SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-06-28 nr. 528

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Virginija Januškevičiūtė
Sugydytos atliekos
8

Muzika 
• Julius Finkelšteinas
Ypatingas atvejis
4
• Aušra Listavičiūtė
Tango de Maria
1
• Skirmantė Valiulytė
"Baltica 2002" – Lietuvoje
• Ketvirtieji "Sugrįžimai"
• Elektroninės muzikos vakaras
• KONCERTAI

Dailė 
• Laima Kreivytė
Intymūs pokalbiai
2
• Rita Mikučionytė
Nežemiški dirvonai
1
• Prie ąžuolo
• PARODOS

Literatūra 
• Lietuvos dailės istorija šiuolaikiškai22
 Žmonės kalnuose2
• Skulptoriaus Vlado Vildžiūno albumas
• Jonas Strielkūnas5
• Slavoj Žižek
"Tau galima!"
13
• VAKARAI

Teatras 
• Vlada Kalpokaitė
Lietuvių atsakas - teatras įvyksta
3
• Šarūnė Trinkūnaitė
Trys britų aktorystės pamokos
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Renata Ščerbavičiūtė
Pasaulis po Dabernigo
12
• Živilė Pipinytė
Kinas - šeimos verslas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Žmonės kalnuose

[skaityti komentarus]

Romualdas Augūnas. Žmonės kalnuose. Vilnius, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2002, 197 p., 2000 egz.

Tolyn į mišką - daugiau medžių. Toks įspūdis kyla ir atsivėrus mūsų fotografijos istorijos skrynioms bei atskirų fotografų archyvams. Tarptautinėje knygų mugėje Varšuvoje su Stanislovu Žvirgždu pristatėme Nacionalinio muziejaus išleistą ir šiemet gražiausia Pabaltijyje pripažintą "Vilniaus fotografiją". Stebėjosi leidinio solidumu ir viena žymiausių lenkų fotografijos istorikių H. Mossakowska, ir šiaip smalsuoliai, norintys, nepaisant kainos, jį įsigyti. Ne tik žavimasi senąja Vilniaus fotografija, bet kuriama ir nauja: toje pačioje mugėje radome puošnų fotografo Adamo Bujako ir tekstų autoriaus Czesławo Miłoszo fotoalbumą apie Vilnių "Lietuvos širdis". O į Rygą naują fotoparodą apie Vilnių nuvežė jos kuratorius Antanas Sutkus.

Lenkijoje stebėjomės, kaip greitai mūsų fotografija iš knygų keliauja į tenykštę spaudą - laikraščius ir žurnalus, mums čia veik visai nežinomus, pvz., "Karta" arba "Krasnogruda". Fotografija visada nepripažindavo sienų, nors sovietiniais metais tekdavo ieškoti būdų, kaip prasimušti į Vakarus. Į Rytus keliaudavo ir patys fotografai. Kas būtų Vitas Luckus be jo ironiškų ir skaudžių fotografijų iš Rusijos gilumos ar Užkaukazės? O Paulius Normantas ko skubėjo pas mažąsias Sibiro tauteles? Tad kas čia ypatinga, kad Romualdas Augūnas pusę savo naujosios knygos "Žmonės kalnuose" (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjunga, spausdino Kauno "Spindulys") skiria ne kalnams ir savo bendražygiams alpinistams, o žmonėmsVidurinės Azijos kalnų papėdėje. Jie lyg stebisi, kartais gal jaučiasi nesmagiai (matome moteriškę, delnais užsidengusią veidą), gal net piktinasi (fotografas pasakojo, kad retsykiais išgirsdavęs ir grėsmingą "ubju!") įsibrovėliu su fotoaparatu. O R. Augūnui - viskas naujovė: ir snieguotos, baltos Tianšanio bei Pamyro viršukalnės, ir žmonės kalnuose, ir mažai dar čiupinėtas fotoaparatas "Zenit", su kuriuo teks kopti aukštyn ir aukštyn.

Vėliau bus ir kitokių, bet kažin ar autorius galvojo, jog šūsnys jo kalnų ar kelionių po užsienius fotografijų kada nors virs solidžiais fotoalbumais? Na, būta fotoparodų, katalogų, kolegos pripažino jo nuopelnus, priėmė į fotomenininkus - ko daugiau? Bet bičiulis ir bendražygis Aleksandras Macijauskas vis kurstė: parodyk fotoarchyvus. Iš tų pakurstymų prieš porą metų gimė knyga "Fotografijos", kurioje atsispindėjo visas platusis R. Augūno pasaulis, o kalnai spinduliavo beveik vien tolių vaizdais. Naujasis fotoalbumas "Žmonės kalnuose" juos priartina: pradžia ir pabaiga skirta priekalnių žmonėms, vietinių ir atvykėlių alpinistų sanglaudai, o vidurys - žygiams į kalnus.

Pagrindinis taip sustyguotos knygos bruožas - autorius jaučiasi ne kaip įsibrovėlis ar užkariautojas, bet kaip smalsuolis, kuriam viską kalnuose reikia pamilti. Gal neatsitiktinai jis kalnuose susirado ir žmoną Jefrosiniją? Kai paklausiau, ar labai liūdėdavo, kai tekdavo leistis atgal nepasiekus tikslo, fotografas atsakė: jeigu kopi į kalnus tam, kad juos užkariautum, geriau nekelk kojos iš namų. Ne veltui ir knygos moto pasirinko W. Faulknerio žodžius: "Alpinistas kopia į kalną ne vien tam, kad pasiektų viršūnę, - jis kops net žinodamas, kad pasiekti jos negalės. Jis kopia aukštyn dėl vienintelio tylaus džiaugsmo, dėl palaimos jausti, kad tarp jo ir mirties tėra jo paties ištvermė, valia ir vyriškumas."

Knygoje iš tikrųjų daug tylaus, net intymaus džiaugsmo ir atsivėrimo. Randame čia net aktų - to anksčiau autorius niekam nėra rodęs. Dar daugiau: jaunystėje kartu su Rimantu Dichavičiumi į Kaukazo kalnus kopę ir svajoję, kaip čia malūnsparniu atskraidinti pulką panelių ir nutupdyti ant sniego. Kokie vaizdai! Tačiau R. Augūnas netapo aktininku ir netgi raiškios formos garbintoju, o tik jautrią akį, nevirpančią ranką turinčiu fotografu. Jei pastabumo ir šviesos nebūtų negatyvuose, nebūtų iš jų ir G. Česonis padaręs tokių profesionalių atspaudų, o spaustuvė "Spindulys" stengusis perteikti juodos ir baltos spalvų niuansus. Sudarytojas A. Macijauskas surizikavo įdėti net brokuotus negatyvus. Su visokiomis "duobėmis" ir dėmėmis, kurios knygoje atrodo kiek svetimkūniškai ir fantasmagoriškai, kita vertus, lyg ir sukuria papildomą laiko dimensiją: viskas tolsta ir tirpsta, net gražiausi jaunystės vaizdai. Svajonė lieka - kopti dar į Himalajus. Aniems metams jie buvo nepasiekiama aukštybė. Kad į Prancūziją ištrūkęs Laimonas Tapinas buvo pirmasis lietuvis, įkopęs į Monblaną, - mažai kas žino. O kas nežino šiandien pasaulio viršukalnių nugalėtojo Vlado Vitkausko, beje, irgi fotografo, tik iš kitos - spalvotosios sferos?

Daug kas pasikeitė nuo 1958 m., kai R. Augūnas įveikė Elbrusą. Bet kartais atrodo, kad laikas sustojo ir kad kalnų žmonės jo fotografijose tebegyvena tokį pat gyvenimą kaip ir neorealistiniuose kazachų, uzbekų ar turkmėnų filmuose šiandien. Kitur tas neorealizmo atgijimas gal kiek dirbtinis, forsuojamas kaip priešprieša postmoderniai virtualiai tikrovei, o čia - tikras, nes prigludęs prie žemės, prie kalnų šaltinių ir upelių. Jis tikras ir kultūros požiūriu, jeigu nebeskirstome kraštų ir tautų į žemesnes ar aukštesnes. Jis moko tolerancijos viskam, kas yra kitoniška, kam sovietiniais metais mėginta užmaukšlinti internacionalizmo kepurę, o dabar kėsinamasi "sumakdonaldinti" vardan globalizmo.

Ir naujoji R. Augūno knyga byloja, kad mažas pasaulis yra didelis, aukšti kalnai - akim aprėpiami ir ranka pasiekiami, o žmonės ir laikas - visados nepakartojami. Atrodytų, kuklios, nelenktyniaujančios su "National Geographic" stiliumi ir galimybėmis R. Augūno fotografijos vis dėlto yra mūsų indėlis į kultūrą be sienų ir be ribų.

Pažygiavęs jaunystės maršrutais, leidęs ir mums pajusti tyriausio kalnų oro skaidrinančią galią, R. Augūnas ketina imtis dar vieno fotografijų tomo: ir archyvai dar neišseko, ir gimtoji žemė bei giminės pradėjo labiau traukti. Jau ir knygoje "Žmonės kalnuose" yra autoportretų ir fotografijų iš šeimos archyvo. Gal nauja knyga susiklostys iš vaizdų, kurie visada buvo ranka pasiekiami?

Skirmantas Valiulis

 

Skaitytojų vertinimai


218. AntanS2002-06-29 19:17
Kodėl nėra iliustracijų?!!!

261. J.2002-07-02 21:00
Žinoma gaila, kad nėra iliustracijų, bet yra knyga!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:37:49 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba