tą temą, kurią užrašė Shakespeare’as ar kas kitas. Dėl to visiškai nesiskiriu nuo Pamišėlio, nesiskiriu nuo Nuolankiosios, nuo Kaligulos... Aš ir nenoriu skirtis. Kodėl? Aš visą gyvenimą bijojau kraujo, bet repetuodamas Kaligulą ėjau žiūrėti operacijų. Per metrą nuo operuojamo žmogaus stovėjau ir žiūrėjau. Vemdavau nuo kraujo, būdavo bloga, bet prisiverčiau. Vadinasi, yra ir šitoks Masalskio lopinėlis.

Pavyzdžiui, egoistinė meilė "Nuolankiojoje". Paimu tą lopinėlį ir draskau žaizdą kaip pūlinį. Išdraskau, išdraskau, ir iš tiesų tai yra Masalskis. Bet šitai rodydamas jums auklėju save, išsivalau nuo egoizmo. Gydau save. Ir "Migelis Manjara" man – mišios. Atsiklaupiu, išsiverkiu prieš jūsų akis, ir jau manyje kažkas patobulėjo.

Man aktorystė yra Masalskio, kaip žmogaus, saviaukla, tobulėjimas, o ne kokių nors tipelių vaizdavimas. Ieškau savyje ir purvo, ir gėrio. Kiekvienas jo turime. Žmogus visko pilnas, jis pats yra meilė ir neapykanta, prostitutė ir dainininkė, elgeta ir turtuolis. Nelygu, ką pakrapštysi.

Priverčiu save, Masalskį, tai išgyventi – kad nebebijočiau kraujo kaip Kaligula. O tai ir yra tobulėjimas, patirtis. Mano idealizmą įskiepijo personažai. Kažkada aš nebebendravau su žmonėmis, bendravau tik su "mirusiais" personažais. Atėjau į teatrą, pamačiau, kad menininkai nekelia sau meninių problemų, ir trečią dieną po "Lopšinės" repeticijų – dar Kauno dramoje – priėjęs prie Jono Vaitkaus pasakiau, kad išeinu iš teatro. Vaitkus sako: "Kur tu eisi?" "Nežinau", – sakau. Tada Vaitkus: "Pasilik, mes padarysim, pamatysi". Aš patikėjau ir pasilikau. Tada ir mečiausi ne prie gyvų žmonių, o prie personažų. Ėmiau domėtis literatūra.

Pavyzdžiui, vakare vaidinam spektaklį. Dieną aš galiu kvailą filmą žiūrėti, galiu kortomis lošt. Gink Dieve, negaliu galvoti apie spektaklio temą – išprotėsiu. Tačiau pusvalandį prieš pradedu šia tema gyventi – tada viskas pratrūksta. Bet jeigu pradėsiu apie ją mąstyt anksčiau – perdegsiu.

Kodėl negali būti vien tik žodžio ir energijos teatras? Kodėl reikia dekoracijų, formos? Ogi kad būtų vienmatė sistema. Manęs netraukia formalusis teatras. Tik kai teatre yra emocija, temos žodis ir apipavidalinimo forma, tik tada pajuntu trimatę sistemą ir esu patenkintas. O daugelis šito bijo, nes žino, kad reikės keistis: bijo repetuoti, nes mano, jog teks atsisakyti reklamų, papildomo uždarbio, teks vieną kitą knygelę perskaityt. Ir tylės, bus paklusnūs. Labai gerai yra pasakęs Kremeris: "Aukos tie, kurie su manimi irgi nėjo".

O argi tai ne teatras, kai viena teatro budėtoja žiemą per "Nuolankiąją" atneša tris tulpes, o kita – per "Įpročio jėgą"... Čia yra visko – ir meilės, ir tikro teatro. Dievas – tai paslaptis. Privalu suvokti, kad esi tik dulkė gyvenimo vyksme ir Dievas tau duotas viską fiksuoti, stebėti. Krikščionybė – tai raktas į pažinimą, Dievą per meilę. Mes ateinam į šį pasaulį išsigryninti, apsiprausti, apsiplauti kojas, rankas, atpirkti savo tėvų, prosenelių nuodėmes...

Dabar visai nenoriu būti jaunas. Būdami keturiolikos norime suaugti, kad galėtume parūkyti, išgerti vyno, kad mus įleistų į kiną. O kai sulaukiame trisdešimt penkerių ar keturiasdešimties, sakom: "O, kad aš būčiau jaunas". Vadinasi, mes neteisingai gyvenam, nesikeičiam, kažkas mumyse sustojo. Mūsų draugai penkiasdešimtmečiai kalba apie knygas, kurias perskaitė aštuoniolikos, dvidešimties metų. Kalba apie muziką, kurią girdėjo nuotrupomis arba kažkur apie ją perskaitė. Jie sustojo. Juozas Miltinis gražiai pasakė: "Auginkit savo sielą, kūnas tegul sensta". Jis turi senti – tai normalu. Kažkada perskaityti, patirti dalykai lieka kaip pasąmoninis krūvis – ir viskas, pabaiga.

Kitados man reikėdavo apibėgti visą mišką, kad pajusčiau jo grožį, arba plaukti visa upe, kad suprasčiau, kokia ta upė. Dabar, kad suprasčiau, kas ir kokia yra upė, man užtenka atsisėsti ant jos kranto. Užtenka matyti vieną medį, aš jaučiu, koks grožis yra miškas. Kūnui jau daug ko nereikia. Mąstai apie kitką.

Visada labai jaučiu žiūrovus. Ir tamsoj galiu pasakyti, kur sėdi blogi žmonės, o kur – geri. Jaučiu aurą. Ir žinau, kokį tempą, ritmą reikia pasirinkti. Žinau, kas ką – scena salę ar salė sceną – nugalės: geranoriška publika ar ne. Kova su publika labai įdomi.

 

Skaitytojų vertinimai


3214. Kulisų kandis2004-04-12 13:35
Gražiai aktorius pagerbtas jubiliejaus proga. Tik ar naudinga sukaktuvininkui tokia teksto rengėjos "saldoka" intonacija? Juk nėra žmogaus "be griekų"...

3223. galiorkos vaikai (nusčiuuūvę, lyg mietą prariję) :-) 2004-04-13 13:36
Užkliuvo tik (?????) intonacija????? Koks Jūs būnat geranoriškas, žinia, ne kiekvienai/am...:)))))

3233. Rrrr2004-04-13 20:30
Co?

3237. bu2004-04-14 09:53
kalates vaikuciai?

3247. Vajėzau! :-( 2004-04-14 13:03
Kas gi toji valentino Masalskio pyslė?

3251. Ramutė :-) 2004-04-14 22:34
Puikus straipsnis. Masalskis- aktorius, kuris verčia žiūrovą keistis, mąstyti. Ir visai nesvarbu, ar Masalskis turi kokių nors neigamų pusių. Visi jų turi, tai neįdomu. Svarbiausia, ką gera, naudinga mes vieni kitiems galime duoti, kad gyventi būtų įdomiau, prasmingiau. Monologe- daug išminties. Sėkmės aktoriui, ir- pirmyn, kartu su gyvenimu!

3253. Saulius M.2004-04-15 13:37
Dėkui straipsnio autorei !

Tuo tarpu, 3214 priekaištai labai primena Bill Cosby`io mintį:

"I don`t know the key to success, but the key to failure is trying to please everybody."

3254. 3247-am2004-04-15 15:33
Jūsų talentui geriau tiktų reikštis viešuose toletuose ant sienų

3256. Lomas2004-04-15 22:38
Nerasta jokios misles -- tai ir baisiausia.

3258. 2 Lomas2004-04-16 09:01
spėju, kad tamsta spektaklių su V.Masalskiu nesate matęs; tai ir `viskas aišku`; jokių mįslių

3261. to 2 lomas2004-04-16 14:07
Neslepsiu - nesu.

3262. Menu akimirką žavingą2004-04-16 15:12
Menu palaimos valandas žaviąsias, kuomet žiūrėjau Masalskį kitų (ypač Vaitkaus režisuotuose) spektakliuose. O dabartinis aktoriaus laikotarpis... Na, ne iš gero gyvenimo tos "savirežisūros"...

3951. dominyka :-) 2004-11-08 19:50
kaip manau tai labai buvo fainas sitas straipsnis.tik man nelabai patiko 3262.menu akimirka straipsni.nes tenai neiko neina suprasti apie ka ten raso?bet...karocia!=]]]]]]]]]]]]]

3952. raimonda :-) 2004-11-08 20:02
labai labai grazi nuotrauka tik nelabai tas daiktas kur laiko jis.dar beto tas to valentino vardas tai nekoks...ai juk yra tokia svente valentino diena. ai supratau jis yra skirtas tai valentino deina.aniai?

4268. wika2005-02-03 18:44
Wajezau

4269. wika2005-02-03 18:45
kas cia dabar:((**

4270. wikulkia2005-02-03 18:47
nu nezinau nezinau kas cia dabar:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:40:17 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba