SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-06-28 nr. 528

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Virginija Januškevičiūtė
Sugydytos atliekos
8

Muzika 
• Julius Finkelšteinas
Ypatingas atvejis
4
• Aušra Listavičiūtė
Tango de Maria
1
• Skirmantė Valiulytė
"Baltica 2002" – Lietuvoje
• Ketvirtieji "Sugrįžimai"
• Elektroninės muzikos vakaras
• KONCERTAI

Dailė 
 Laima Kreivytė
Intymūs pokalbiai
2
• Rita Mikučionytė
Nežemiški dirvonai
1
• Prie ąžuolo
• PARODOS

Literatūra 
• Lietuvos dailės istorija šiuolaikiškai22
• Žmonės kalnuose2
• Skulptoriaus Vlado Vildžiūno albumas
• Jonas Strielkūnas5
• Slavoj Žižek
"Tau galima!"
13
• VAKARAI

Teatras 
• Vlada Kalpokaitė
Lietuvių atsakas - teatras įvyksta
3
• Šarūnė Trinkūnaitė
Trys britų aktorystės pamokos
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Renata Ščerbavičiūtė
Pasaulis po Dabernigo
12
• Živilė Pipinytė
Kinas - šeimos verslas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Intymūs pokalbiai

Britų menininkių paroda "Subversive Testimonies" Meno projektų studijoje

Laima Kreivytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sara Budzik. "Gag"

Meno projektų studija Vilniaus meno erdvių kontekste užima specifinę vietą - čia nepamatysi galerijų mėgstamos (tyliųjų) modernistų kūrybos ar komercinės saloninės dailės. Domėjimasis šiuolaikiniu menu artimas ŠMC programinėms nuostatoms, tačiau Meno projektų studijos nesaisto reprezentaciniai valstybės finansuojamų institucijų įsipareigojimai. Į buvusiame atletikos klube įsikūrusią studiją profesionalai ir mėgėjai renkasi žiūrėti marginalesnių, nuo pagrindinių meno magistralių labiau nutolusių darbų, pabrėžiančių komunikacinę funkciją. Kitaip tariant, judama ne vertikale "vis aukštyn ir aukštyn", pristatant vis garsesnius vardus, bet horizontale, siekiant išžvalgyti mažiau tyrinėtus, kartais dar tik besiformuojančius meno reiškinius (jaunųjų menininkų debiutai). Čekanausko suprojektuotus ŠMC rūmus, perfrazuojant Andriuškevičių, galima būtų pavadinti "Šiuolaikinio meno tvirtove", o Meno projektų studijai geriausiai tiktų šiuolaikinio meno laboratorijos (kartais ir virtuvės) pavadinimas.

Čia eksponuojama penkių britų menininkių paroda "Subversive Testimonies" skirtingais balsais kalba apie moters identitetą. Įdomu, kad ilgą laiką ši tema Lietuvos meno scenose buvo tarsi "nematoma" - net ir nuolat moters vaizdinį ir kitas "moteriškumo" apraiškas kūryboje naudojančios / analizuojančios menininkės skubiai pabrėždavo nesančios feministės, o pavieniai feministinės ikonografijos kūriniai ištirpdavo bendrų parodų jūroje. Jaunų menininkių ir menotyrininkių dėka atsiranda vis daugiau kūrinių ir tekstų, kur moteriškumas neslapstomas po metaforų bei aukštosios, "belytės" kūrybos šydais ir nebijoma (as)meniškai nagrinėti moters patirtis šiuolaikinių lyties, kalbos, vizualumo teorijų kontekste. Vis dėlto ryškesni feministinio diskurso pavyzdžiai dažniausiai yra "importuoti" - ir tai joks trūkumas, nes leidžia susipažinti su skirtingų šalių moteriškos kalbėsenos "dialektais". Ką tik "Arkos" galerijoje Aurora Reinhard kalbino jaunąsias suomes, aktyviai konstruojančias savo identitetą, ŠMC veikia šveicarės Emmanuelle Antille videoinstaliacija, kur nagrinėjami dukros ir motinos santykiai (vienas iš įdomiausių pastaruoju metu čia rodytų darbų), "Vartuose" galima susipažinti su Dalios iš Australijos moters kūrybiškumo refleksijomis, kuriose įdomiai susipina aborigenų kultūros ir popmeno fragmentai.

Šiame kontekste britų menininkės išsiskiria didesniu socialiniu ir teoriniu angažuotumu dekonstruojant ne tiek kūno ir vaizdo, kiek kalbos struktūras. Toks pasirinkimas neatsitiktinis - projekto įkvėpėja Laura Denning pati domisi kalba, kaip simboliškumo galios lauku, ir neartikuliuotomis jos prieigomis. Ji rengia daktaro disertaciją Plimuto universitete, kuriame menininkai taip pat gali gauti daktaro laipsnį parašę teorinį darbą ir surengę keturias parodas. Būtent universitetas ir yra šio projekto rėmėjas. Pasak Denning, pavadinimas "Subversive Testimonies" ("Griaunantys liudijimai") nurodo istorijas, kurios pažeidžia taisykles. "Aš tarsi neapdairiai sugrioviau terminą "griauti", nes suvokiu tai kaip gerą dalyką - kritišką susidomėjimą, bet ne karo zoną su aukomis ir griuvėsiais." Taigi penkios skirtingos skaitmeninės ir videoistorijos, klibinančios, ardančios, apverčiančios ar griaunančios didžiuosius naratyvus.

Sara Budik videodarbas vadinasi "Gag". Mes pripratę prie filmų "gegų" - aktoriaus improvizuotų triukų. Autorė atsigręžia į kitas gag reikšmes - kamšalas, medicininis žiodiklis, debatų nutraukimas parlamente, apgaulė, mistifikacija, o ypač "burnos užčiaupimas". Tai mes ir matome ekrane - dvi plaštakos nuolatos uždengia kažkokius žodžius tariančią burną. Veiksmas nuolat kartojasi ir tampa tikru gegu-kamšalu, kur žiūrovas stebi brutalų veiksmą ir klausosi duslių garsų. Pagaliau prasprūsta frazė "tai ne mano kalba" - nuoroda į kalbą kaip į simbolinę konstrukciją, atspindinčią lyčių santykius. Darbo aprašyme pateiktas pavyzdys atskleidžia, kaip kalba atspindi ją vartojančios visuomenės vertybių hierarchiją ir falocentristines nuostatas: anglų kalbos žodyne nėra nė vieno žodžio, niekinamai įvardijančio seksualiai aktyvius vyrus, tačiau net septyni pritaikomi aktyvioms moterims.

Kerry Lapping savo videodarbe dekonstruoja klasikinio portreto tradiciją, kai portretuojamojo išorė turi atskleisti ir asmens charakterį. Fragmen- tiškai filmuodama savo senelę menininkė ieško ne išorinių, o tarsi nematomų vidinių jungčių, grožio ir liūdesio dermės, retkarčiais švystelinčios sumirksėjus akiai ar smilkstant cigaretei. Sąmoningai nefokusuotas vaizdas suteikia portretui tapybiškumo. Nuolat pasigirstantis skaičiavimas ironizuoja daiktiškumą, nuasmeninimą, kai žmogus suvokiamas kaip asmens kodas ar genų kombinacija.

Sarah Nicholson dekonstruoja "veidų skaitymo" pseudomokslą - fizionomiją. Ji sugretina nesuderinamus bruožus ir kompiuteriu juos atgaivina, pamažu išskaidydama į atskiras dalis.

Londone gyvenanti japonė menininkė Hiroko Kamogawa taip pat bando pagauti laike ir erdvėje prasilenkiančias akimirkas. Ji pasakoja istoriją priešais kamerą, tačiau mes negirdime, ką ji sako. Ekrane atsirandantys subtitrai nesutampa su rodomais vaizdais - taip sukuriama keista neatitikimų erdvė, primenanti atminties veikimą - kai fiziškai esi "čia", tačiau mintimis nuklysti į kitą laiką ir vietą. Kūno atmintys, susitinkančios praeity ir dabarty, bandymas apčiuopti nuolat iš savęs pačios išsprūstančią savastį.

Lauros Denning darbe susipina vaizdas ir tekstas. Jam apibūdinti tiktų Rosi Braidotti žodžiai, pasakyti apie Luce Irigaray tekstus: "rašymas jai yra kaip subjektyvios kūrybos erdvė (pathos) ir mintis kaip tyrinėjimo ir kritiškos savirefleksijos (logos) momentas." Denning domina menas kaip tekstas ir tekstas kaip kritinis tyrimas. Rasime čia ir poetinių fragmentų, ir pokalbio nuotrupų, ir garsių citatų (Virginia Woolf: "kūrybinga moteris turi užmušti angelą namuose"), parašytų be jokių kabučių ir autorystės nuorodų - kaip kasdienės kalbos frazės. Klajoti po šį vizualų hipertekstinį pasaulį įdomu, nes juntama savita ir asmeniška autorės pozicija ("dangus yra fizinė zona"). Britų menininkių pokalbiuose nerasime nei aktyvių lozungų, nei "karingojo feminizmo" atributų, tačiau kiekvienas darbas išreiškia tvirtą autorių poziciją, kuri įtvirtina 7-ajame dešimtmetyje paplitusią "asmeniška yra politiška" ideologiją.

Meno projektų studijoje pasakojamos / rodomos istorijos įsipina į vis intensyvėjantį pokalbį moteriškos raiškos kultūroje ir visuomenėje tema. Į klausimą, ar toks pokalbis aktualus Lietuvoje, puikiai atsako mūsų žiniasklaidoje ir reklamoje vis dar klajojantys "blondinių - žmogaus draugių" įvaizdžiai ir panašios frazės, pavyzdžiui, "moterys to niekada nesupras", nes geriant alų reikia specifinių vyriškų galių (kuriuo galu tas alus geriamas?). Arba verkšlenimai dienraštyje, kad sijonų nebenešiojančios lietuvaitės pakenks mūsų turizmo industrijai. Britų menininkių balsai neverksmingi ir kalbėjimo būdas kitas. Nes kol mes nedrąsiai svarstome, ar iš viso verta kalbėti apie moteris, Vakaruose jau nusirito kelios tokio kalbėjimo bangos, smarkiai pakeitusios ir meninį, ir teorinį peizažą.

 

Skaitytojų vertinimai


234. Alaus mėgėja2002-07-01 15:57
Ar dar veikia ši paroda? Gaila, kad tekstas nepasirodė anksčiau. O "Tauro" alaus reklama ne vien moterims akis bado - Omni laike skaičiau kritines Jono Valatkevičiaus pastabas iš vyriškų pozicijų. Jei būtų teikiamos reklamos "avietės" ar kitokie nesėkmių simboliai, "Tauro" reklama neabejotinai atsidurtų tarp lyderių - paniekinta moterų ir nušvilpta protingų vyrų, kurie nenori tapatintis su girtų idiotų govėda. Įdomu, kiek "gėrikų" prarado "Tauras" dėl nevykusios reklamos?

241. Alaus gėrikė2002-07-01 18:17
šaunus straipsnis. O "Tauro" alus ir taip prastas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:37:29 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba